Takeminakata
Takeminakata (jap. タケミナカ, Takeminakata), taip pat žinomas kaip Minakatatomis arba Takeminakatatomis yra viena iš daugelio dievybių (jap. 神, kami) japonų mitologijoje.
Ši dievybė taip pat yra vadinama „Suvos dievu“ (jap. 諏訪明神, Suwa Myōjin), arba „Didžiuoju Suvos dievu“ (jap. 諏訪大明神, Suwa Daimyōjin), nes yra garbinama didžiojoje Suvos maldykloje (jap. 諏訪大社, Suwa-taisha), kuri yra Nagano prefektūroje. Istoriškai Takeminakata yra garbinamas kaip vėjo, vandens ir žemės ūkio dievas, bet taip pat ir kaip medžioklės ir karo dievas. Takeminakata taip pat buvo laikytas kaip kadaise maldyklose tarnavusių šventikų protėvis. Ryškiausias ir geriausiai žinomas klanas, kuris save laikė Takeminakata palikuonimis yra Suvos klanas (jap. 諏訪氏, Suwa-shi)
Istorija ir kilmė
Žodžio „Takeminakata“ tiksli etimologija yra nežinoma, tačiau yra bandymų šį žodį iššifruoti. Mokslininkas ir filosofas Motooris Norinaga (jap. 本居宣長, Mootori Norinaga) gyvenęs Edo laikotarpiu, Takeminakata dievybės vardą suskirstė dalimis: take (建) ir mi (御) priskyrė pagarbiam kreipiniui, o kata (方) aiškina kaip „kietas“ arba „tvirtas“. Britų japonologas Basil Chamberlain sekė Motoorio pėdomis ir savo Kodžikio (jap. 古事記, Kojiki) japonų mitologinės knygos vertime Takeminakatą įvardijo kaip „Narsus-didingas-vardas-tvirtas“ (ang. Brave-August-Name-Firm).
Kita vertus, japonų istorikas Ota Akira (jap. 太田 亮, Ōta Akira) Takeminakatos galūnę nakata susiejo su Nakata rajonu (jap. 名方郡, Nakata-gun) tradicinėje Avos žemėje (jap. 阿波国 Awa-no kuni) dabartinėje Tokušimos prefektūroje. Tai galima susieti dėl to, nes žodis Takeminakata galimai buvo atneštas į Suvos miestą emigrantų iš Nakatos.
Giminystė su kitomis dievybėmis
Kodžikio ir Sendajaus Kudži Hongi (jap. 先代旧事本紀, Sendai Kuji Hongi) tekstuose jis yra vaizuojamas kaip dievo Okuninušio (jap. Ōkuninushi) sūnus. Tuo tarpu Kudži Hongi tekste jis įvardijamas kaip dievo Onamučio (jap. Ōnamuchi) sūnus.
Susirėmimas su Takemikadzučiu
Takeminakata Kodžikio ir Kudži Hongi tekstuose yra minimas kontekste, kai Okuninušis perdavė valdas Dangaus dievybėms (jap. 天津神, Amatsukami), kurios yra dangiškosios Takaamagaharos (jap. 高天原, Takaamagahara) sferos dievai.
Dangiškosios dievybės, vedamos saulės deivės Amaterasu (jap. 天照, Amaterasu) pasiuntė Takemikadzučį (jap. 建御雷, Tamekikazuchi) ir dar vieną pasiuntinį tam, kad išreikalautų Okuninušio atsisakyti savo valdžios nendrių lygumoje (jap. 葦原の中つ国, Ashihara no Nakatsukuni). Okuninušis paliepė pasiuntiniams tartis su jo sūnumi Kotošironušiu (jap. 事代主神, Kotoshironushi), kuris nedelsiant sutiko su pasiuntinių sąlygomis ir patarė savo tėvui daryti tą patį. Kai buvo paklaustas, ar turi dar sūnų, kurie norėtų išreikšti savo nuomonę, Okuninušis atsakė, kad turi dar vieną sūnų, vardu Takeminakata.
Kaip tik tuo metu Takeminakata įėjo nešinas milžinišku akmeniu Čibiki no iva (jap. (千引之石, Chibiki no iwa) ant savo pirštų galų, kuris buvo toks sunkus, kad prireiktų tūkstančio vyrų jam pakelti, ir tarė: „kuris drįsta ateiti į mūsų valdas ir kalbėti vogčiomis? Ateik išbandysim savo jėgas; pirmiausia aš paimsiu tavo ranką“. Kai Takemikadzučis leido Takeminakatai paimti jo ranką, šis pavertė ją ledo kolona, tada dar kartą pakeitė formą į ledo ašmenį ir išsigandęs atsitraukė.
