Kagura

Kagura (神楽 kagura, liet. „dievų pramoga“) – šventas senovinis šintoistų šokis, šokamas Japonijos festivaliuose daugiau nei tūkstantį metų. Kagurą atliekantys šokėjai yra tarsi šintoistinių mitų pasakotojai, kurie daro artistiškus judesius su kardais, naudoja įvairias kaukes, kostiumus, specialiuosius efektus ir fejerverkus. Šintoistų maldyklos tarnaitės miko, šokdamos šį šventąjį šokį, naudoja varpelius, vėduoklę, bambuko šakelę su lapais ar šventą japoniško svarainio šakelę.

Mitologija

Kaguros šokis pirmą kartą buvo atliktas deivės Udzumės (天宇受売命 arba 天鈿女命 Ame no Uzume no mikoto, liet. „aušros, garbės ir džiaugsmo deivė“). Pasak mitologijos, deivė Amaterasu susipyko su savo broliu Susano. Iš pykčio dievas Susano suniokojo sesers ryžių laukus ir brutaliai nužudė vieną jos tarnaičių. Dėl šių priežasčių deivė Amaterasu užsidarė Dangaus oloje (天岩戸 Ama no Iwato), todėl visas pasaulis paskendo tamsoje ir įsiviešpatavo amžina naktis. Įvairūs šintoizmo dievai susirinko prie šios olos ir pradėjo mąstyti, kaip iš ten išvilioti saulės deivę Amaterasu. Dievas Omoikane (思兼 arba 思金, liet. „išminties dievas“) sugalvojo planą. Jis paskyrė keletą dievų gaminti veidrodį, rinkti brangakmenius ir vyti šventąją virvę. Kiti dievai  turėjo atnešti prie olos šventojo sakakio (žydinčio spygliuočio) medžio šakų ir pririšti prie jų šventuosius brangakmenius. Šventasis paukštis gaidys buvo priverstas giedoti, nes jo giesmė simbolizuoja saulės patekėjimą. Baigiant ruoštis, dievai uždegė laužą ir pakvietė deivę Udzumę. Aušros deivė užlipo ant pakylos ir pradėjo šokti. Visi dievai, kurie sėdėjo aplink, dainavo ir sveikino deivę pritariamais šūksniais. Udzumė paniro į šventąjį transą – ji atidengė savo krūtis, pakėlė sijoną apnuogindama ir lytinius organus (visa tai simbolizavo derlių žemdirbystėje). Pasirodymas sukėlė daugybės dievų juoką, kuris sudrebino dangų.

Išgirdusi  dievų juoką kitoje olos pusėje, Amaterasu  susidomėjo. Ji pastūmė akmenį, užtvėrusį įėjimą į olą, kad galėtų pažiūrėti, kas vyksta lauke. Tuo metu du dievai pastatė veidrodį priešais saulės deivę ir ji pamatė neapsakomai gražią moterį. Deivė buvo pakerėta šio vaizdo, nesuvokdama, kad tai jos pačios atspindys veidrodyje. Tada Amane-no Tadžikarao (天手力男神 arba 天手力雄神 Amane no Tadikarao, liet. „fizinės jėgos dievas“) paėmė Amaterasu už rankos ir išvedė ją iš olos. Pasaulyje vėl atsirado saulės šviesa, o dievas Futotamas (ふとたま Futotama) užrišo šventąją virvę ant uolos įėjimo, kad saulės deivė daugiau negalėtų joje pasislėpti (Sharma 1994, p. 100).

Kaguros pasirodymai

Senovėje kagurą galėdavo šokti tik šintoistinės maldyklos tarnaitės, nes šis šokis būdavo atliekamas dievams kaip ceremonija, kurios metu žmonės prašydavo gero derliaus, sėkmingos žvejybos ir apsaugos nuo ligų. Tos tarnaitės buvo  vadinamos miko (巫女). Šiais laikais kagura atliekama kaip pramoga, žmonėms. Dažnai šokis šokamas auditorijose, paprastose ar specialiose kagurai pritaikytose salėse (神楽殿 Kagura-den). Senovėje šokis šoktas ten, kur gyveno šintoizmą išpažįstantys žmonės, ir šventose vietose, kuriose melstasi dievams.

