Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Japonijos kovos menai

Parašė Greta - 2017-01-05 - Japonija

Japonijos kovos menai – tai kovos menų visuma, susiformavusi Japonijos teritorijoje. Japonijos kovos menų vystymasis prasidėjo kartu su samurajų iškilimu. Samurajai (侍 samurai) atsirado Heiano laikotarpio (平安時代, Heian jidai)  pabaigioje ir klestėjo iki pat Meidži restauracijos (明治維新 Meiji Ishin). Nuo dvylikto amžiaus iki pat 1600 metų kovos menai Japonijoje buvo naudojami realiose kovose. Edo laikotarpio (江戸時代 Edo jidai) metu Japonijoje vyravo taika, tuomet kovos menams buvo skirta daugiau dėmesio, kovos menai tapo labiau orientuoti į savigyną. (Buckley, 2002) Budo sąvokos atsiradimas Terminai: budžiucu (武術 bujutsu), kitaip vadinamas bugei džiuhapan (武芸十八般 bugei juhappan), tačiau šiais laikais vadinamas budo (武道 budō) ar „kovos kelias“, apima kelis kovos menus. Senasis terminas bugei džiuhapan (18 kovos menų) sudaro šaudymo iš lanko, jojimo, ieties metimo menus, taip pat špagavimosi, plaukimo, lazdų, durklų kovos menus ir kitus. Edo laikotarpio metu, be kitų akademinių dalykų, kariai turėjo mokytis šešis kovos...

Daugiau

Tradicinis karate-do

Parašė Aivaras Aronas Smolenskas - 2016-05-18 - Japonija

Tradicinis karate-do (空手道 karate-dō) – tai sena, laiko patikrinta savigynos sistema, sukurta Okinavos (沖縄県) salose. Jos įkūrėju laikomas legendinis meistras Gičinas Funakošis (Gichin Funakoshi, 1869-1957 m.). Išvertus iš japonų kalbos, terminas „karatė“ reiškia „tuščia ranka“, terminas „do“ – „kelias“. Šis kovos menas priklauso Budo kodeksui. Budo – terminas aprėpiantis daugelį kovos menų, kurių filosofija skirta ne tik fizinėms „smūgio-spyrio“ treniruotėms, bet ir dvasiniam, vidiniam tobulėjimui. Pats terminas kilęs iš japonų kalbos žodžių „bu“ – armija, kažkas susijęs su karo pramone, ir anksčiau minėtojo „do“ – kelias. Žmogus, praktikuojantis tradicinį karatė do, vadinamas karateka (カラテカ). Tai asmuo, siekiantis fizinio bei dvasinio tobulėjimo per sunkias, daug valios ir ištvermės reikalaujančias treniruotes. Pagrindinės šio kovos meno puoselėjamos vertybės – pagarba, disciplina, noras mokytis ir mokyti. Tradicinio karate-do ypatybės Treniruojantis karatė stipriai padidėja galia, greitis, reakcija, lankstumas, gerėja savijauta ir laikysena. Tradicinio karatė...

Daugiau

Džiudžicu

Parašė Greta Repšaitė - 2016-05-17 - Japonija

Džiudžicu (柔術 jujitsu, liet. „švelnusis kelias“) modernusis japonų kovos menas, orientuotas į praktinius, visiems beginkliams stiliams, terminas „efektyvius kovos metodus, mokantis kovos meno moralės, savigynos. „Kaip bendrinis pavadinimas „džiu džicu“ atsirado Japonijoje XVI a. „džiu“ reiškia švelnus, lankstus, „džicu“ – technika, metodas, būdas. Tai yra švelnumo technika arba švelnumo menas.“ (Kondansha Encyklopedia Of Japan, 1983). Paskirtis Džiudžicu buvo naudojamas samurajų, dažniausiai paskirtimi nuginkluoti ginkluotą priešininką plikomis rankomis. Džiudžicu sąvoką įvairiai aptariama, kaip: savisauga, apsigynimas, būdas, arba priemonė nenaudojant ginklo nugalėti už save stipresnį, net ginkluotą priešą, žinoma – sportas (Reivytis 1936, p. 22). Džiudžicu, japonų savigynos, kovos sistema, paremta anatominėmis žiniomis. Daugiausia naudojami skausmingi raumenų paspaudimai ir sąnarių išsukimai, džiudžicu minimas ankstyvaisiais viduramžiais kaip slaptas samurajų ginklas: iki XV a. mokytis džiudžicu buvo leidžiama tik samurajų luomo vyrams. XVIII a. Japonijoje buvo iki 900 įvairių džiudžicu mokyklų. Po 1886 metų Japonijoje paplitus...

