Henjo

Henjo (kor. 핸여 Haenyeo) – profesionalės moterys nardytojos Pietų Korėjos Džedžiu saloje (제주도 Jeju-do), dar žinomos kaip Džedžiu undinės (ang. Jeju mermaids), kurios nardo be jokios specialios kvėpavimui skirtos įrangos ir gaudo jūros laimikį (Jeju Provincial Self-governing Haenyeo Museum 2016). Henjo yra svarbus moterų jėgos, ryžto, stiprios valios bei nepriklausomybės simbolis ir turi didelę įtaką Džedžiu saloje vyraujančiai pusiau matriarchalinei šeimos struktūrai (Choe, 2014).

Istorija

Nėra aišku kada tiksliai susikūrė pirmosios henjo, tačiau įrašų apie moteris nardytojas yra rasta jau Džiosono (조선 Joseon) dinastijos laikotarpio (1392-1897 m.) literatūroje. Manoma, jog pats nardymo reiškinys galėjo prasidėti jau prieš Trijų karalysčių (삼국시대 Samguk shidae) laikotarpį (57 m. pr. m. e. –  668 m.), kadangi yra duomenų apie iš Džedžiu salos karaliui tiekiamus perlus. Taip pat tikima, kad žvejai rinkdavo jūrines ausinukes (ang. Abalones) jau Džiosono laikotarpiu (Jeju Provincial Self-governing Haenyeo Museum 2016).

Iš pradžių nardymas buvo populiarus tarp vyrų ir laikomas vyriška profesija, tačiau tai pasikeitė XVII a., o XVIII a. moterų narių skaičius žymiai išaugo ir pralenkė vyrų narų skaičių, ko pasekmėje moterys tapo pagrindinėmis šeimos maitintojomis (Blazeski 2017). Istoriniai šaltiniai pateikia keletą skirtingų šio drastiško pokyčio priežasčių. Vieni šaltiniai teigia, jog XVII a. daug vyrų žūdavo kare ar nelaimingų atsitikimų jūroje metu ir nardymas tapo moterų darbu (Choe 2014). Kituose šaltiniuose rašoma, kad pagrindinė  priežastis, dėl kurios Džedžiu saloje nardymas tapo moteriška profesija – tai, jog dėka didesnio kūno riebalų procento, moterys sugebėjo geriau toleruoti šaltą vandenį nei tai darė vyrai. Dar viena priežastis – nors ir Korėjos karo (한국전쟁 Hanguk Jeonjaeng) metu (1950-1953 m.) į karo tarnybą buvo paimta daug vyrų, moterys privalėjo mokėti didelius mokesčius džiovintomis jūros ausinukėmis. Taigi, moterys neturėjo kitos išeities, kaip nerti į šaltus vandenis ir ieškoti jūroje laimikio, nepaisant ligų ar net nėštumo. Didžioji dalis laimikio būdavo atiduodama duoklės pavidalu karaliui, tačiau 1910 m. kai Korėja buvo okupuota Japonijos, ši duoklė buvo panaikinta ir henjo galėjo laisvai parduoti surinktą laimikį rinkoje. Bėgant laikui nardymas tapo pelninga profesija, leidusia henjo žymiai pagerinti savo finansinę gerovę. Kai kurios moterys narės būdavo samdomos japonų prekybininkų dirbti samdomomis darbuotojomis Japonijoje, kas suteikė progą henjo užsidirbti pragyvenimui. Kartu su Antrojo pasaulinio karo pabaiga 1945 m. baigėsi ir Japonijos valdžia Korėjoje, tačiau moterys narės ir toliau išliko neatskiriama Džedžiu ekonomikos dalimi (Blazeski 2017).

Mažėjantys skaičiai

Laikui bėgant henjo skaičius Džedžiu saloje vis mažėja (Great Big Story 2016). XIX a. 7-ame dešimtmetyje moterų narių skaičius sumažėjo nuo 26 000 iki 4 500, iš kurių 84 % narių 60 metų ar vyresnės. Viena moterų narių skaičiaus mažėjimo priežasčių – darbo sudėtingumas bei pavojingumas, nuo 2009 m. iki 2014 m. mirė 40 narių. Jaunos, darbingo amžiaus Džedžiu moterys verčiau renkasi darbą viešbučiuose ar mašinų nuomos biuruose, nei neria į šaltus jūros vandenis (Choe 2014).

Kita priežastis – Džedžiu industrializacija. XIX a. 7-ame dešimtmetyje Korėjos valdžia siekė pagerinti ekonomikos lygį provincijose. Kadangi Džedžiu sala nebuvo praktiška vieta gamyklų statymui, valdžia nusprendė salą paversti mandarinų eksportuotoja. Jau 1969 m. dauguma kaimo darbuotojų prisijungė prie šios naujos pramonės rūšies. Apie 2 % visos žemės ploto Džedžiu saloje buvo paskirta mandarinų ūkiui. 8-ame dešimtmetyje valdžia įvykdė kitą programą siekdama sustiprinti turizmą saloje. To pasekoje, 1978 m. turizmas pralenkė žemdirbystės pramonę ir tapo didžiausia pramonės sritimi Džedžiu saloje.  Visos šios permainos turėjo didelę įtaką henjo skaičiaus mažėjimui, kadangi vis daugiau moterų rinkdavosi lengvesnį darbą ir atsisakydavo varginančio darbo jūroje (Gwon 2015).

