Namadzu

Namadzu (鯰 Namazu) – japonų mitologinė būtybė, milžiniškas šamas, sukeliantis žemės drebėjimus, dar žinomas kaip antgamtinė būtybė jokajus. Tikima, kad Namadzu gyvena purve po žeme. Jis plaukioja po pasaulio gelmes ir savo didele uodega sukelia žemės drebėjimus. Šį milžinišką šamą gali suvaldyti tik griaustinio dievas Kašima.

Kartą Kašima atsivežė Kaname akmenį, su kuriuo vėliau prispausdavo Namadzu galvą. Kartais Kašima vaizduojamas smeigiantis kardu Namadzu. Namadzu mite teigiama, kad tais atvejais, kai dievas Kašima pavargdavo ar tapdavo išsiblaškęs, Namadzu tuo naudodavosi: imdavo judinti savo uodegą ir taip keldavo žemės drebėjimus. Populiarus pasakymas: „Jurugu to mo jomoja nukedži no kaname-iši Kašima no kami no aran kagiri va“ reiškė, kad kol dievas Kašima yra ten, kaname iši akmuo tikrai neišslys iš savo vietos, net jei žemė drebės.

Nors griaustinio ir žemės drebėjimų dievybės kėlė baimę, tačiau kai kuriems jos duodavo ir materialinės naudos. Turtingi žmonės per žemės drebėjimus turėjo daugiau ką prarasti, o vidurinės klasės žmonėms, kurie užsidirbdavo pinigų atstatydami pastatus, priešingai, žemės drebėjimai atnešdavo pelno (Ashkenazi 2003, p. 220–221).

Istorija          
Namadzu mitas išpopuliarėjo Edo laikotarpiu. 1855 m. Edo miestą (dabartinį Tokiją) sukrėtė didelis žemės drebėjimas. Manoma, kad jo metu žuvo nuo 7000 iki 100000 žmonių. Per šį žemės drebėjimą sugriuvo daug pastatų ir kilo daug gaisrų. Žmonės tikėjo, kad jį sukėlė Namadzu, taip skirdamas bausmę už jų godumą. Dėl žemės drebėjimo padarytų nuostolių žmonės buvo priversti perskirstyti savo turtą. Namadzu pradėtas laikyti „janaošidaimiodžin“ – pasaulio lygybės dievu. Ansei žemės drebėjimas 1855 m. pakeitė visos Japonijos socialinius ir politinius pamatus. Kaip reakcija į šiuos pokyčius ir išpopuliarėjo Namadzu mitas (Smits 2006, p. 1045).

Namadzu mene
Edo laikotarpiu Namadzu pirmiausia pradėtas vaizduoti ukijo-e graviūrose, dar kitaip vadinamose Namadzu-e. Ansei žemės drebėjimo laikotarpiu buvo pagaminta daug Namadzu-e graviūrų. Jose vaizduojama, kaip Namadzu atsiprašo už sukeltus žemės drebėjimus ir verčia turtuolius atiduoti pinigus vargšams. Didysis šamas kartais vaizduotas pusiau žmogumi: su kojomis ir rankomis, dėvintis tradicinius rūbus (Piccardi, Masse 2007, p. 79).

Kai kada japonai graviūras laikydavo talismanais, jas pasikabindavo savo namuose tikėdami, kad tai padės sustabdyti gamtos stichijas ir apsaugos nuo nuostolių. Kartais Namadzu buvo vaizduojamas satyriškai: kaip niekam tikęs bailys, kuris sukelia žemės drebėjimus tik tada, kai kitų dievų nėra šalia.

Naudota literatūra:

Ashkenazi M., 2003. Handbook of Japanese Mythology. [e. knyga] ABC-CLIO. Rasta: Google Books <https://books.google.lt > [žiūrėta: 2015 balandžio 28] Smits, G. J., 2006. Shaking Up Japan: Edo Society and the 1855 Catfish Picture Prints, 39.4.
Piccardi L., Masse W. B., 2007. Myth and Geology, London: Geological Society of London.

 

 

Redagavo Justina Tumaitė