Sekiho armija

Sekiho armija, Sekiho grupuotė arba Sekihotajus (赤報隊, Sekihōtai, liet. „raudonasis būrys“) – Japonijoje Bakumacu (幕末, Bakumatsu) laikotarpiu egzistavusi karinė grupuotė, kurios didžiąją dalį sudarė ūkininkai, valstiečiai, prekybininkai ir roninai (浪人, rōnin, liet. „samurajai be šeimininko“, „klajokliai“), taip pat kai kurie Šinsengumio (新選組, Shinsengumi) nariai, kurie atsiskyrė per pilietinį Bošino karą (戊辰戦争, Boshin sensō). Sekiho armija atstovavo naujajai Meidži (明治, Meiji) vyriausybei ir kartu su Šiši (志士 arba 維新志士, Shishi arba Ishin-shishi, liet. „aukštos klasės žmonės“, „Meidži imperialistinė armija“) kovojo prieš Tokugavos šiogūnato (徳川幕府, Tokugawa bakufu) režimą. Sekiho armija žygiavo per šalį ir skleidė žinią apie tai, kad kasmetinės prievolės mokestis bus dvigubai sumažintas, nes tai žadėjo Meidži revoliucionieriai. Tokiu būdu stengtasi įgyti žmonių pasitikėjimą ir pritraukti daugiau šalininkų šiogūnato valdžiai nuversti. Šiuo terminu taip pat vadinama 1980 m. Japonijoje veiklą vykdyti pradėjusi politinė dešiniųjų ekstremistų grupuotė.

Sukūrimas
Sekiho armijos pradžia sietina su 1867 m. Sacumos klano (薩摩藩, Satsuma-han, viena iš Japonijos teritorijų Edo laikotarpiu) lyderiu. Sagarai Sodzo (相楽総三, Sagara Sōzō) buvo įsakyta suburti Somotai grupuotę (草莽隊, Sōmōtai), kadangi ši išliko su tuo pačiu kapitonu Sagara ir mažai pakitusia sudėtimi. Somotai grupuotė užsiėmė teroristine veikla – organizavo padegimus ir plėšikavo siekdami išprovokuoti šiogūnatą atsakomajai kovai, o tai būtų suteikę galimybę Sacumos ir Čošiu (長州藩, Chōshū-han, viena iš Japonijos teritorijų Edo laikotarpiu) teritorijų pajėgoms atvirai jam pasipriešinti.

Tai pavyko padaryti po 1867 m. pabaigoje išleisto imperatoriškosios valdžios revoliucijos įsakymo. Jame skelbiama šiogūnato likvidacija ir naujos valdžios sukūrimas su imperatoriumi Meidži priešakyje. Sacumos, Čošiu ir Tosos (土佐藩, Tosa han, viena iš Japonijos teritorijų Edo laikotarpiu) pajėgos užėmė Kiotą ir ėmė kontroliuoti imperatoriaus dvarą. Neilgai trukus, 1868 m. sausio 17 d., tuometinis šiogūnas Jošinobu (徳川慶喜, Tokugawa Yoshinobu) pareiškė, kad nepripažįsta šio įsakymo, ir pareikalavo imperatoriaus jį pakeisti. Šiam atsisakius, sausio 24 d. Jošinobu ėmė ruoštis Kioto užgrobimui. Tą patį mėnesį Tokugavos šiogūnatui ištikimi samurajai, atsakydami į betvarkę, padegė Sacumos rezidenciją Edo mieste (江戸, Edo, dab. Tokijas) – šis įvykis laikomas pilietinio Bošino karo pradžia.

Beveik tuo pat metu, Sacumos klano nario Saigo Takamorio (西郷隆盛, Saigō Takamori) įsakymu, Kongorindžio šventykloje, (金剛輪寺, Kongōrinji) esančioje ant Macuo kalno (松尾山, Matsuo-yama) Omi provincijoje, (近江国, Ōmi no kuni, dab. Šigos prefektūra, 滋賀県, Shiga-ken) buvo suformuota oficiali Sekiho armija. Ji ėjo Šiši armijos priešakyje rinkdama informaciją apie tai, kaip į šiuos įvykius reaguoja įvairių teritorijų klanai. Žinios padėjo įvertinti susidariusią situaciją.

Sudėtis
Kadangi Sekiho armiją sudarė įvairių luomų, rangų ir profesijų atstovai, po suformavimo jie buvo suskirstyti į tris padalinius, jiems vadovavo kapitonai.

