Taotie

Taotie (kin. 饕餮) – būtybė, sutinkama kinų mitologijoje. Tai yra zoomorfinė figūra, dažniausiai vaizduojama gyvūno pavidalu. Taotie gali būti vadinama pabaisa, kuri yra sudaryta iš įvairių gamtoje egzistuojančių gyvūnų formų. Taip pat, šiuo pavadinimu gali būti apibūdinamas fizinio kūno neturintis vienagalvis monstras. Nors Taotie apibūdinimas yra nevienareikšmis, tačiau abejais atvejais Taotie simbolika išlieka nepakitusi. Taotie – tai godumo, besaikiškumo bei savanaudiškumo simbolis. Taotie atvaizdai dažniausiai randami ant įvairių Šangų (kin. 商, Shang) (XVII – XI a. pr. Kr.) bei Džou (kin. 周, Zhou. XI a. – 221 m. pr. Kr.) dinastijų laikotarpio dirbinių. Manoma, kad būtybės kilmė yra susijusi su ritualinėmis aukojimo dievams praktikomis.

Taotie vardo kilmė

Pažodinis Taotie žodžio vertimas iš kinų kalbos reiškia „maisto valgymas“ (Dolan, 2010). Ši mitinė būtybė buvo paminėta „Antikvarinių vertybių vertinimo knygoje“ (kin. 宣和博古圖, Xuanhe Bogu Tu) ankstyvojoje kinų literatūroje, Songų dinastijos laikotarpiu (kin. 宋 Song) (960 – 1279 m.). Vis dėlto, pirmasis Taotie apibūdinimas buvo užfiksuotas anksčiau, Hanių dinastijos laikotarpio (kin. 漢, Han) (206 m. pr. Kr. – 220 m.) pasakojimų rinkinyje „Šenjidžinge“ (kin. 神異經, Shenyijing). Jame Taotie buvo apibūdintas kaip plaukuotas žvėris, turintis ilgas ir aštrias iltis bei kiaulės šeriais apaugusią galvą. Kaip teigiama „Šenjidžingo“ tekste, būtybė turėjusi nepasotinamą apetitą ir buvusi „ėdri tarsi vilkas“. Manyta, jog Taotie alkis galėjo būti pasotintas panašiu būdu kaip ir Vakarietiškos kultūros drakonų, tai yra šiems sukaupus daugybę vertingų daiktų. Teigta, jog Taotie nekelia grėsmės žmonės, nors išimtiniais atvejais šios būtybės galėję užpulti vienišus ar nusilpusius keliautojus.

„Šenjidžingo“ pavasario ir rudens analuose (kin. 春秋, Chunnqiu) rašoma, jog Taotie yra asmens vardu Džinjunas (kin. 縉云氏, Jinyun-shi) palikuonis, kuris galimai vadintas Tanlanu (kin. 貪婪, Tanlan), Čiangduo (kin. 強奪, Qiangduo) ar Lingruo (kin. 凌弱, Lingruo). Taip pat, teigiama, jog visi Džinjuno giminės atstovai buvę panašūs savo savybėmis bei moralinėmis vertybėmis.

Šiuos teiginius patvirtina „Dzuodžuan“ (kin. 左傳, Zuozhuan) komentarų knyga. Joje rašoma, kad Geltonojo imperatoriaus laikais, karininkas Džinjunas turėjęs palikuonį, kuris nepasižymėjo nei talentu, nei savo dorumu (Alber, 2014). Jis buvęs godus, pinigų ir žemės trokštantis žmogus. Net ir išpildęs savo troškimus ir jais pasigyręs kitiems, likdavęs nepatenkintas bei neramus. Kaip teigiama „Dzuodžuan“ komentarų knygoje, Džinjunas buvo ne tik nepasotinamas, bet ir išsiskyrė savo žiaurumu. Nesurinkęs nustatytos duoklės iš savo pavaldinių ar nepasiteisinus jo įvestoms reformoms, Džinjunas pakeldavęs mokesčius, neatsižvelgiant į gyventojų ekonominę padėtį. Džinjunas taip pat buvęs didžiulis garbėtroška, kurio netenkino jo turimas socialinis statusas. Džinjunas apibūdintas kaip nedorovingas žmogus, kuris nemėgo daryti išimčių. Jis nesirūpino savo pavaldiniais, nepadėjo jiems ištikus nelaimei, išliko abejingas našlaičių ir našlių likimams, nejautė atgailos neturtingiems bei ligotiems. Džinjuno žemėse gyvenę žmonės jį lygino su trimis žymiais kinų nedorėliais Hundunu (kin. 混沌, Hundun), Čiongči (kin. 穷奇, Qiongqi) ir Taovu (kin. 梼杌, Taowu) bei suteikė jam pravardę „Godumas“.

