Sundzi „Karo menas“
Sundzi (孫子 Sūnzǐ)(544 m. pr. Kr. – 496 m. per. Kr.) kilęs iš Či valstybės buvo kinų karvedys, kurio įžvalgos lyginamos su kitu garsiu kinų išminčiumi Konfucijumi. Apie jo gyvenimą yra žinoma mažai (Giles, 1910). Jo parašytas kūrinys yra „Karo menas“ (兵法 Bīngfǎ).
Kūrinio autentiškumas
Ilgą laiką buvo manoma, jog „Karo menas“ yra seniausias ir įžvalgiausias Kinijos traktatas apie karybą, o visos kitos knygos – antrarūšiai veikalai. Tradiciškai traktato autoriumi laikomas istorinis asmuo Sun Tzu, apie kurio aktyvią veiklą nuo 512 m. pr. Kr. byloja ir rašytiniai šaltiniai Ši Či ir U ir Jue Pavasario ir Rudens laikotarpis. Tačiau kiti mokslininkai išlikusiame „Karo meno“ tekste aptiko, pirma, daugybę anachronizmų, tarp jų: terminų, įvykių, technologijų ir filosofinų sąvokų; antra, tyrinėtojai pažymi, jog nėra jokių duomenų (jie turėtų būti veikale Dzuo Džuan – klasikiniame to laikmečio politinių įvykių metraštyje), patvirtinančių strateginį Sun Tzu vaidmenį karalysčių U ir Jue tarpusavio karuose; ir trečia, nors „Karo mene“ itin išsamiai aptariama galingo karo koncepcija, VI a. pr. Kr. didieji mūšiai bemaž neminimi. Atmetus jau iš esmės pasenusią skeptikų, laikiusių šią knygą vėlesnių laikų klastote, nuostatą, šiandien yra žinomi trys požiūriai, susiję su „Karo meno“ sukūrimo laikotarpiu. Pagal pirmąjį, knygos autorystė priskiriama istoriniam asmeniui Sun Tzu, mėginant pasikliauti tuo, jog galutinė kūrinio redakcija buvo atlikta netrukus po autoriaus mirties, V a. pr. Kr. pradžioje. Pagal antrąjį, kuris remiasi pačiu traktato tekstu, teigiama, jog „Karo menas“ buvo parašytas Kariaujančių karalysčių laikotarpio viduryje arba antroje pusėje, t.y. IV a. arba III a. pr. Kr. Pagal trečiąjį, kuris taip pat remiasi ir anksčiau atrastais šaltiniais, manoma, jog veikalas buvo sukurtas antroje V a. pr. Kr. pusėje. Vargu ar kada nors bus nustatyta tiksli data (Sawyer, 2005).
Pagrindinė „Karo meno“ tema
Kai „Karo menas“ buvo sukurtas, kilo grėsmė bemaž visų tuometinių valstybių (karalysčių) egzistavimui. Todėl Sun Tzu puikiai suvokė, jog liaudies mobilizacija ir kariuomenės parengimas mūšiui yra itin svarbi grandis. Autoriaus požiūris į kariavimą išskirtinai analitinis, jis reikalauja kruopštaus pasirengimo ir bendros strategijos sukūrimo dar prieš karinę kampaniją. Pagrindinės strategijos tikslas – tokių sąlygų sudarymas, kad liaudis klestėtų ir būtų patenkinta, kad ji visuomet būtų pasiryžusi noriai paklusti valdovui. Daugelyje „Karo meno“ vietų Sun Tzu pabrėžia savikontrolės būtinybę, primygtinai reikalaudamas vengti susidūrimų, iš anksto kruopščiai neištyrus padėties ir savo galimybių. Sun Tzu koncepcijos pagrindą sudaro priešo valdymas, kuris suteikia lengvos pergalės galimybę. Visoje knygoje itin dažnai minima pagrindinė vadovavimo kariuomenei problema: sukurti tvirtą organizaciją, kuri kontroliuotų drausmingą ir paklusnią kariuomenę (Sawyer, 2005).
Turinys
„Karo menas“ sudarytas iš trylikos įvairios apimties skyrių, kurių kiekvienas, matyt, skirtas tam tikrai temai.
- Pradiniai vertinimai – „Karo menas“ ne tik prasideda itin drąsiu pareiškimu apie neabejotiną karo veiksmų svarbą, bet taip pat paverčia jų taikymą labiau menu ar mokslu, nei improvizuotu sumanymu. Tai suteikia galimybę vertinti – pasverti abiejų šalių silpnąsias ir stipriąsias savybes. Todėl pradedant mūšį ar imantis bet kokios kitos iniciatyvos galima viską apskaičiuoti ir racionaliai apmąstyti.
- Kariavimas – nors prievarta įgytas turtas ir karo metu užgrobtos teritorijos (drauge su jos gyventojais) prijungimas ir galėdavo sušvelninti nuostolius, paaiškėdavo, jog pergalės atneštą naudą sunku įtvirtinti. Todėl Sun Tzu pabrėžė, jog ilgalaikių karo veiksmų būtina vengti, o valdovams nederėtų susigundyti apgaulinga mūšio šlove.
