Oiva
Oiva (jap. お岩, Oiwa) yra vadinama keršto siekianti šmėkla. Ji yra priskiriama onrio (jap. 怨霊, Onryō) vaiduoklių kategorijai. Pasakojimas apie Oivą pasirodė 1825 metais, sukūrus vieną žymiausių Japonijos kabuki dramų (jap. 歌舞伎, Kabuki) – Jotsuja Kaidan (jap. 四谷怪談, Yotsuya Kaidan). Manoma, jog ši tragiška drama apie meilę, kerštą ir išdavystę yra pagrįsta tikra istorija apie vieną Edo laikotarpio (jap. 江戸時代, Edo jidai) moterį, kuri 1636 metais mirė vienoje iš Tokijo miesto bendruomenių. Nors Jotsuja Kaidan turi ne vieną versiją bei interpretaciją, tačiau pagrindiniai pasakojimo elementai išlieka nepakitę (Lamkin 2012). Teigiama, jog pamatęs Oivos šmėklą žmogus bus visiems laikams prakeiktas. Žmonės pasakoja, jog Oiva vaidenasi tose vietose, kur anksčiau gyveno. Taip pat, sakoma, jog ši kerštinga dvasia persekioja visus aktorius, kurie kabuki vaidinimuose ar šiuolaikiniuose filmuose yra atlikę jos vaidmenį. Japonams gerai žinomas Oivos vaizdinys yra įamžintas ne tik kabuki vaidinimuose bei įvairiuose siaubo filmuose, bet ir medžio...
Daugiau
Teru teru bodzu
Teru teru bodzu (jap. てるてる坊主, teru teru bōzu) – tradicinė rankų darbo lėlytė, kabinama už durų, langų ar pastogėse tikintis, jog ši prišauks giedrus orus. Lėlės pavadinimas susideda iš dviejų skirtingų žodžių: teru (jap.てる, teru), kuris reiškia „šviesti, švytėti“, ir bodzu ( jap. 坊主, bōzu), kuriuo vadinami budistų vienuoliai. Pažodinis vertimas – „švytėk, švytėk vienuoli“. Pats pavadinimas yra užuomina į tikėjimą vienuolių magiškomis galiomis, kuomet atlikdami ritualus šie gebėdavo gydyti, atlikti egzorcizmus ir valdyti orus. Yra sakoma, jog pati lėlė simbolizuoja pliką vienuolio galvą ir yra daroma tuomet, kai norima, kad sekančią dieną šviestų saulė, kurios spinduliuose blizgėtų ir pati vienuolio galva. Lėlytė paprastai būna balta, primena vaiduoklį ir yra daroma iš audinio arba popieriaus lapelių. Kilmė Iki mūsų dienų išliko ne viena legenda aiškinanti apie teru teru bodzu kilmę. Japonijos folkloro tradicijas tyrinėjantys istorikai teigia, jog teru teru bodzu tradicija į Japoniją...
Daugiau
Tomiokos šilko fabrikas
Tomiokos šilko fabrikas (jap. 富岡製糸場, Tomioka Seishijou) – tai 1872 m. Tomiokos mieste, Gunmos prefektūroje, Meidži laikotarpio vyriausybės įsteigta ir 115 metų veiklą vykdžiusi šilko verpimo gamykla. Tuo laikotarpiu ši žaliavinio šilko verpimo gamykla buvo laikoma didžiausia pasaulyje. Tomiokos šilko fabrikas pastatytas siekiant įgyvendinti šiuos tris tikslus: supažindinti Japoniją su vakarietiškomis šilko verpimo technologijomis, įtraukti vadovų pareigas užimančius užsieniečius į Japonijos verslo rinką, įdarbinti ir apmokyti šilko verpimo amato moteris iš visos Japonijos (World Heritage Site 2014). Paskutiniais XIX a. dešimtmečiais Tomiokos šilko gamyklos kompleksas buvo pripažintas kaip vienas geriausių ir sėkmingiausių japoniškos ir vakarietiškos kultūros bendradarbiavimo pavyzdžių. Fabrikas buvo uždarytas 1987 m., kai dėl rinkoje sumažėjusios šilko paklausos, gamykla patyrė didelių finansinių nuostolių (World Heritage Site 2014). Dėl pastatų vakarietiškos architektūros autentiškumo, to laikmečio šilko verpimo technologijų bei įrangos išsaugojimo, 2014 m. Tomiokos šilko fabrikas buvo įtrauktas į UNESCO kultūrinio paveldo sąrašą...
Daugiau
Bonsai
Bonsas (jap. 盆栽, Bonsai) – vazoninis nykštukinis medelis. Tiesioginis vertimas iš japonų kalbos reiškia „pasodintas dubenyje“. Šie miniatiūriniai medeliai, kurie sukuria medžio, augančio laukinėje gamtoje įvaizdį yra daugelį metų formuojami remiantis specifinėmis technikomis ir pačio žmogaus sukaupta asmenine patirtimi. Bonsų meno raidos istorija Bonsų menas susiformavo prieš daugiau nei 2000 metų Kinijoje. Kinai kūrė miniatiūrinius gamtos peizažus tikėdami, jog jie turi magiškų galių. Japonijoje šis menas išpopuliarėjo Kamakuros laikotarpiu (jap. 鎌倉時代, Kamakura jidai, 1185–1333) kartu su kitais iš Kinijos į Japoniją atkeliavusiais kultūriniais aspektais. Bonsų menas Japonijoje netrukus įgavo savitų ir unikalių bruožų. Vienas iš pagrindinių skirtumų buvo gamtos peizažo imitavimo atsisakymas, pradedant auginti pavienius medelius. Ankščiausias žinomas istorinis šaltinis, kuriame yra minimi bonsai, yra XIV a. pr. sukurti šilko rankraščiai – „Legendos apie Kasuga šventyklą“ (春日権現験記絵, Kasuga gongen genki e). Susipažinę su šia iš Kinijos atkeliavusia meno forma, japonai netruko ją...
Daugiau
Sakmė apie princą Gendžį
Sakmė apie princą Gendžį (jap. 源氏物語, Genji Monogatari ) – yra klasikinis japonų literatūros kūrinys, kuris buvo parašytas Heiano laikotarpiu gyvenusios imperatoriaus dvaro freilinos, žinomos Murasaki Šikibu (jap. 紫 式部, Murasaki Shikibu) pseudonimu. „Sakmė apie princą Gendžį“ yra laikoma pirmuoju pasaulio romanu, kuriam taip pat gali būti priskirti psichologinio ir modernaus romano titulai (Chelsea Bernard, 2014). Autorė Murasaki Šikibu buvo Heiano periodo metu gyvenusi rašytoja ir poetė (975–978 m. – 1016–1031 m.), kuri XI a. pradžioje tarnavo Takacukasos imperatoriaus rūmuose. Murasaki Šikibu buvo autorės pseudonimas, bet ne tikrasis jos vardas. Tikrasis vardas iki šiol nėra nustatytas, tačiau kai kurie tyrinėtojai, remdamiesi rūmų įrašais teigia, jog ja galėjo būti imperatoriaus rūmų freilina – Fudživara Takako (jap. 藤原 香子, Fujiwara Takako). Būdama 30-ies metų amžiaus, ji ėmė tarnauti imperatorienei, slapčia ją mokė kinų kalbos. Tuo metu kinų kalbą galėjo mokytis tik vyrai, kurie...
Daugiau