Padaliniai ir jų kapitonai:

• Pirmajam Sekiho armijos padaliniui, kurį sudarė tie patys Somotai grupuotei suburti pasekėjai iš Kanto regiono (関東地方, Kantō-chihō), vadovavo Sagara Sodzo.
• Antrajam padaliniui vadovavo buvęs devintojo Šinsengumi padalinio kapitonas Mikisaburio Sudzukio (三木三郎 鈴木, Mikisaburō Sudzuki). Dalinį sudarė buvusio Šinsengumi štabo viršininko Kašitaro Ito (甲子太郎 伊東, Kashitarō Itō) šalininkai, juos po Ito mirties priglaudė Sacumos klanas – tokiu būdu štabo viršininko šalininkai perėjo į imperatoriaus pusę.
• Trečiojo padalinio kapitonas buvo Rensaburo Jukava (錬三郎湯川, Rensaburō Yukawa) iš Minakučio klano (水口藩, Minakuchi-han). Dauguma trečiojo padalinio narių buvo to paties Minakučio klano kariai.

Nors oficialūs Sekiho armijos lyderiai buvo imperijos pareigūnai Tošidzanė Ajanokodžis (歳実綾野居士, Toshizane Ayanokoji) ir Šigenojus Kinhisa (滋野井公寿, Shigenoi Kinhisa), tikruoju lyderiu laikomas Sagara Sodzo.

Tragiška baigtis
1868 m. sausio pabaigoje, iškart po Tobos-Fušimio (鳥羽・伏見の戦い, Toba-Fushimi no Tatakai) mūšio, pirmasis padalinys su Sagara priešakyje atvyko į Kiotą, iš kur vėliau su kitais padaliniais patraukė į Edą. Ten Sagara iš vyriausybės gavo įsakymą išplatinti žinią apie tai, kad kasmetinis prievolės mokestis bus perpus sumažintas. Tačiau iš tikrųjų tai buvo politinė apgaulė siekiant įgyti ūkininkų palaikymą. Po radikalių pokyčių vyriausybė nebūtų turėjusi pakankamai pinigų šaliai išlaikyti, todėl po kelių savaičių įsakė Sekiho armijai grįžti į Kiotą. Antrasis ir trečiasis padaliniai taip ir padarė, tačiau Sagara su pirmuoju padaliniu neketino grįžti ir toliau stiprino anarchistines nuotaikas regione. Tad kai tik Sekiho armija įvykdė užduotį ir vyriausybei tapo nebereikalinga, valdžia, gelbėdama savo gerą vardą, apkaltino armiją melagystėmis, apsimetinėjimu, netikrumu ir įsakė ją pašalinti.

1868 m. vasario 12 d. šiogūnato kariai priėjo Šimosuvos miestelį (下諏訪町, Shimosuwa-machi), kur kalnų perėjoje Usui (碓氷峠, Usui-tōge) susidūrė su pirmuoju Sekiho armijos padaliniu. Visgi po ilgos kovos šiogūnatas patyrė pralaimėjimą ir Sagarai su išgyvenusiais padalinio nariais pavyko pabėgti.

Tačiau netrukus, vasario pabaigoje, Sagarą su septyniais pirmojo padalinio kariais sugavo ir areštavo tame pačiame Šimosuvos miestelyje. Jame kovo 3 d. jiems buvo įvykdyta egzekucija. Taip Sekiho armija neteko varomosios jėgos ir buvo praktiškai sunaikinta. Po šių įvykių Sudzukis su antruoju padaliniu įsiliejo į imperatoriaus šalininkų gretas ir tarnavo Šiši armijoje. Didžioji dalis trečiojo padalinio narių vėliau irgi buvo nubausti mirtimi už grobstymus ir plėšikavimą. Iki egzekucijos visi Sekiho armijos nariai turėjo nešioti kalinių rūbus su nugaroje išsiuvinėtu kandži (漢字, kanji, liet. „japoniškas hieroglifas“) simboliu 惡 (あく, aku, liet. „blogis“). Tokiu būdu Sekiho armija tapo gudraus Meidži vyriausybės plano auka, dėl to dažnai vadinama atpirkimo ožiu.

Pavėluotas atsiprašymas
Tik po 60 m., 1928-aisiais, Sagaros Sodzo anūko dėka imperatorius Šiova (昭和天皇, Shōwa-tennō) paskelbė oficialų atsiprašymą, Jasukunio šventykloje (靖国神社 arba 靖國神社, Yasukuni Jinja) pagerbė Sagarą ir perlaidojo Aojamos kapinėse (青山霊園, Aoyama reien) ir taip sugrąžino gerą armijos vadovo vardą.

