Miko

Miko (巫女 miko) – anksčiau terminas vartotas moteriai šamanei apibūdinti, kuri atlikdavo svarbų vaidmenį  ankstyvajame šintoizme kaip tarpininkė tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Ji tarpininkaudavo per dievo (神 kami) nusileidimo ritualą (祭 matsuri). Šiais laikais terminas gali turėti dvi reikšmes: 1) tai moteris, gebanti pasinerti į transo būseną ir leisti antgamtinėms būtybėms kalbėti per ją; 2) šintoistinės maldyklos tarnaitė, dažniausiai jauna mergina, kuri neturi aiškiaregystės ar šamanistinių galių (Blacker 1983, p. 172).

Istorija

Pasak mitologijos, pirmąja miko galima būtų pavadinti aušros ir linksmybių deivę Udzumę (天鈿女命 Ame no Uzume no mikoto). Kai saulės deivė Amaterasu (天照大御神  Amaterasu Ōmikami) pasislėpė Dangaus oloje (天岩戸 Ama no iwato), Udzumė, siekdama ją sugrąžinti, atliko pirmąjį šamanistinį ritualą, panašų į tuos, kuriuos vėliau atlikdavo miko.

Apie pačias miko užsimenama „Japonijos kronikose“ (日本書紀 Nihon Shoki). Ankstyvajame šintoizme buvo manoma, kad miko į savo pareigas buvo atrenkamos dvasinių būtybių, dažniausiai dievų. Jie apsireikšdavo merginų sapnuose arba jas apsėsdavo (神憑り kamigakari, liet. „dievo  apsėdimas“). Gautas antgamtines jėgas miko privalėdavo tobulinti. Buvo tikima, kad miko pasinerdavo į transą ir, per aistringą šokį bei maldas, jos lūpomis kalbėjo dievai. Kartais miko sugrįžti iš transo būsenos padėdavo asmuo, vadinamas saniva (審神者 saniwa). Jis iškviesdavo dievą ir išsiųsdavo jį lauk iš miko kūno (Blacker 1983, p. 172).

VII a. vykdant Taikos reformas (大化の改新 Taika no Kaishin)  miko buvo ištremtos iš ceremonijų salių ir buvo priverstos veikti už sostinės ribų. Su budizmo plėtojimu menko ir miko statusas, didžioji dalis miko pareigų perėjo budizmo šventikui arba klajojančiam budizmo vienuoliui (山伏 Yamabushi). Miko buvo paskirta tik perduoti dievų žodžius (Blacker 1983, p. 172).

Ankstyvuoju Tokugavų šiogunato (徳川幕府 Tokugawa bakufu) valdymo laikotarpiu miko veikla buvo reguliuojama valdžios. Komacas Kandajus (幸松勘太夫 Kōmatsu Kandayu) buvo paskelbtas sakralinių šokių meistrų vadovu ir jis privalėjo reguliuoti miko, tačiau be šamanizmo, ji turėjo ir kitų pareigų. Tai ir tapo kliūtimi reguliuojant miko. Vėlesnis vadovas Tamura Hačidajus (田村八太夫 Tamura Hachidayu) sugebėjo įgauti daugiau valdžios miko atžvilgiu. XIX a. vid. miko veiklos reguliavimas sumažėjo ir ji galėjo savaraniškiau atlikti savo pareigas (Groemer 2014, p. 29-32).

Meidži laikotarpiu buvo išleistas Miko draudimo įsakymas (巫女禁断令 Miko Kindan Rei), kuriuo buvo uždrausta miko užsiimti dvasių valdymu, vykdyti orakulo veiklą. Šio įsakymo tikslas buvo panaikinti šintoizmo senuosius prietarus ir tapti modernesne visuomene. Po Antrojo pasaulinio karo buvo įteisinta konstitucija, kuria remiantis miko veikla galėjo būti atnaujinta (Rorenado 2014, p. 7-8).

