Šangdi

 

Šangdi (上帝 Shàngdì) arba paprastai vadinamas tiesiog Di (帝 Dì), yra laikomas Aukščiausiuoju Dievu arba Klano protėviu. Jis buvo postuluotas anksčiausioje Šangų dinastijoje. Šangdi terminas pažodžiui gali būti išverstas kaip „Imperatorius (ar Valdovas) Viršuje“, „Aukščiausias Valdovas“, „Aukščiausias Dievas“ ar „Dangaus Valdovas“. Šiuo metu, tokia terminologija padeda paraleliškai suprasti pasaulinių monoteistinių tradicijų dieviškumą, tačiau du svarbūs skirtumai turi būti pripažinti. Visų pirma, tuo metu, kai Šangdi buvo pripažintas kaip patriarchalinė vadovo dievybė, ši koncepcija nebuvo susieta su vaidmeniu kosmogonijoje. Visų antra, jis buvo pamatytas kaip viena dievybė (protėvis) tarp daugelio. Dėl tokių priežasčių, Šangdi yra panašesnis į indoeuropiečių dievybes, tokias kaip Dzeusas ar Jupiteris.

Šangdi buvo svarbi religijos sąvoka nuo Šangų dinastijos laikų. Jis buvo laikomas kaip sudėtinis valdžioje esančios dinastijos protėvis. Nuo Džou dinastijos šios dievybės vaizdavimas kinų religijoje buvo pakeistas kitokia, morališkesne figūra – Tian (天). Nors vėlesni rašytojai susiejo šias dvi dievybes, Tian vardo reikšmės archeologinis tyrimas tai nuslepia.

Pasakojama, kad Šangdi taip pat yra Dievui duotas vardas standartinėje Mandarinų Sąjungos (和合本) Biblijos versijoje, nors terminas „šen“ (dvasia, dievybė) taipogi buvo priimtas kinų Protestuojančiųjų misionierių, kad būtų susietas su krikščioniškuoju Dievu. Kaip dauguma protėvių, Šangdi nebuvo vaizduojamas su atvaizdais ar stabais kinų tradicijose.

Istoriniai Šangdi įrodymai

Ankstyviausios užuominos apie Šangdi yra surastos Šangų dinastijos būrimų kaulų užrašuose. Šie užrašai, kurie įrašė karališkojo teismo pranašiškus klausimus dievams ir protėviams, aprūpina svariais įrodymais, kurie charakterizuoja Šangdi kaip pastovią vidinę jėgą. Taip pat jie atkreipia dėmesį į Šangdi dievybės malonumą ir gyvenimo pokyčių nepasitenkinimą. Pavyzdžiui, vienas išlikęs tekstas iškelia keletą klausimų: „Nelijo [ilgą laiką]. Ar Di kenkia šiam miestui [Anjange]; ar Di nepritaria [mūsų veiksmams]? Karalius prognozavo posakį „Tai yra Di, kuris kenkia miestui; [Di] miršta, nepritaria“ (Peng, Lin 1997, p. 620).

Išskyrus šiuos užrašus, Šangdi kinų literatūroje pirmą kartą buvo paminėtas Penkiuose klasikiniuose traktatuose (五經 Wujing) kurie manoma, yra susisteminti Konfucijaus. Tai buvo penkių knygų kolekcija, kurios reprezentavo to meto kinų kultūros aukštumas. Seniausia dalis buvo parašyta apytiksliai 1000 m. pr. Kr. Visos penkios knygos turi užuominų apie Šangdi.

Taip pat, kitas žymus kūrinys yra Dokumentų knyga (書經 Shujing).Tai yra bene seniausiai parašyta kinų istorija, kuri turi daugybę užuominų apie dievybę, kurios istriniai atradimai yra aprašyti pirmuosiuose skyriuose. Pavyzdžiui, antroji Šudžing dalis„Yu knygos“ kalba apie Šangdi įtaką imperatoriui Šunui ir jo žygdarbiams.  Šis skyrius apibūdina imperatoriaus kasmetes aukas Šangdi. Vienas iš faktorių, remiantis Konfucijumi, buvo, jog tikėjimas Šangdi įvyko anksčiau nei atsirado Sia (夏朝 Xia) dinastija.