Politinė dešiniųjų ekstremistų grupuotė
Paskutiniu metu Sekiho grupuotės, arba Sekihotajaus, vardą pasisavino japonų anoniminė, teroristinė-ekstremistinė grupuotė, ji savo veiklą pradėjo 1980 m. Išsamus grupuotės pavadinimas – „Liaudies partizanų korpuso kraujo keršto skyrius kovai už Japonijos tautos nepriklausomybę“ (日本民族独立義勇軍別働赤報隊, Nippon Minzoku Dokuritsu Giyugun Betsudo Sekihōtai). Vienas pagrindinių jų paskelbtos programos tikslų – grįžimas prie japonų tradicionalizmo. Grupuotės sudėtis nežinoma iki šiol.

Teroristinė veikla
Su Sekiho grupuote siejama begalė teroro aktų, incidentų ir grasinimų, tokių kaip 1990 m. gegužę įvykdytas teroristinis išpuolis korėjiečių darbininkų bendrabutyje Nagojoje (名古屋市, Nagoya-shi, vienas didžiausių miestų Japonijoje), protesto aktas prieš Pietų Korėjos prezidento vizitą ar grasinimas nužudyti du buvusius Japonijos ministrus pirmininkus Nakasonei Jasuhiro (中曽根康弘, Nakasone Yasuhiro) ir Takešitai Noboru (竹下登, Takeshita Noboru). Tačiau pats garsiausias nusikaltimas – 1987 m. gegužės 3 d. įvykdytas išpuolis Nišinomijos mieste (西宮市, Nishinomiya-shi) Hijogo prefektūroje (兵庫県, Hyōgo-ken). Ten Sekiho grupuotės teroristas ilgavamzdžiu šautuvu apšaudė „Asahi“ dienraščio (朝日新聞, Asahi shimbun, vienas iš penkių nacionalinių Japonijos dienraščių) redakciją. Jo metu žuvo korespondentas Tomohiro Kodžiris (小尻知博, Tomohiro Kojiri). Nors 2003 m. kovą šio išpuolio byla pasiekė senaties terminą, tyrimas tęsiamas iki šiol.

Kol kas paskutinis susidūrimas su Sekiho grupuote įvyko 2009 m. vasarį, kuomet jie atsiuntė grasinančias žinutes į NHK (日本放送協会, Nippon Hōsō Kyōkai, liet. „Japonijos transliavimo korporacija“, viena iš didžiausių televizijos kanalus valdančių korporacijų Japonijoje). Šie įvykiai rodo, kad dešinieji ekstremistai Japonijoje tampa vis agresyvesni.

Literatūros sąrašas:
Asahi.com, 2017. Asahi survey: Press Freedom in decline around the world. Asahi.com [internete] rasta <http://www.asahi.com/ajw/articles/AJ201704260046.html>  [žiūrėta 2017 balandžio 27].

Asahi.com, 2009. EDITORIAL: Harrasment against NHK. Asahi.com [internete] rasta <https://web.archive.org/web/20090401062211/http://www.asahi.com/english/Herald-asahi/TKY200902260073.html> [žiūrėta 2017 balandžio 27].

Beasley, W,G., 1977. Modern Japan: Aspects of History, Literature, and Society. University of California Press. [internete] rasta <https://books.google.lt/books?id=nD8CpRHBzlEC&printsec=frontcover&hl=lt#v=onepage&q&f=false> [žiūrėta: 2017 balandžio 26].

Iwatate M., Sagara Festival and the Sekihōtai Army of the Meiji Restoration. [internete] rasta <http://www.yomiuri.co.jp/adv/chuo/dy/research/20110526.html> [žiūrėta 2017 balandžio 26].

Keene, D., 2002. Emperor of Japan: Meiji and His World. Columbia University Press.

Mikiso, H., Louis G. P., 2012. Modern Japan: A Historical Survey. UK: Hachette. [internete] rasta <https://books.google.lt/books?id=MzJWDgAAQBAJ&printsec=frontcover&hl=lt#v=onepage&q&f=false> [žiūrėta 2017 balandžio 26].

Ravina, M., 2011. The Last Samurai: The Life and Battles of Saigo Takamori. John Wiley & Sons. [internete] rasta <https://books.google.lt/books?id=a72F6i-CGaAC&printsec=frontcover&hl=lt#v=onepage&q&f=false> [žiūrėta 2017 balandžio 26].

Redagavo Karina Šachverdijevaitė