- Strateginis puolimas – pergalę būtina pasiekti greitai ir mažiausiomis sąnaudomis. Priešus reikia pavergti sužlugdžius jų planus, niekais pavertus išankstinį pasirengimą ar pakenkus sąjungininkams. Puolimo planai padėdavo išvengti neapgalvotų atakų prieš įtvirtintas priešų pozicijas, kurios iš esmės būdavo neįveikiamos.
- Forma – matavimai ir skaičiavimai yra būtini kiekvienoje situacijoje, kad įvertinus priešo jėgas, topografiją ir skubius veiksmus, būtų galima tinkamai paskirstyti jėgas. Taip pat svarbu meistriškai valdyti tokius kovos metodus, kurie leistų visiškai atskleisti kariuomenės potencialą.
- Strateginė galia – yra glaudžiai susijusi su teisingu mūšiu bei manevru, kurie iš esmės ją ir sukuria. Tai yra iš esmės lyginamasis terminas, kuris apibrėžia dviejų besikaunančių jėgų taktinį disbalansą, susietą su pranašumai, kuriuos kiekviena pusė įgyja priklausomai nuo užimamų santykinių pozicijų vietovėje, t.y. kontroliuoja aukštumas ar įstringa dauboje.
- Tuštuma ir pilnumas – pagrindiniuose sakiniuose nuolat kartojama idėja apie būtinumą pasinaudoti priešo pajėgų išdėstymo spragomis ir jokiu būdu nesivelti į mūšį su puikiai parengta kariuomene. Todėl šiame skyriuje daugiausiai kalbama apie priemones ir būdus, leidžiančius griebtis iniciatyvos, priversti priešą imtis pasyvaus vaidmens, nurodančius, kaip modeliuoti konflikto lauką ir, pasitelkus strateginę galią, maksimaliai išnaudoti vietos privalumus.
- Karo mūšis – dėmesys skiriamas mūšio parengiamosioms priemonėms, aiškinami operatyviniai principai ir kontrolės metodai, sąlygojantys maksimalų pasirengimą ir jėgų panaudojimą ir tuo pačiu metu užtikrinantys priešo nualinimą ir susilpninimą.
- Devyni pokyčiai – skyriaus pradžioje įvardijamos nepalankios situacijos, kurių derėtų vengti ir tikslai, kurių nederėtų siekti. Pirmųjų dėl to, kad vietovės forma kliudo nevaržomam judėjimui, o antrųjų dėl to, kad kariuomenę lengva nugalėti ir supainioti.
- Žygis – didžiąją šio skyriaus dalį sudaro įvairiausi įspėjimai dėl rūpesčių keliančios vietovės, kurioje priešas lengvai gali surengti pasalą, suvaržyti kariuomenės manevringumą, įvilioti ją į spąstus ir išžudyti karius. Šiame skyriuje ne tik dar kartą patvirtinama nuostata, jog karo veiksmams reikia vadovauti protingai, o priešo žingsnius galima perprasti, bet pateikiama ir keletas dažniausiai pasitaikančių elgsenos mūšyje pavyzdžių, kurie vėliau siejama su strategija ir taip virsta tradicine įžvalga.
- Vietovių formos – nors šiame skyriuje didžiausias dėmesys skiriamas vietovių formoms, vis dėlto čia pateikiama gana retai pasitaikančių įžvalgų apie vadovavimą ir valdymą. „Vietovių formos“ yra pirmasis iš dviejų nuoseklių skyrių, kuriuose apibendrintai įvertinamos topografinės vietovių savybės, o tada atitinkamai susiejamos su veiksmingomis taktinėmis priemonėmis.
- Devynios vietovės – ilgiausias „Karo meno skyrius“. Jis dar kartą pakartoja tas nuostatas, kurios yra esminės tyrinėjant topografiją ir atsižvelgiant į jos ypatumus. Nors skyriaus pavadinimas skelbia, jog bus kalbama apie devynias vietoves, iš tiesų jų yra daugiau, nes čia pateikiami du skirtingi vietovių sąrašai.
- Puolimas ugnimi – pateikia pirmus žinomus teorinius apmąstymus apie karybą naudojant ugnį. Antroje šio skyriaus dalyje pateikiamas perspėjimas jokiu būdu neprarasti sunkiai mūšyje įgyto pranašumo ir nemažiau įtaigus draudimas nesivelti į karą, kai apima pyktis ar veikia kiti emociniai impulsai.
- Šnipinėjimas – „Karo menas“ baigiamas stulbinamu ir liūdnai pagarsėjusiu skyriumi apie slaptuosius agentus. Šis pirmasis žinomas traktatas apie žvalgybos darbuotojų verbavimą vėliau buvo itin kritikuojamas dėl jo akivaizdaus nedorumo ir nežmoniškumo. Kadangi visuotinė informacija, prieinama diplomatams, pirkliams ir kitiems stebėtojams, yra ribota ir galbūt klaidinga, slaptoji žvalgyba – nepamainomas dalykas siekiant sužlugdyti priešo planus, suardyti sąjungas ir nugalėti be mūšio (Sawyer, 2005).
Citatos (Sawyer, 2005):
Literatūros sąrašas:
Giles, L., 1910. Sun Tzu on the Art of War.
Sawyer, R. D., 2005. The Essential Art of War.