Kita „ Klasikos“ kolekcija „Keturios knygos“ taip pat paminėjo Šangdi, bet tai yra vėlesnė kompiliacija ir jos užuominos yra daug retesnės ir abstraktesnės, kadangi Šangdi terminas jau buvo pradedamas keisti „Tian“.

Reikšmė

Kaip jau minėta prieš tai, Šangdi (上帝) vardas yra siejamas su Aukščiausiu Dievu (ar Aukščiausiu protėviu) originalioje Hanų dinastijos religijoje. Pažodžiui šis terminas reiškia „Imperatorius Viršuje“, „Aukščiausias Valdovas“, „Aukščiausias Dievas“ ar „Dangaus Valdovas“.  Ši reikšmė yra be galo senovinė, ji buvo vartojama daugiau kaip tris tūkstančių metų. Buvo sakoma, jog originali Šangdi termino reikšmė susijungė su Tian (pažodžiui „rojus“) nuo Džou dinastijos (周朝) laikų. Hanų dinastijos metu didelę įtaką turėjo Konfucijaus įkvėptas mokinys Dženg Suan (康成 Zheng Xuan), kuris paskelbė, kad „Kitas Šangdi vardas yra Tian“.

Di (galia – daugelio išversta kaip „Dievas“ ) buvo beformė, neantropomorfizuota. Mitinės protėvių dvasios galėjo bendrauti ir tapti Šangdi (aukščiausios valdžios) užtarėjais. Robertas Eno (1990) neseniai teigė, kad Di protėviams reiškė kooperaciją. Tačiau, nepaisant to, K. Š. Šang (Kwang-chih Chang 1976, p. 193) pabrėžė, jog Džou periode „Šangdi [Shangdi] dabar tampa atsiskyręs nuo bet kokio identifikavimo su Šangų protėviais ir Dievų ir protėvių pasaulis tampa dviem skirtingais pasauliais.“ Šang parodo politinio tikslingumo priežastį, kadangi Šangų valdžioje esantis klanas (Zi klanas) atpažino savo protėvius su Šangdi ir Džou valdžioje esančiu klanu (姬 Ji klanu), kuris nepriims Zi klano (子)  valdžios sudėties ir  paveldėtos dvasių įtakos. Apskritai, šis perėjimas nuo Šangdi į Tian buvo charakterizuotas judėjimu, nuo klanu pagrįsto santykinio kosmoso, į labiau unifikuotą, moralinį pasaulio supratimą.

Garbinimas

Kaip jau minėta prieš tai, dauguma šių ceremonijų tikina, jog Šangdi vadovavo per natūralias ir paveldėtas dvasias, kurios būdavo kaip Jo tarnai. Vieną sykį, imperinio periodo metu, identifikavimas tarp suasmeninto Šangdi iš Šangų dinastijos ir moralinio Tian iš Džou dinastijos buvo užbaigtas, karališkasis kultas tęsė Aukščiausiojo Dievo garbinimus metinių ceremonijų metu. Pavyzdžiui, kiekvienas Kinijos valdovas, valdęs bet kurios dinastijos metu, atlikdavo metinius aukojimo ritualus skirtus Šangdi. Ritualiai dažniausiai vykdavo imperinės sostinės Dangaus Šventykloje. Dažniausiai ritualo metu būdavo paskerstas bulius ir pristatytas kaip gyvūno auka skirta Šangdi. Tai būdavo pasiūlyta Dievui kaip „tabletė dvasiai“ (神位 shenwei). Metinių aukojimų metu, imperatorius nešdavo šias „tabletes“ į šiaurinę Dangaus Šventyklos dalį. Ta vieta vadinasi „Maldų Salė Geram Derliui“. Ten įėjus imperatorius auką padėdavo ant sosto. Be to, identifikuojant Tian galima pastebėti, jog populiarusis garbinimas taip pat sieja Šangdi su dangaus panteono valdovu – Nefrito Imperatoriumi.

Savybės

Kiek unikaliai atrodo tai, jog kinų tradicijos neturi kūrinio apie Šangdi savo anktyviausiuose kūriniuose. Tačiau yra daug užuominų apie Šangdi, kurie atspindi jo charakterio bruožus, įskaitant: vyriškumą, emocionalumą, užuojautą, intelektualumą, meistriškumą ir didingumą.