Daugiau

Šaolino vienuolynas

Parašė Indrė Rudytė - 2015-06-02 - Kinija ir Taivanas

Šaolino vienuolynas (少林寺 Shao Lin Si) yra viena žinomiausių šventyklų Kinijoje, ir ne vien dėl savo plačios istorijos, ar vaidmens budizme, bet ir dėl savo kovos menų. Šaolino vienuolynas yra Sung Šano (嵩山 Song Shan) kalnuose, apie 80,5 km į pietvakarius nuo Džengdžou (郑州市 Zhengzhou) miesto, Henano provincijos sostinės. Šaolino vienuolynas buvo pastatytas 495 mūsų eros metais, kuomet indų budizmo vienuolis Ba Tuo, arba Buddhabhadra, atvyko į Kiniją skleisti budizmo. Šiaurinės Vei (北魏 Bei Wei, 386-535) dinastijos imperatorius Siao Ven Di (北魏孝文帝 Xiao Wen Di,  471-499 m.) įsakė šio vienuolio garbei pastatyti vienuolyną. Pagal vieną iš legendų, po vienuolyno statybų, teritorija buvo apsodinta jaunais medeliais, o iš to ir kilo vienuolyno pavadinimas (Shao – jaunas, Lin – miškas) (Shaolin Temple: beyond the Martial Arts 2005, p. 33). Iš tikrųjų, vienuolyno pavadinimas buvo pasiskolintas iš šalia esančio Šao Ši Šan (少室山) kalno, pavadinimas tiesiog nurodė, jog vienuolynas...

Daugiau

Nindzė

Parašė Viktorija Purlytė - 2015-06-01 - Japonija

Nindzė (忍者 ninja arba  忍び shinobi) – feodalinės Japonijos kariai, specializavęsi šnipinėjime, žvalgyboje, agitacijose,  dažnai samdyti kaip užsakomi žudikai (Hayes 1985, p. 1). Naudojo savitą kovos meną nindžiucu (忍 ninjutsu). Istorija Dauguma istorikų sutinka, kad nindzės pradėjo formuotis jau VI a., Tangų dinastijos (kin. 唐朝, Tángcháo) metu, miškinguose vidurio ir pietų Japonijos kalnuose įsikūrus pabėgėliams iš Kinijos – kariams, vienuoliams, mistikams, kurie šiose teritorijose netrukdomi galėjo praktikuotis kovos menus, medituoti, tobulinti antgamtines galias (Poisso 2001). Palaipsniui susikūrė nindzių gyvenvietės, o vėliau jose susiformavo atskiros nindžiucu mokyklos. Pačios žymiausios gyvenvietės Iga (dabartinės Mie prefektūros vakarinėje dalyje) ir Koga (Šiga prefektūros pietinėje dalyje) (Bertrand 2006, p. 12). Manoma, kad šnipinėjimo, žvalgymo, informacijos rinkimo (karo tikslais) taktikos buvo naudojamos jau VII-VIII a. Kinijoje. Japonijoje, VI a. Princas Šotoku (聖徳太子 Shōtoku Taishi) minimas kaip pirmasis pasisamdęs nindzes, kad nugalėtų Mononobe  klaną (物部氏 Mononobe shi) (Green 2001, p. 356). Nindzių...

Daugiau
Rodomas puslapis 1 iš 3123