Išvaizda

Miko apranga priklauso nuo progos ar gamtos sezono bei maldyklos. Įprastai miko dėvi baltą platų rūbą, vadinama hakui (白衣 hakui) ir raudonos spalvos hakamą (袴 hakama), dar žinoma kaip hibakamą (緋袴 hibakama). Kai yra atliekamas šokis ar kagura (神楽 kagura, liet. „dievų muzika“), ant miko įprastos aprangos dėvima baltos spalvos čihaja (襅 chihaya). Čihaja – tai laisvas rūbas su ilgomis, panašiomis į kimono (着物 kimono), rankovėmis. Ilgi juodi plaukai surišami į žemą „arklio uodegą“, su takenaga (たけなが takenaga), kaspinu, padarytu iš japoniško popieriaus (和紙 washi) arba midzuhikio (水引 mizuhiki) – iš japoniško popieriaus supintų virvučių, po kuriomis ant plaukų vyniojamas baltas japoniškas popierius. Tam tikru apeigų ir renginių metu, miko privalo ant plaukų prisisegti iš gėlių padarytą segtuką, vadinamu hanakandzašiu (花簪 hanakanzashi), arba specialų vainiką kanmurį (冠 kanmuri). Tikima, kad gėlės, medžių šakos ir kitų augalų motyvai didina dvasinę jėgą (Keyes 2016).

Ritualo ar šokio metu naudojami daiktai vadinami toribucu (とりぶつ toributsu). Toribucu sudaro 9 elementai: šventa japoniško svarainio šakelė (榊 sakaki), lazdelė su besiplaikstančiomis popierinėmis pynėmis (幣 nusa), vytelė (杖 tsue), bambuko šakelė su lapais (笹 sasa), lankas su strėlėmis arba be jų (弓 yumi), kardas (剣 ken), butelis iš ilgmoliūgio (瓠 hisago) ir vijoklinis augalas (葛 kazura). Kai kuriose maldyklose ar per tam tikrus ritualus naudojami varpeliai (鈴 suzu), vėduoklės (扇 ōgi) ir žibintai (盆 bon) (Keyes 2016).

Miko yra draudžiama lakuotis nagus, naudoti ryškų makiažą, nešioti laikrodžios ar segėti auskarus bei kitus papuošalus, kad ji būtų tinkama atlikti savo pareigas.

Miko funkcijos

Religinės funkcijos, kurias atlikdavo miko, pasitelkdama transo būseną, atnešdavo laimę visų socialinių grupių nariams. Miko ritualus atlikdavo šventėse, kurias galima būtų suskirstyti į 2 grupes: viešos ir oficialios šventės bei individualios ir šeimyninės šventės (Fairchild 1962, p. 60).

Viešose bei oficialiose šventėse atliekami ritualai:

• Takusenas (託宣 Takusen) – miko pasinerdavo į transą ir į ją įsikūnydavo dievai ar kitos dvasios. Ji skelbdavo jų valią žmonėms. Kartais saniva paaiškindavo miko žodžius pagal savo interpretaciją, kad žmonėms būtų lengviau suprasti, kas norėta pasakyti (Suzuki 2007).
• Pranašavimas (占い Uranai) – miko paranašaudavo šaudydama strėles, degindama elnio kaulus ar vėžlio kiautą. Tai buvo atliekama prieš visus svarbius įvykius (Fairchild 1962, p. 59).
• Jutatė (ゆたて Yutate) – priešais altorių buvo verdamas vanduo, kuriame miko kartu su maldyklos šventiku mirkydavo bambuko lapus ir jais apsišlakstydavo. Kartojant šį veiksmą pagal muziką, juos apsėsdavo dievai (Mogi 2007).
• Kagura – šis ritualas atliekamas kartu su muzika, dainomis ir šokiais. Juo yra atiduodama auka dievams. Miko, laikydama varpelius, vėduoklę, bambuko šakelę su lapais arba šventą japoniško svarainio šakelę, šoka priešais maldyklą (Takayama 2007).
• Toja (とや Tōya) – tai buvo naujo šventiko rinkimai, remiantis dievų ar dvasių valia, kuri buvo skelbiama apsėdimo metu (Fairchild 1962, p. 60).

Individualiose ir šeimyninėse šventėse atliekamas ritualai:

• Kučijosė (口寄せ Kuchiyose) – Naujųjų metų ar kitu metu miko buvo kviečiama į žmonių namus, kad galėtų tarpininkauti tarp gyvųjų ir mirusiųjų giminaičių, atskleistų informaciją apie dingusį ar toli esantį asmenį (Fairchild 1962, p. 55).
• Miko teikdavo egzorcizmo ir laidojimo paslaugas (Fairchild 1962, p. 60).
• Kartais vienai nakčiai atlikinėdavo žmonos vaidmenį. Čia randamas miko ryšys su prostitucija ir viešnamių paslaugomis (Fairchild 1962, p. 60).