Taotie turi ne vieną kilmės legendą. Nors skirtinguose Kinijos istorijos laikotarpiuose šios būtybės vardas yra nevienodas, tačiau jos pagrindiniai bruožai išlieka nepakitę. Ši būtybė visada išlaiko savo hibridišką išvaizdą bei atlieka neigiamo personažo vaidmenį mituose. Taotie kilmė taip pat gali būti siejama su realiu istoriniu asmeniu, kurio vaizdinys bėgant amžiams keitėsi ir ilgainiui tapo Kinijos mitologijos dalimi.

Taotie literatūrinis vaizdinys

„Šenjidžingo“ pavasario ir rudens analai bei „Dzuodžuan“ komentarų knyga nėra vieninteliai šaltiniai, kuriuose yra užfiksuotas Taotie apibūdinimas. „Kalnų ir jūrų knygoje“ (kin. 山海經, Shanhaijing) yra aprašytas gyvūnas, kuriam suteiktas Paohao (kin. 狍鴞) vardas. Buvo manoma, kad ši būtybė gyvena Gaovu (kin. 鉤吾, Gouwu) kalnuose. Savo išvaizda Paohao buvo panaši į ožką su žmogaus veidu, kuri taip pat turėjo tigro iltis ir nagus (Alber, 2014). Ši mitinė būtybė savo išvaizda, gyvenamąja vieta bei elgsena primena Taotie. Pastarasis, taip pat kaip ir Paohao, yra monstras, sudarytas iš skirtingų gyvūnų dalių, kuris gyvena žmonių retai apgyvendintose vietovėse ir gąsdina pavienius keliautojus.

Viename iš „Vėlyvosios Hanių istorijos“ (kin. 後漢書, Houhansu) skyrių, kuris vadinasi „Ritinėlis apie Pietvakarių barbarus“ (kin. 西南夷傳, Xinanyi zhuan), Taotie yra aprašoma kaip mistiškų savybių turinti avies ar ožkos tipo būtybė (kin. 靈羊, lingyang). Knygoje pasakojama, kad Taotie yra dadžijang  (kin. 大吉羊, dajiyang). Pažodinis dadžijang vertimas iš kinų kalbos reiškia „palanki ožka“. „Ritinėlyje apie Pietvakarių barbarus“ taip pat teigiama, kad tam tikros Taotie kūno dalys, tokios, kaip ragai, gali būti panaudotos norint išgydyti rimtus sužeidimus.

Dzinių dinastijos (kin. 晉, Jin) (265-420 m.) „Guo Pu“ (kin. 郭璞) komentarų knyga (276-324 m.) papildo „Kalnų ir jūrų knygos“ pasakojimą apie Paohao. Komentarų knygoje teigiama, kad Paohao buvusi godi kaip Tanlan (Džinjuno, kuris buvo Taotie prototipas, vardo alternatyva). Būtybė mėgo gąsdindti ir puldinėti žmones, kartais juos net sunkiai sužeisti. „Guo Pu“ komentarų knygoje tai pat teigiama, kad Paohao ir yra Taotie, kuris yra paminėtas „Dzuodžuan“ komentarų knygoje.

