Takemikadzučis
Dievas Takemikadzučis (建御雷神/武甕槌神 Takemikadzuchi-no-kami), kitaip žinomas kaip Kašima (鹿島神 Kashima-no-kami) – tai šintoizmo mitologinė karo dievybė (神 kami), perkūno, kardo bei Kašimos maldyklos (鹿島神宮 Kashima Jingū) vyriausias dievas. Pirmasis mitologijoje užfiksuotas dievas, varžęsis sumo imtynėse.
Kodžiki kronikoje (古事記 Kojiki, liet. „Senovės reikalų užrašai“) kartais rašomi kiti dievybės vardai: Takemirai Jukio (建御雷之男神 Takemirai-yukio-kami), Takefucu (建布都神 Takefutsu-no-kami), Tojofucu (豊布都神 Toyofutsu-no-kami). Japonijos kronikose Nihon Šioki (日本書紀 Nihon Shoki), dar vadinamose Nihongi (日本紀), norint apibūdinti šią dievybę, kartais naudojami skirtingi hieroglifai, Viljamo Džordžo Astono (William George Aston, 1896 m.) transkribuoti kaip Ikadzuči (武甕雷男神 Ikazuchi-no-kami).
Istorija
Takemikadzučis atsirado iš kraujo, užtiškusio ant kardo, kurį Izanagis naudojo nužudydamas savo sūnų, ugnies dievą Kagucučį, todėl yra manoma, kad jis yra dangiškojo kardo Ame-no-ohabario (天の尾羽張 Ame-no-Ohabari) sūnus (Ashkenazi 2003, p. 266).
Kartą deivė Amaterasu, norėdama padaryti savo anūką Ninigį (瓊瓊杵尊 Ninigi-no-Mikoto), dar žinomą kaip Ame-nigiši-kuni-nigiši-amacuhiko-hiko-ho-no-Ninigi-no-mikoto, Centrinės nendrynų šalies (葦原中国 Ashihara-no-nakatsukuni), esančios tarp Jomi mirusiųjų karalystės (黄泉の国 Yomi) ir Takamagaharos (高天原 Takamagahara, liet. „Aukštieji dangaus laukai“), valdovu, pasiuntė ten Takemikadzučį ir kardo dievą Fucunušį (経津主神 Futsunushi-no-kami), kad išvalytų žemes nuo blogųjų dievų (Aston 1896, p. 76). Nusileidęs į Idzumo žemes, Takemikadzučis įsmeigė aukštyn kojomis kardą į bangos keterą ir atsisėdęs ant jo liepė Okuninušiui (大国主 Ōkuninushi) bei jo sūnums atiduoti žemes ir paklusti dangiškosioms dievybėms. Antrasis Okuninušio sūnus Takeminakata (建御名方神 Takeminakata-no-kami) nepakluso ir buvo nugalėtas imtynių kovoje: „kai pasinaudojęs imtynių judesiu Takeminakata sugriebė Takemikadzučio ranką, ši iš pradžių pavirto apskritimu, vėliau kardo ašmenimis, o kai Takemikadzučis sugriebė priešininko ranką, ši buvo sutraiškyta it nendrė“ (Ashkenazi 2003, p. 266).
Vėliau Amaterasu liepė Takemikadzučiui padėti pirmajam Japonijos imperatoriui Džimmu (神武天皇 Jinmu-tennō) kelionėje į rytus užkariaujant žemes, tačiau vietoje savęs jis nusiuntė savo kardą Fucu-no-mitamą (布都御魂 Futsu-no-mitama) į Kumaną, ir taip imperatorius saugiai baigė kelionę. Šis kardas dar vadinamas: Sadži-fucu-no-kami (佐士布都神 Saji-futsu-no-kami) arba Mika-fucu-no-kami (甕布都神 Mika-futsu-no-kami) ir dabar yra saugomas Isonokami maldykloje (石上神宮 Isonokami-jingū).
Kovos menai
Takemikadzučis kartais yra laikomas kovos menų globėju, todėl kai kurios japonų kovos menų treniruočių salės (道場 dōjō), ypač aikido, gali turėti mažas šventyklėles, kuriose garbinama ši dievybė. Viena iš priežasčių, kodėl kovos menuose ši dievybė yra populiari, yra dievybės pastovumas, tvirtas charakteris ir visų pareigų įvykdymas bei aikido bruožų turintis rankos sugriebimas, kurį panaudojęs Takemikadzučis laimėjo prieš Takeminakatą.
Žemės drebėjimai
Pasak japonų mitologijos, po žeme gyvena jokajus Namadzu (鯰 Namazu), milžiniškas šamas, kurio galva yra po Kašima provincija. Jis, judindamas savo kūną, sukelia žemės drebėjimus. Vienoje legendoje pasakojama, kad Takemikadzučis norėdamas sutramdyti Namadzu, prispaudė jo galvą su Kaname akmeniu (要石 Kaname-ishi) ir iki šiandien jį laiko prispaudęs. Kai dievas pavargsta ir šiek tiek atleidžia akmenį, šamas sujudina uodegą ir kyla žemės drebėjimas (Bressan 2012). Kitoje legendoje teigiama, kad Takemikadzučis persmeigė šamo galvą ir uodegą, kurios buvo susilietusios, su smeigtuku, kuris vėliau tapo Kaname akmeniu (Ouwehand 1964, p. 51-57). Takemikadzučis, sutramdęs Namadzu, gavo Kašimos vyriausiojo to regiono dievo titulą (鹿島大明神 Kashima-daimyōjin) ir jo pagrindinė šventykla yra Kašima šventykla, esanti Ibaragi prefektūroje, į šiaurės rytus nuo Tokijo. Iki šių dienų japonai tiki, kad Kaname akmuo, kurį galima pamatyti šventyklos teritorijoje, padeda sutramdyti žemės drebėjimus, ir neleidžia jiems būti stipresniems, nei dabar yra.
Naudota literatūra:
Aston, W. G. ir C. M. G., 1896. NIHONGI. London: The Japan Society. p. 76-80. Prieiga per internetą: <http://www.unz.org/Pub/AstonWG-1956> [žiūrėta: 2015 05 01] Ashkenazi, M., 2003. Handbook of Japanese Mythology. Santa Barbara, California. p. 266-267.[ Prieiga per internetą:<http://vk.com/doc25556513_320005850?hash=827b0575c6284157e3&dl=c51a022c03ea6507a7 > [žiūrėta: 2015 05 01] Bressan, D., 2012. „Namazu the Earthshaker“, Scientific American. Prieiga per internetą: <http://blogs.scientificamerican.com/history-of-geology/2012/03/10/namazu-the-earthshaker/> [žiūrėta: 2015 05 01] Ouwehand, C., 1964. Namazu-e and their themes: an interpretative approach to some aspects of Japanese folk religion. p. 51-57. Prieiga per internetą: čia, [žiūrėta: 2015 05 01]