Miko grupės

Itako (いたこ itako) – tai miko grupė, kurią sudarydavo aklos moterys. Šios grupės miko koncentruodavosi Japonijos šiaurės rytuose, Aomorio, Ivatės, Mijagio prefektūrose. Jos labiausiai žinomos savo šikučio (しくち shikuchi) atlikimu. Kiekvienais metais tarp liepos 20-25 d. itako keliaudavo į Osorės kalną ir atlikdavo šikučį, kurio metu tarpininkaudavo gyviesiems ir mirusiesiems. Jos užduodavo savo klausytojams kelis klausimus, tokius kaip vėlionio mirties data, lytis, mirusiojo amžiaus, kai jis mirė, bei mirties aplinkybės. Tuomet jos imdavo melstis, kad iškviestų vėlionį. Kai jo siela apsireikšdavo, itako įgarsindavo jos žodžius. Tai darydavo labai keistu balsu. Vėliau itako paaiškindavo sielai, kaip grįžti atgal, o gyviesiems patardavo pastatyti paminklą, nes kitaip piktosios dvasios gali supykti ant vėlionio (Fairchild 1962, p. 62).

Egzistavo specialios mokyklos, rengiančios itako. Mokinės buvo mokomos kučijosės meno. Mokymas užtrukdavo 3-5 metus. Dar 30 dienų buvo ruošiamasi itako mokyklos pabaigimo ceremonijai – dvasios prisijungimui (神付く kami tsuku). Ši ceremonija itako svarbi tuo, jog ta dvasia, kurią jos ruošėsi prisijungti, tapdavo jų sargybine ir galios šaltiniu. Ceremonija buvo atliekama itako atsisėdant ant ryžių maišelio ir padedant koją ant vieno iš trijų padėklų, kuriuose sudėta įvairaus maisto auka (Fairchild 1962, p. 64 – 65).

Itako naudodavo iratakos (いらたか irataka) rožančių, būgnus ir dievo Ošira (おしら神 Oshira Kami) lėles. Taip pat buvo naudojamos žvakės, druska, ryžių pyragėliai, juoda stula (Fairchild 1962, p. 65).

Okaminėmis (おかみん okamin, liet. „žmona“ arba „meilužė“), kaip ir itako, tapdavo aklos moterys, kurios atlikdavo kučijosę. Ji buvo atliekama 17 d. po vėlionio mirties, per rudens ar pavasario lygiadienius ar kitomis progomis. Okaminės atlikdavo ir dienos pranašystes (日意味 hi imi). Jos išpranašaudavo dienas, per kurias grėsdavo nelaimės, neišgydomos ligos. Žmonės, tikėdami okaminėmis, tą dieną neidavo nei į darbą, nei vaikai buvo išleidžiami į mokyklą (Fairchild 1962, p. 70).

Jaunos okaminės buvo treniruojamos 7 metus. Jos visą šį laiką mokėdavo už mokytojos maistą ir apgyvendinimą. Jų mokymai buvo pabaigiami dvasios prisijungimo ceremonija. Ceremonijos metu, nuo blogio sauganti virvė (しめなわshimenawa) buvo tiesiama ant platformos, kurios viduryje turėjo atsisėsti okaminė su užrištomis akimis. Aplink ją buvo meldžiamasi, kol ši atrasdavo savo dvasią (Fairchild 1962, p. 70-71).

Vakos (若 waka) – miko grupei priklausančios aklos moterys, gyvenusios Ivatės, Mijagio bei Fukušimos prefektūrose. Jos atlikdavo kučijosės ritualą. Jos galėjo iškviesti tiek budizmo dievus, tiek šintoizmo. Kviesdamos budizmo dievus, jos naudodavo žaliojo bambuko lanką su lino styga. Jos kreipdavosi į dievus ir pasinerdavo į transą. Pirmiausia dvasia apsėsdavo lanko stygą, tik vėliau – vakos kūną. Kviečiant šintoizmo dievus, vakos naudodavo rožančių (Fairchild 1962, p. 71).

Vakomis buvo tampama jauname amžiuje. Jos mokėsi apie 5 – 6 m. Kiekvieną rytą jos atlikdavo vandens valymo ritualą. Besimokant praktikuodavo asketizmą. Dažniausiai baigusios apmokymus vakos ištekėdavo (Fairchild 1962, p. 71).