Net ir dabar žemės ūkiu besiverčiantys kaimai po ryžių nuėmimo rudenį šintoistinėse maldyklose vis dar atlieka kagurą, norėdami parodyti dievams dėkingumą už gerą derlių. Žmonės renkasi pažiūrėti kaguros pasirodymo, trunkančio visą naktį. Seniau kai kurie kaguros pasirodymai vykdavo net tris dienas iš eilės.

Kagura skirstoma į dvi pagrindines grupes: mikagurą ir sotokagurą. Šokiai suskirstyti pagal tai, kur jie yra šokami – ar imperatoriškuose rūmuose, ar už jų ribų.

Mikagura

Kagura yra vienas iš labiausiai paplitusių ir iki šiol vyraujančių Japonijos vaizduojamojo meno šakų. Mikagura (御神楽 mikagura) buvo atliekama tik kilmingųjų žmonių – imperatoriškuose rūmuose ir didžiausiose šintoistinėse maldyklose. „Mi“ – reiškia „pareikšti pagarbą“. Šokis imperatoriškuose rūmuose buvo atliekamas priešais patalpas, kuriose laikomas šventas veidrodis Jata no Kagami (八咫鏡 Yata no Kagami), naudotas išviliojant saulės deivę Amaterasu iš Dieviškosios olos (Lancashire 2016, p. 24). Ritualas prasidėdavo laužo uždegimu. Dvi muzikantų grupės sėdėdavo priešais veidrodį. Kairėje pusėje sėdinti grupė buvo vadinama motokata (もとかた motokata), dešinėje pusėje – suekata (すえかた suekata). Už muzikantų sėdėdavo mikaguros ritualo vedėjas (人長  ninjō). Pasirodžius imperatoriui buvo pradedama groti „Laužo“ daina (庭火の曲  Niwabi no Kyoku). Vėliau mikaguros ritualas suskirstytas į keturias dalis: torimono (とりもの), osaibarį (おさいばり), kosaibarį (こさいばり), džioką (じょおか) (Ortolani 1990, p. 16–17).

Sotokagura

Sotokagura (里神楽 sotokagura) – tai įvairių stilių šokiai, atliekami už imperatoriškųjų rūmų ribų. Šią kagurą galėjo šokti ne tik kilmingieji, bet  ir paprasti žmonės. Plintant šio stiliaus šokiui po visą Japonijos teritoriją, atsirado daugybė įvairiausių sotokaguros stilių. Sotokagurą galima skirstyti į keturis tipus: miko (巫女  miko) kagurą; Isės (伊勢 Ise) kagura; Idzumo (出雲 Izumo) kagurą; liūto (獅子Shishi) kagurą (Takayama 2007).

Miko kagura

Miko – jauna šintoistinės maldyklos  tarnaitė, kuri atlieka kaguros šokį. Miko kagura yra lėtas ir grakštus šokis. Ritualo metu vyksta šamanistinė veikla – apsėdama pranašaujanti miko, nes tikima, kad ji per šį ritualą tampa tarpininke tarp dievų ir žmogaus. Miko kagura yra seniausias kaguros šokis, atliekamas ir šiomis dienomis (Takayama 2007).

Isės kagura

Isės kaguros pavadinimas kilęs iš Didžiosios Isės maldyklos, esančios Mijės prefektūroje. Ši maldykla viena seniausių visoje šalyje, pastatyta III amžiuje. Tai pagrindinė vieta, kurioje garbinama saulės deivė Amaterasu. Nors iš šios maldyklos kilęs Isės kaguros šokis, joje kagura nebeatliekama. Vis dėlto čia iki šiol vykdomos karšto vandens ceremonijos, kurios simbolizuoja žmonių kreipimąsi į  į dievus, aukojant jiems karštą vandenį. Šis ritualas dar vadinamas Judatės (湯立て yudate) kagura. Isės kagurą galima pamatyti Gėlių šventės (花祭 hana matsuri) metu Aiči prefektūroje ir Žiemos šventės (冬祭 fuyu matsuri) metu Nagano prefektūroje. Ritualinis šokis atliekamas šokėjams dėvint kaukes arba be jų (Petersen 2007, p. 26).

