Ema

Ema (jap. 閻魔 Emma) – viena iš japonų budizmo dievybių, mirusiųjų karalystės valdovas, po mirties teisiantis mirusiųjų vėles. Jis bešališkai pasveriąs per gyvenimą nuveiktus gerus ir blogus darbus ir atsižvelgdamas į juos, skiria bausmę pragare arba siunčia vėles atgal į žemę.

Jis vaizduojamas apsirengęs Kinijos pareigūno drabužiais, besinešiojantis šiaku – ploną, plokščią lentelę, naudojamą teismo pareigūnų skirtą prispausti rankraščiams, kuri tapo autoriteto ir luomo simboliu, nešiojo karūną arba kepurę ant kurios buvo simbolis reiškiantis „karalius“.  Edo periodo menininkas Tani Bunčio suteikė jam japoniško stiliaus aprangą ir šukuoseną.  Tai yra vienas iš pavyzdžių kaip kinų mitai buvo pritaikomi japonų kultūroje. Jis vaizduojamas rūsčia išraiška, raudonu veidu ir kyšančias iltiniais dantimis.

Atitinka Janluo Kinų mitologijoje ir mirties dievą Jamą indų mitologijoje.

Emos istorija
Ema buvo Vaišalio (ankstyvuoju budizmo laikotarpiu klestėjęs miestas, tarp Gangos ir Himalajų) valdovas. Vykstant nuožmiam karui, jis įsigeidė tapti pragarų valdovu. Kartu su aštuoniais karvedžiais ir 80 tūkstančių valdinių jis atsidūrė skaistykloje. Tris kart per dieną už bausmę jam ir jo padėjėjams į burnas buvo pilamas lydytas varis – taip kasdien, kol jie išpirks visas kaltes. Vėliau Ema atgimė, ir tikėdamasis apsaugoti žmones nuo nemoralumo ir lengvabūdiškumo, jiems siunčia senatvę, ligas ir mirtį, tačiau rūpinasi savo pavaldiniais ir jo galima prašyti pagalbos ligos atveju. Vienuose mituose jis minimas kaip negailestingas ir žiaurus, kituose, kaip geras ir gailestingas, kartais grąžinantis mirusiuosius į gyvųjų pasaulį. Jis gyvena į pietus nuo Džambudvipos, rūmuose, pastatytuose iš vario ir geležies (kituose šaltiniuose sidabro ir aukso).

Emos karalystė – požemių pasaulis Naraka (jap. 地獄, Džigoku), sudarytas iš aštuonių ugnies ir tiek pat ledo pragarų. Ten jam tarnaują aštuoniolika generolų ir tūkstančiai eilinių karių ir demonų taip pat baisių mirties dvasių su arklių galvomis. Dvasios pirmiausiai patenkanti į bekraštę dykumą, kurią perėję atsiranda prie stataus kalno kurį privalo perkopti. Kitoje kalno pusėje tekanti Sandzu upė (jap. 三途の川, Sanzu no Kava), pereinama trimis būdais – geriems žmonėms pastatytas tiltas, šalia sekli brasta tiems, kas gyvenime mažai nusidėjo. Didelių nusidėjimų gyvenime padarę žmonės turi kapstytis per pačią srauniausią upės vietą, pilną uolėtų slenksčių, verpetų, bedugnių, kur knibžda pabaisos ir baidyklės, kurias jie privalo įveikti.

Jiems perplaukus upę, kitame krante jų laukia sena moteris, kuri surenka jų drabužius ir nusiunčia juos pas Emą. Ema teisia tik vyrus. Jis sėdi soste tarp dviejų galvų. Stebuklingas veidrodis jam parodo mirusiojo gyvenimą, vėliau jam skiriama bausmė viename iš pragarų arba atgimimas. Moterų likimą sprendžia jo sesuo, pragare esančių moterų valdovė Jamė. Nusidėjėlių sielas gelbsti vienas iš bodisatvų, Kšitigarbha (jap. 地蔵, Jizō), jei tik, žinoma, jo šaukiamasi. Sakoma, jog apie pragarą istorijas pasakojo žmonės, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių buvo grąžinti atgal į gyvųjų pasaulį.

Bodisatva Kšitigarbha, kuris globojo vaikus ir besilaukiančias moteris, dažnai nesutardavo su Ema dėl sielų likimo ir neretai joms padėdavo. Dėl to Kšitigarbhos populiarumas išaugo ir Ema buvo pradėtas laikyti tiesiog demonu. Jų kovos yra įprastas motyvas Japonijos meniniuose rankraščiuose. Kiti bodisatvos taip pat neretai įsikišdavo į mirusiųjų sielų likimo sprendimą.

Ema yra minimas Dešimties karalių sutroje, svarbiame budistiniame kūrinyje apibūdinančiame kas nutinka sielai po mirties. Egzistuoja skirtingi šio kūrinio variantai. Kai kuriose sakoma, jog mirusiuosius teisia dešimt karalių, kai kuriuose šis darbas priskiriamas tik Emai. Buvo manoma jog mitai apie Emą ir kinų dievą Janluo buvo kilę arba įtakoti hinduizmo mirties dievo Jamos.

Naraka
Terminas kilęs iš Sanskrito ir reiškia pragarą. Jis vartojamas hinduizme, budizme, džainizme ir sikizme. Sąvoka kilusi iš vedų. Vedose aiškinama, kad Naraka yra vieta, kur sielos keliauja po mirties atpirkti nuodėmių, kurias padarė gyvųjų pasaulyje. Naraka dažnai minimas vedose ir upanišadose. Ten minima, jog tai tamsi vieta šalia žemės centro, dėl to ten yra ypatingai karšta.

Mirties valdovas Ema nusprendžia tinkamas bausmes sieloms. Narakoje yra daugybė bausmių, tokių kaip sielos virimas vandenyje arba aliejuje. Po joms skirto laiko sielos yra atleidžiamos nuo padarytų nuodėmių. Jos vėl gali gimti ir gyventi naują gyvenimą žemėje. Sielos reinkarnacija priklauso nuo praeito gyvenimo veiksmų. Mažiau parsikaltę sielos gauna gyventi geresnį naująjį gyvenimą.

Narakoje yra šešiolika pragarų – aštuoni karšti ir aštuoni ledo, tačiau kai kurie šaltiniai apibūdina penkis šimtus arba net šimtus tūkstančių skirtingų Narakų.

Literatūra

• Roberts, Jeremy 2010. Japanese Mythology A to Z. „Infobase Publishing”
• Ashkenazi, Michael 2003. Handbook of Japanese Mythology. „ABC-CLIO”.
• Storm, Rachel 1999. Rytų Mitologijos enciklopedija. „Gamta“.
• Mitologijos enciklopedija 2, 1999. „Vaga“.
• Rytų išminties enciklopedija, 2010. „Tyto alba“.
• Gluck, Carol 1985. Japan’s modern myths: ideology in the late Meiji period. „Princeton University Press“.