Tada Takemikadzučis pareikalavo savo eilės paimti Takeminakatos ranką. Paėmęs jo ranką, jis jautėsi taip tarsi laikytų jauną nendrę; ją tvirtai sučiupo ir sutraiškė, numesdamas šalin, o Takeminakata nedelsdamas pabėgo. Jie pradėjo jį vaikytis ir sučiupo palei Suvos ežerą (jap. 諏訪湖, Suwa-ko). Kai jau ruošėsi jį nužudyti, Takeminakata tarė: „Meldžiu manęs nežudyti. Aš niekur daugiau nesitrauksiu. Taip pat nebūsiu nepaklusnus savo tėvui Okuninušiui. Aš užleisiu šias centrines žemes nendrių lygumoms pagal dangiškų dievybių įsakymus“. Po to kai Takeminakata pasidavė, Okuninušis galiausiai sutiko atiduoti valdas Dangaus dievams ir pats pasitraukė į neregėtą dvasių pasaulį.
Garbinimas
Suvos šventykla, kuri randasi Nagasakio mieste yra viena pagrindinių šintoizmo šventyklų Japonijoje. Šioje šventykloje garbinamas Suvos dievas, kuris yra tas pats Takeminakata, bei Yasakatomė (jap. 八坂刀売神, Yasakatome-no-Kami). Takeminakata taip pat garbinamas ir kitose Suvos šventyklose aplink Japoniją.
Šaltiniai ir literatūra:
- Ashkenazi, M. (2003). Handbook of Japanese Mythology. ABC-CLIO.
- Hackin, J. (1994). Asiatic Mythology – A Detailed Description and Explanation of the Mythologies of All the Great Nations of Asia. Asian Educational Services.
Prieiga per internetą: <https://books.google.lt/books?id=HAZrFhvqnTkC&pg=PA395&redir_esc=y>. [žiūrėta 2021 m. lapkričio 19 d.]. - Herbert, J. (2010). Shinto: At the Fountainhead of Japan. Routledge.
Prieiga per internetą: <https://books.google.lt/books?id=Sg_JBQAAQBAJ&hl=lt&source=gbs_navlinks_s>. [žiūrėta 2021 m. lapkričio 19 d.]. - Philippi, D. L. (2015). Kojiki. Princeton University Press. Prieiga per internetą: <https://books.google.lt/books?id=QzjWCgAAQBAJ&pg=PA133&redir_esc=y>. [žiūrėta 2021 m. lapkričio 19 d.].
- The kojiki: Volume I: Section xxiv.-the wooing of the deity-of-eight-thousand-spears. Prieiga per internetą: <https://sacred-texts.com/shi/kj/kj031.htm>. [žiūrėta 2021 m. lapkričio 19 d.].
- The kojiki: Volume I: Section xxvi.-the deities the August descendants of the deity master-of-the-great-land.
Prieiga per internetą: <https://sacred-texts.com/shi/kj/kj033.htm>. [žiūrėta 2021 m. lapkričio 19 d.]. - The kojiki: Volume I: Section xxxii.-abdication of the deity master-of-the-great-land. Prieiga per internetą: <https://sacred-texts.com/shi/kj/kj039.htm>. [žiūrėta 2021 m. lapkričio 19 d.].
- 国史大系. 第7巻 – 国立国会図書館デジタルコレクション. トップページへ. Prieiga per internetą: <https://dl.ndl.go.jp/info:ndljp/pid/991097/136>. [žiūrėta 2021 m. lapkričio 19 d.].
- 神道・神社史料集. Prieiga per internetą: <https://www2.kokugakuin.ac.jp/21coe/>. [žiūrėta 2021 m. lapkričio 19 d.].
- 先代舊事本紀 卷第四 地祇本紀. Prieiga per internetą:
< https://miko.org/~uraki/kuon/furu/text/sendaikuji/sendaikuji04.htm>. [žiūrėta 2021 m. lapkričio 19 d.]. - 本居宣長全集. 第2 – 国立国会図書館デジタルコレクション. トップページへ. Prieiga per internetą: <https://dl.ndl.go.jp/info:ndljp/pid/1109355/81>. [žiūrėta 2021 m. lapkričio 19 d.].