Idzumo kagura

Šis šokis išpopuliarėjo Oitos ir Šimanės prefektūrose. Idzumo kagura yra žinoma kaip teatrališkiausias kaguros pasirodymas. Kaip ir Isės kaguros ritualas, Idzumo kaguros pasirodymas vykdomas su kaukėmis ir be jų. Jei ritualas atliekamas be kaukių, tai šokėjas visada rankose laiko kokį nors objektą, nes šokis yra labai ekspresyvus. Dažniausiai Idzumo kaguros ritualo metu atpasakojamas vienas iš daugelio mitologinių įvykių (Petersen 2007, p. 28).

Liūto kagura

Šis šokis iš kitų išsiskiria tuo, kad ritualuose naudojamos medinės liūto kaukės. Medinė liūto galva judinama viso liūto šokio ( 獅子舞 shishimai) metu. Pagrindinis šokio tikslas – atiduoti aukas dievams ir išvaryti blogąsias dvasias iš teritorijos. Dainos, muzika ir šokis simbolizuoja, kaip išvaromas blogis. Muzika atliekama fleitomis, būgnais ir cimbolais (Asai 1999,  p. 34–35).

Kagura šiomis dienomis

Deja, šiais laikais kagura prarado savo originalią formą. Ilgainiui originalūs kaguros judesiai buvo pamiršti, todėl sukurti nauji. Dabar kagura yra labiau stilizuota, ritualai supaprastinti. Anksčiau kagurą atlikdavo tik moterys, bet dabar, kai šis šokis labiau išskiriamas kaip teatro pasirodymas, vaidmenis scenoje atlieka ir vyrai. Šokio pasirodymus galima skirstyti į dvi grupes: maikatą (まいかた maikata) ir hajašikatą (はやしかた hayashikata). Maikatos tai šokėjai, apsirengę spalvingais, detaliai išsiuvinėtais drabužiais, o hajašikatos groja muziką įvairiais muzikos instrumentais. Priklausomai nuo atliekamos kaguros, maikatos taip pat dėvi įvairius perukus, kurie vadinami gaso (がっそ) ir kaukes su kuriomis šoka ir kalba. Hajašikatos groja odaiko (大太鼓) – dideliu būgnu, kodaiko (小太鼓) – mažu būgnu, čiočigane (ちょちがね) – cimbolais ir jokubue (よくぶえ) – fleita.

Naudota literatūra

1. Kids Web Japan, n.d. Kagura. Kids Web Japan. [internete] Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. gruodžio 4 d.].
2. Asai, S., 1999. Nōmai Dance Drama: A Surviving Spirit of Medieval Japan.Kalifornija: Greenwood Publshing Group.
3. Bocking, B., 1997. A Popular Dictionary of Shinto.London: Psychology Press.
4. Frédéric, L., 2002. Japan Encyclopedia.Cambridge: Harvard University Press.
5. Lancashire, T., 2016. An Introduction to Japanese Folk Performing Arts.London and New York: Routledge.
6. Ortolani, B., 1990. The Japanese Theatre: From Shamanistic Ritual to Contemporary Pluralism. Leiden: Brill Publishes.
7. Petersen, D., 2007. An Invitation to Kagura: Hidden Gem of the Traditional Japanese Performing Arts.Morrisville: Lulu Press.
8. Raz, J., 1983. Audience and Actors: A Study of Their Interaction in the Japanese Traditional Theatre. Leiden: Brill Publishes. [internete] Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. gruodžio 4 d.].
9. Sharma, A., 1994. Religion and Women. New York: Suny Press. [internete] Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. gruodžio 4 d.].
10. Takayama, S., 2007. Kagura. Encyclopedia of Shinto. [internete] Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. gruodžio 4 d.].
11. Mäkitalo, T., Miko performing Kagura on Mikoshi, fotografuota 2010 m. rugpjūčio 2 d.

 

Redagavo Paulina Kuodytė