Kedžioro

Kedžioro (jap. 毛倡妓 Kejōrō), dar žinoma kaip plaukuota prostitutė, – viena iš daugelio Japonijos jokajų (jap. 妖怪yōkai), kurie paplito Edo laikotarpiu (jap. 江戸時代 Edo jidai). Vardas susidaro iš trijų kandži (jap. 漢字Kanji), kurių vienas yra 毛, reiškiantis „plaukai“, o du paskutiniai 倡妓, reiškia „prostitutė“.

Išvaizda

Vis dar svarstoma, ar Kedžioro turi normalų veidą, uždengtą plaukais, ar yra beveidė pabaisa. Žinoma, kad tai yra prostitutė, kurios veidas ir kūnas yra paslėpti už ilgų, tamsiai juodų plaukų užuolaidos. Šis jokajus pasireiškia tik raudonųjų žibintų kvartaluose bei viešnamiuose. Daugelyje istorijų pasakojama, kad ji matoma su neįprastai ilgais, tankiais plaukais arba jie dengia visą kūną kaip kokios pabaisos.

Aukos

Paprastai aukos – jauni vyrai, kurie yra dažni viešnamių arba raudonųjų žibintų kvartalų lankytojai. Vaikinai Kedžioro pamatydavo iš nugaros. Ji priversdavo jaunuolius supainioti ją su kažkuo, ką jie pažįsta, todėl, bėgdami užkalbinti Kedžioro, vyrai nepastebėdavo grėsmės. Kai Kedžioro atsisukdavo, tesimatydavęs storais ir ilgais plaukais uždengtas veidas. Kol vaikinai būdavo šokiruoti būtybės priešais juos vaizdo, Kedžioro užpuldavo savo aukas, apvyniodavo plaukais ir taip juos perpjaudavo.

Nepaisant žmonėms siaubą keliančios išvaizdos, Kedžioro yra gana populiari tarp jokajų. Sakoma, kad kiti vyrai jokajai kartais pešdavosi dėl jos dėmesio. Kedžioro už tokį atsidavimą atsilygindavo: kai kuriose istorijose pasakojama, kad nusikirpdavo plaukus ir nusiųsdavo savo meilužiui, arba išsitatuiruodavo jo vardą ant savo kūno parodydama besąlygišką pasiaukojimą.

Atsiradimo kilmė

Anksčiausi įrašai apie atsiradimo kilmę yra randami Torijamos Sekieno (jap. 鳥山 石燕 Toriyama Sekien), XVIII a. mokslininko, poeto ir folkloristo, knygoje „Iliustruotasis šimto demonų nakties paradas“ (jap. 今昔画図続百鬼 Gazu Zoku Hyakki), tai antra šios serijos knyga, išleista 1779 metais. Knygoje pasakojama: „Vyras, vieną vakarą vaikščiodamas Jošivaros (jap. 吉原 Yoshiwara) raudonųjų žibintų kvartale, pamato prostitutę, einančią gatve. Iš nugaros ją atpažįsta kaip savo mėgstamiausią prostitutę, taigi nuskuba link jos. Kai ji atsisuka, parodo visą savo kūną, kurį dengia plaukai, o oda yra nematoma.“

Be to, Torijamos personažas Kedžioro gali būti įkvėpta Kinijos mitologijoje esančios Plaukų moters (kin. 毛女), kuri vaizduojama taip pat: būtybė uždengta plaukais, nors ji neturi jokio ryšio su raudonaisiais kvartalais ar prostitucija. Plaukų moteris kilusi iš kiniškos knygos, angliškai žinomos kaip A Grand View of Literary Sketchbooks in the Past Dynasties (kin. 投轄録). Deja, nežinoma, ar Torijama buvo susipažinęs su Kinijos mitologine būtybe prieš aprašydamas Kedžioro.

Reikšmė

Kaip ir dauguma Torijamos kūrinių, Kedžioro buvo populiarus personažas Edo laikotarpio kibošio kūriniuose (jap. 黄表紙Kiboshi) – pirmosiose pigios masinės prekybos japoniškose pasakose. Visi kibošiai buvo skirti Jošivaros kvartalo aistrų kampeliui, o nepaprastos prostitutės buvo populiari tema tuo metu, todėl mokslininkai vis svarsto, kokia gilesnė reikšmė gali slėptis už Kedžioro.

Edo laikotarpiu prostitutės Japonijoje buvo atgabenamos ir parduodamos kaip nuosavybė.  Vienintelė moterų viltis ir noras buvo, kad klientai jas įsimylėtų, išpirktų ir padarytų savo žmonomis. Buvo keletas laimingų istorijų, bet dažniausiai vyrai jau būdavo vedę arba neturėdavo pakankamai pinigų joms išpirkti. Tokiu atveju savižudybė buvo vienintelė išeitis.

Kartais, kai prostitutė įsimylėdavo klientą be atsako, atsisakydavo priimti kitus klientus. Kad būtų nepatraukli naujiems klientams, atlikdavo tam tikrus ritualus. Vienas tokių ritualų – nusiskusti galvą plikai arba matomoje vietoje išsitatuiruoti kliento vardą. Tokios prostitutės tapdavo bevertės šeimininkui.

Kai kurie mokslininkai teigia, kad plaukų nusikirpimas yra išduotos meilės simbolis, o jei prostitutės nusprendžia atimti sau gyvybę, vadinasi, pačios pasirenka dalią tapti Kedžioro.

Šiuolaikinė kultūra

Dabar Kedžioro dažniausiai vaizduojama animacijoje. Jos išvaizda taip pat drastiškai pasikeitusi, t. y. Kedžioro vaizduojama kaip seksuali jauna moteris. Vieną tokių pavydžių galima pamatyti animaciniame seriale „Nura: Rise of the Yokai clan“, kur šis jokajus vaidina jauną sargybinę, kuri užsimaskavusi kaip mokinė saugo vieną jaunuolį. Japoniškuose komiksuose, žinomuose kaip manga (jap. 漫画), galima rasti panašių Kedžioro atitikmenų: ji atrodo labiau kaip aktorė, dėvinti ilgą suknelę ir visiškai neprimenanti pabaisos, apie kurią kalba Torijama ar kiti mokslininkai.

Literatūros sąrašas:

1. Sekien, T. 2016, Japandemonium Illustrated: The Yokai Encyclopedias of Toriyama Sekien,  Dover Publications, Niujorkas.  Prieiga per internetą: https://books.google.com/ [žiūrėta 2017 m. balandžio 17 d.].
2. Meyer, M. 2013, Kejōrō. Prieiga per internetą: http://yokai.com/kejourou/ [žiūrėta 2017 m. balandžio 8 d.].
3. Meyer, M. 2015, The Hour of Meeting Evil Spirits: An Encyclopedia of Mononoke and Magic, (n.d.). Prieiga per internetą: https://www.amazon.com/b/ref=usbk_surl_books/?node=283155 [žiūrėta 2017 m. balandžio 8 d.].
4. Milner, R. 2011, „Yoshiwara: 300 years as Tokyo’s biggest red-light district“, CNN Travel. Prieiga per internetą: http://travel.cnn.com/tokyo/visit/yoshiwara-300-years-tokyos-biggest-red-light-district-030715/  [žiūrėta 2017 m. balandžio 8 d.].

Redagavo Ina Klimavičiūtė