Mokymai ir patirtis

Tradiciškai mergaitės norinčios tapti henjo pradeda mokytis nardymo technikų jau nuo 11-12 metų. Pradedama nuo seklių pakrančių, o vėliau nardymo gylis vis didėja. Mokymai trunka apie septynerius metus, kol merginos gali tapti pilnavertėmis nardytojomis (Hong 1965, p. 102). Merginos turi išmokti darbo vandenyje (물질 Muljil): pažinti jūrą, aplinką, išmokti sulaikyti kvėpavimą bei nerti gilyn, jausti vandens slėgį. Henjo privalo sugebėti apskaičiuoti, kiek laiko gali išbūti po vandeniu neįkvėpus oro, ir, kiek giliai gali nerti, kad nepritrūktų oro iki išnėrimo. Henjo yra skirstomos į tris pagrindines grupes, priklausomai nuo to, kiek patyrusi nardytoja: haguno (하군 Hagun) grupė – nardo 3-5 m gylyje, džiunguno (중군 Junggun) grupė – nardo 7-8 m gylyje ir sanguno (상군 Sanggun) grupė – nardo 10 m ir daugiau gylyje (Jeju Provincial Self-governing Haenyeo Museum 2016).

Henjo kultūra

Nardymas siejamas su stipriu bendruomeniškumu. Henjo privalo dirbti pagal taisykles, įstatymus ir niekada nenardyti po vieną (Shin 2015). Kolektyvas suteikia saugumą ir padeda išvengti pavojų. Jūrų ūkis − henjo darbo vieta yra valdoma očiongjė (어총예 Eochongye), henjo kooperatyvų. Džedžiu saloje yra apie 100 tokių kooperatyvų, kurių kiekvienas priklauso skirtingam pakrantės kaimeliui. Jie turi savas taisykles, reikalavimus, kvalifikaciją gaudyti jūros produktus, gaudymo metodus ir laikotarpius kurių griežtai laikomasi. Tai tarsi priesaika koegzistuoti kartu su vandenyno ekosistema. Kilus problemoms kooperatyvas susirenka vienoje vietoje ir diskusijos būdu bando rasti atsakymus bei sprendimus kilusiai problemai išspręsti (Jeju Provincial Self-governing Haenyeo Museum 2016).

Henjo darbas glaudžiai susijęs su sezoniškumu. Balandžio mėnuo – tai jūros dumblių rinkimo pradžia (미역해경 Miyeokhaegyeong). Liepos-rugpjūčio mėnesiais renkama kitokia jūros dumblių rūšis gamtė (감태 Gamtae). Jūros gėrybių rinkimas (헡무래 Heotmurae), kurio metu renkamos tokios jūros gėrybės kaip aštuonkojai, jūrinės ausinukės ir jūrų ežiai, taip pat skiriasi priklausomai nuo metų laiko ir mėnesio (Jeju Provincial Self-governing Haenyeo Museum 2016).

Žvejybos vietos valymas (Gaettakie). Henjo jūra yra labai svarbi, todėl 2-3 kartus per metus visas kaimelio kooperatyvas susirenka kartu ir valo pakrantes nuo jūros žolių, kurios yra laikomos piktžolėmis. Tai vienas didžiausių henjo įsipareigojimų (Jeju Provincial Self-governing Haenyeo Museum 2016).

Sumbisoris (숨비소리 Sumbisori) – tai specifinis garsas, kurį henjo išleidžia, įkvepiant deguonį ir iškvepia anglies dioksidą, iškilus į vandens paviršių po 1-2 minučių būvimo panėrus. Garsas primena švilpimą (Doo 2016). Sumbisoris suteikia henjo didelį kiekį šviežaus oro ir leidžia dirbti ilgesnį laiką, darant nedideles pertraukėles (Jeju Provincial Self-governing Haenyeo Museum 2016).