Moriko (もりこmoriko) – šios grupės miko taip pat dažniausiai būdavo aklos moterys. Jos atlikdavo valymo, piktųjų dvasių išvarymo ir kučijosės ritualus. Jos pasakodavo apie praeitį ir ateitį, prakeiksmus, kuriuos dievus gerbti, kuriuos vaistus vartoti, kur surasti reikiamą gydytoją. Jos gebėdavo iškviesti ir budizmo, ir šintoizmo dievus bei mirusiųjų sielas (Fairchild 1962, p. 72).

Nono (のの nono) atlikdavo kučijosės ir kaguros ritualus. Jos pranašaudavo mirties datą, 3 kartus išmaišydamos sausus lapus vandens dubenėlyje su ryžiais. Ritualų metu, jos naudodavo varpelius, melsdavosi ir skelbdavo dvasių valią. Šokdamos dešine ranka purtydavo varpelius, o kairėje laikydavo audėklo ryšulį. Pakėlusios rankas į viršų ir nustojusios purtyti varpelius, jos pranešdavo, jog yra dvasios sergėtojos ir pradėdavo kučijosės ritualą (Fairchild 1962, p. 73, 80).

Dzatokatos (ざとかた zatokata, liet. „šventiko žmona“) komunikavo su mirusiųjų sielomis po laidotuvių. Jos naudojo ryžių dubenėlį, pripildytą vandeniu, ir sausus lapus. Maišydamos vandenį, jos melsdavosi ir pirštais liesdavo rožančių, taip pasinerdamos į transą ir atlikdamos kučijosės ritualą. Vaikui, kuris gimė nesveikas, buvo įdedama dzatokatos rožančiaus karoliukas, kad šis jį saugotų. Vaikas, kuriam buvo duodamas karoliukas, tapdavo miko auklėtiniu (Fairchild 1962, p. 73-74).

Tamuros (たむら Tamura) šeimos miko tapdavo šeimos vyriausiojo žmona. Ši šeima kontroliavo miko veiklą, vadovavo jų mokymams, nustatydavo mokymo planus, išduodavo miko lincenzijas. Šios grupės miko atlikdavo kaguros, jutatės, kučijosės, pranašavimo ritualus. Jos tarpininkavo mirusiesiems ir gyviesiems, gydydavo sergančius, gebėdavo iškviesti dievus (Fairchild 1962, p. 74-76).

Į apmokymus buvo priimamos  7 – 15 m. amžiaus mergaitės. Jos buvo siunčiamos į maldyklas. Vienam mokytojui buvo priskiriama 20 mokinių, kurios buvo apgyvendinamos vietinio vadovo. Jos privalėjo išmokti 26 specialių menų. Po mokslų baigimo, kai kurios šios grupės miko tapdavo ūkininkų ar žvejų žmonomis arba prostitutėmis. Ritualų metu naudojo žvakes, altorius, ryžius, japoniško beržo (梓 azusa) lanką, keliavimo dėžutę (げほばこgehōbako) (Fairchild 1962, p. 76).

Jadzu (やず Yazu) kaimo miko buvo buriamos grupėmis, kurios buvo apgyvendinamos viename name. Grupę sudarydavo nuo 3 iki 30 miko. Kiekvienas namas turėjo prižiūrėtoją (抱え主 kakae nushi). Į šią grupę buvo priimamos jaunos 8 – 15 metų mergaitės. Dažniausiai priimamos tik gražios išvaizdos merginos. Savo pareigas atlikti buvo mokomos apie 3 – 5 metus. Jų pagrindinis atliekamas ritualas – kučijosė. Taip pat šios miko buvo pardavinėjamos vyrams (Fairchild 1962, p. 79 – 80).

Tennodžio (てんのじ Ten no ji) kaimo miko buvo vadinamos japoniško beržo miko arba, dėl jų namų išvaizdos, juodosiomis pynutėmis (黒い格子 kuroi kōshi). Šios miko vykdė kučijosę. Naudodamos rožančių ir lanką, jos kviesdavo dvasias, garbindavo dievus (Fairchild 1962, p. 81 – 82).