• Dokumentų knygoje (書經 Shu Jing) Šangdi atstovauja gerąjį Dievą, kuris baudžia už blogį ir apdovanoja už gėrį. Teigiama, jog Šangdi nėra nekintantis, kadangi jis teisia asmenį pagal savo veiksmus. Geram žmogui Jis siunčia palaiminimą, o piktadariui Jis siunčia kančias.
• Poezijos klasikose (詩經 Shijing) 241 kalba, skirta Šangdi.
• Kitas reikšmingas vaizdavimas atsispindi 245, 236, 300 poemose. Taip pat ir 192, 224, 235, 254, 255, 258, 274, 276, 304.
• Penkiuose klasikiniuose traktatuose (五經 Wujing) oficialūs aukojimo ritualai rodo maldas žmonėms, kurie garbina Šangdi (t.y. Apeigų knyga (禮記 Liji) 04:1:13 – ketvirtoji knyga, pirmas skyrius, tryliktas eilėraštis).
• Aukojimų kilmė būtų paaiškinta „Dievo Pažadas kinams“ kūrinyje. Šią knygą išanalizavo daugybė autorių, kurie ištyrė seniausius piktografinio kinų rašymo būdus ir surado faktų apie Krikščionybę. Tose ideogramose , kurios atsirado dar prieš Mozę, galima rasti visą susikūrimo istoriją, įvairias pagundas, žmogaus pasidavimus nuodėmei ir Dievo garbinimo priemones aukojant gyvūnus, kurie nurodė besiartinantį Gelbėtoją, Jėzų Kristų. Visi elementai yra įrašyti ir vis dar naudojami kinų hieroglifų rašyme.

Atrodo, jog šie įvairūs dievybės vaizdavimai įvyksta anksčiau nei daoistų ar budistų Šangdi interpretacijos nuo 500 iki 2000 metų.

Kinų krikščionybė

Šangdi taip pat yra vienas iš svarbiausių vardų, panaudotų Kinijos krikščionių krikščioniškajam Dievui. Iš pradžių tai buvo naudojama Standartinėje Mandarinų Sąjungos (和合本) Biblijos versijoje. Devyniolikto amžiaus Britanijos Protestuojantieji misionieriai Kinijoje, tokie kaip James Legge, Šangdi vardą panaudojo taip, jog jis sietųsi su krikščionišku Dievu. O po tam tikro laiko, dvidešimto amžiaus pradžioje, Amerikos Protestuojantieji misionieriai šiaurinėje Kinijoje teikė pirmenybę alternatyviam Šen (神, kinų hieroglifų vertimo sistema: Shén), todėl buvo išleistas kitas kūrinys, kuris atspindėjo kitokio termino vartojimą.

Priešingai jiems, Kinijos katalikai daugiausiai naudojo terminą „Tian Žu“ (主 Tian Zhu: kinų hieroglifų vertimo sistema, pažodžiui: „Dangaus valdovas“), kad kreiptųsi į Dievą. Dvidešimto amžiaus pradžioje katalikai rinkdavosi terminą „Šen“, remiantis tuo, buvo atspausdinta dar viena Biblijos versija. Kinijos religijos filosofai taip pat naudoja Šangdi vardą, kad sietųsi su filosofiniu Dievu. Naujesnės kinų Biblijos versijos naudoja terminą „Šen“, kaip prieš tai žinomą charakterį („神“), kad išsaugotų „Šangdi“ leidinių formavimą.

 

Šaltiniai:

Eno, Robert 1996. „Early Oracle Inscriptions“ Donald S. Lopez Jr. Religions of China in Practice. Princeton, NJ: Princeton University Press, 47.

Nelson, Ethel R., Broadberry, Richard E., Chock, Ginger Tong, 1997. God’s Promise to the Chinese. Dunlap, TN: Read Books Publisher.

Poo, Muchou 1996. In Search of Personal Welfare: A View of Ancient Chinese Religion. Albany, NY: State University of New York Press.

Thompsons, Lawrence 1996. Chinese Religion: An Introduction. Belmont, CA: Wadsworth.