 Apranga ir nardymo įranga

Murotas (물론 Mulot) – tradicinė henjo apranga. Ji susideda iš trijų dalių: muldžioksamo (물적삼 Muljeoksam) – specialaus švarkelio, mulsodžiungio (물소중이 Mulsojungi) – specialios apatinės kostiumo dalies, primenančios šortus, ir mulsugono (물수건 Mulsugon) – galvos apdangalo. Tradicinis murotas buvo siuvamas iš medvilnės, tam kad sumažintų vandens pasipriešinimą dirbant po vandeniu. Vėliau atsirado guminiai nardymo kostiumai, kurie daug patogesni dirbant vandenyje šaltuoju periodu, kuomet atvėsta vandens temperatūra. Guminiai kostiumai pirmiausia buvo atvežti iš Japonijos XIX a. 8-ame dešimtmetyje. Pastarieji dėvimi ir šiomis dienomis. Naujieji kostiumai taip pat susideda iš trijų dalių: kelnių, viršutinės dalies ilgomis rankovėmis ir galvos apdangalo. Kadangi guminiai kostiumai yra plūduriuojantys, prieš neriant henjo turi dėvėti specialų diržą jončiulį (연출 Yeonchul) su švino svareliais, kuris gali sverti iki 7-8 kilogramų. Taip pat siekiant palengvinti nardymą henjo avi plaukmenis. Guminiai kostiumai leido moterims narėms dirbti vandenyje daug ilgiau nei klasikiniai medvilninės kostiumai (Jeju Provincial Self-governing Haenyeo Museum 2014).

Vangnunas (왕눈 Wangnun) – specialūs nardymo akiniai, leidžiantys geriau matyti po vandeniu. Pradėti naudoti XIX a. pab.- XX a. pr. (Jeju Provincial Self-governing Haenyeo Museum 2014).

Tevakas (태왁 Taewak) – plūduras, kuris neleidžia tinklui nugrimzti į jūros dugną taip pat pažymėdamas vietą, kurioje nardo henjo. Dažniausiai tevakas būna oranžinės ar geltonos spalvos, kad būtų dar lengviau pastebimas vandenyje. Pirmieji plūdurai būdavo gaminami iš prinokusių moliūgų, išimant jo sėklas ir išdžiovinant, tačiau vėliau pradėti gaminti iš putplasčio (Jeju Provincial Self-governing Haenyeo Museum 2014).

Tinklai – naudojami pagautam laimikiui susidėti ir laikyti esant vandenyje. Tinklai skiriasi tankiu, priklausomai nuo gaudomo laimikio. Smulkesniems gyviams gaudyti naudojamas tankesnis tinklas, didesniems – retesnis (Jeju Provincial Self-governing Haenyeo Museum 2014).

Įrankiai. Henjo naudoja labai daug įvairių įrankių (specialių pagaliukų, ilgesnių pagalių, kapliukų ir t.t.) jūros gyviams gaudyti, atplėšti nuo uolų ir akmenų (Jeju Provincial Self-governing Haenyeo Museum 2014).

Reikšmė

Džedžiu henjo savo darbą suvokia ne vien kaip jūros gyvių rinkimą savo naudai, tačiau siekia koegzistuoti kartu su jūros ekosistema ir šią idėją perduoda iš kartos į kartą. Jos rūpinasi vandens švara, ir skleidžia ekologijos ir aplinkosaugos idėjas. Taip pat henjo laikomos lyčių lygybės, nepriklausomybės simboliu, įrodydamos, kad ir moterys kaip ir vyrai gali būti pagrindinėmis šeimos maitintojomis (Choe 2014). 2016 m. gruodį henjo buvo pastebėtos UNESCO ir įtrauktos į ,,Nematerialaus žmonijos kultūros paveldo“ sąrašą (Doo 2016).

Naudota literatūra

1. Blazeski, G. 2017, „Haeneyo: The last generation of Korea’s real-life mermaids“, The Vintage News. 2017 birželio 6. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. gruodžio 4 d.].
2. Choe, S. 2014, „Hardy Divers in Korea Strait, ‘Sea Women’ Are Dwindling“, The New York Times. 2014 kovo 29. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. gruodžio 3 d.].
3. Doo, R. 2016, „The real mermaids of Jeju Island finally get recognized by UNESCO“, Asiaone. 2016 gruodžio 2. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. gruodžio 2 d.].
4. Great Big Story, 2016, „The Last Mermaids of Jeju“, YouTube. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. gruodžio 3 d.].
5. Gwon, G. S. 2015, „Changing labor processes of women‘s work: the haenyeo of Jeju Island“, Korean Studies, 29, p. 114-136.
6. Hong, S.K. 1965, „Hae-Nyo, The Diving Women Of Korea“, Iš Rahn, H., sud., 1965. Physiology of Breth-Hold Diving and The Ama Of Japan. Washington: National Academy of Sciences. National Research Council, p. 102.
7. Jeju Provincial Self-governing Haenyeo Museum, 2016, „Jeju Haeneyo. Calls of the sea: Haenyeo Sumbisori“, Google Arts & Culture, 2016 kovas. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. gruodžio 2 d.].
8. Jeju Provincial Self-governing Haenyeo Museum, 2014, „Jeju Haenyeo Mulot and Diving Tools“, Google Arts & Culture. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. gruodžio 3 d.].
9. Shin, H. 2015, „Diving with the last generation of Korea’s Mermaids“, PRI’s The World. 2015 birželio 10. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. gruodžio 2 d.].
10. Wikimedia Commons, 2012, Hanyeo woman, Jeju. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2018 m. sausio 18 d.].