Šinšiu regiono (信州 国 Shinshu kuni) miko atlikdavo kučijosės ritualus. Jos kreipdavosi į Isės ar į kitus vietinius dievus. Taip pat jos atlikdavo šikučio ritualą, atskleisdavo mirusiųjų valią. Ritualams naudojo vieną ar dvi lėles ir japoniško beržo lanką. (Fairchild 1962, p. 82)

Akitos (秋田 Akita) miko tapdavo aklos moterys, kurios pareigos buvo panašios į itako grupės miko. Ritualus atlikdavo dažniausiai ryžių sodinimo metu. Paprastai šios grupės miko atlikdavo 3 tipų kučijosę. Taip pat jos darydavo laimės korteles (神籤 mikuji). Teigiama, kad Akitos srities miko gebėdavo iškviesti budizmo ir šintoizmo dievus, tačiau jos negalėjo būti apsėstos abiejų tą pačią dieną. Ritualų metu naudojo lanką ir altorius (Fairchild 1962, p. 82 – 83).

Čikudzeno (筑前 Chikuzen) srities miko kučijosės ritualo metu galėjo iškviesti 13 budų, ugnies, išminties, turtų, vaikų ir vaisingumo dievus. Atlikdamos ritualą miko trindavo rankas ir visos virpėdavvo, nusižiovavusios, imdavo kalbėti keistu balsu ir taip perduodavo mirusiųjų valią. Ritualų metu naudodavo žvakes ir smilkalus (Fairchild 1962, p. 83).

Sasa hatakio (笹叩き sasa hataki, liet. „bambukinė pašluostė“) grupės miko atlikdavo jutatės ritualus, naudodamos bambuko šakelę. Ant stalo pastatydamos dubenėlį su vandeniu, su bambuko šakele jos liesdavo savo veidą arba tik kaktą ir melsdavosi, taip pasinerdamos į transą. Joms būnant tokioje būsenoje, jų kūnai virpėdavo (Fairchild 1962, p. 83).

Šių dienų miko

Šiais laikais miko tampa ir mokyklinio amžiaus merginos, kurios dirba tik tada, kai maldyklai ar šventyklai reikia pagalbos. Kitos miko gali dirbti ir ilgiau, bet tai netampa viso gyvenimo darbu. Vienoje iš garsiausių, Isės maldykloje, Mijės prefektūroje, miko yra vadinamos šokančiomis mergaitėmis (まいじょ maijo). Jų pagrindinė pareiga – šokti bei aukoti aukas. Taip pat miko dalyvauja arbatos ceremonijoje, komponuoja gėlių puokštes. Jušimos maldykloje (湯島天満宮 Yushima Tenmangū), Tokijuje, miko šoka vestuvių ir kitose ceremonijose, pardavinėja amuletus, tokius kaip galvos raištis ir pieštukus. Miko tvarko visas maldyklos patalpas, išskyrus tas, į kurias moterims negalima įeiti (Karan 2005, p.72).

Naudota literatūra

1. Blacker, C. 1983, „Miko“. Iš Gen, I. sud., 1983. Kodansha encyclopedia of Japan. Vol.5. Kodansha, Tokyo, p. 172.
2. Fairchild, W. P. 1962, „Shamanism in Japan“, Folklore studies, 21, p. 55-83. Prieiga per internetą: JSTOR Čia  [žiūrėta 2017 m. balandžio 19 d.].
3. Groemer, G. 2007 „Female Shamans in Eastern Japan during the Edo Period“, Asian Folklore Studies, 66(1/2), p. 29-32. Prieiga per internetą: JSTOR Čia [žiūrėta 2017 m. balandžio 4 d.].
4. Karan, P. P. 2005, Japan in the 21st century. University Press of Kentucky, Kentucky.
5. Keyes, H. 2016, „Miko – Japanese Encyclopedia“, Matcha. 2016 gruodžio 19. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. balandžio 10 d.].
6. Mogi, S. 2007, „Yutate Shinji“, Encyclopedia of Shinto. 2007 kovo 20. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. balandžio 17 d.].
7. Rorenado, 2014, Miko: Shrine Maidens and Cultural Stewards. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. balandžio 4 d.].
8. Suzuki, K. 2007, „Kamigakari, takusen“, Encyclopedia of Shinto. 2007 kovo 28. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. balandžio 17 d.].
9. Takayama, S. 2007, „Kagura“, Encyclopedia of Shinto. 2007 kovo 20. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. balandžio 17 d.].