Literatūroje Taotie taip pat turi panašumų su Čijou (kin. 蚩尤 Chi You) – mitiniu kariu, Geltonojo imperatoriaus priešu. Jis, taip pat kaip ir Taotie, pasižymi žiaurumu, godumu bei literatūroje dažniausiai atlieka neigiamą personažo vaidmenį. Čijou – tai siaubūnas turintis paukščio kojas, meškos liemenį bei galvą su elnio ragais. Čijou vadinamas dievų ėdiku, nes kovojo su hanių dinastijos mitiniu protėviu, Kinijos kultūriniu herojumi, Geltonuoju imperatoriumi.

Taotie vaizdinys mene

Taotie vaizdinys dažnai randamas ant Hanių dinastijos laikotarpio įrankių ir padargų. Vis dėlto, pirmieji Taotie atvaizdai randami įvairiuose Liangdžu (kin. 良渚, Liangzhu) kultūros, klestėjusios žemutinės Jangdzės dalyje ornamentuose, kuriuose yra pavaizduotas nepasotinamas bei godus šios mitinės būtybės veidas.

Taotie atvaizdai taip pat randami Centrinėje dabartinės Kinijos Liaudies Respublikos dalyje. Manoma, jog ant Erlitou kultūros (kin. 二里頭, Erlitou) keramikos dirbinių esantys zoomorfiniai piešiniai yra tiesioginiai Šangų dinastijos laikotarpiu randamų Taotie piešinių pirmtakai. Songų dinastijos laikotarpiu šios mitinės būtybės atvaizdas dažnai randamas ant įvairių ritualinės paskirties įrankių bei rakandų.

Dauguma ankstyvųjų Taotie atvaizdų pasižymėjo šios būtybės akių skvarbumu. Vis dėlto, detalesnis monstro paveikslas susiformavo vėlyvuoju Šangų dinastijos laikotarpiu, kuomet Taotie simbolika ir ornamentika tapo itin populiari. Mitinės būtybės atvaizdas išsiskyrė savo simetriškomis proporcijomis, ragais bei kaukę primenančia išvaizda. Manoma, kad pirminė piešinių paskirtis buvusi religinė, susijusi su aukojimo dievams religine praktika bei pomirtiniu pasauliu.

Kinų dirbiniuose paprastai buvo vaizduojama tik Taotie galva, todėl yra manoma, ši mitologinė būtybė atliko ne tik mitologinę, bet ir ritualinę funkcijas. Taotie galvos vaizdavimas buvo itin populiarus Šangų ir ankstyvąjame Džou dinastijų laikotarpyje (Erno, 2008).

Apie Taotie taip pat buvo rašoma knygos „Meistro Liu pavasario ir rudens analai“ (kin. 呂氏春秋, Lushi Chunqiu) skyriuje, pavadintame „Šianši Lan“  (kin. 先識覽, Xianshi lan), kuriame ši mitinė būtybė buvo pirmą kartą susieta su dirbiniu, Džou periodo trikojo bronzos staliuko dekoracija. Toks dekoravimo pasirinkimas knygoje buvo aiškinamas teigiant, kad Taotie buvęs godumo ir besaikiškumo simbolis, o būtybės burna buvusi svarbi kūno dalis, siejanti ją su minėtomis ydomis. Norint pavaizduoti Taotie, svarbiausia buvo pavaizduoti jo galvą, neteikiant reikšmės kūnui. Taigi Taotie buvo vaizduojamas be kūno tiek dėl mitologinių priežasčių, tiek dėl Džou dinastijos laikotarpio menininkų idėjos susitelkti ties būtybės galva – svarbiausia jos kūno dalimi.

Senoviniuose dirbiniuose Taotie veidas dažniausiai buvo sudarytas iš dviejų arba keturių dalių. Galvojama, kad toks mitinės būtybės atvaizdo padalijimas gali būti siejamas su pasaulio pusiausvyros idėja arba keturiais gyvūnais, kurie yra svarbūs kinų ritualinėms praktikoms. Mokslininkai siekdami atskleisti pirminę šios mitinės būtybės vaizdinio versiją neretai bando Taotie lyginti su kitomis mitologinėmis būtybėmis (tokiomis kaip mantikora) ir gyvūnais (tokiais kaip tigras, ožka, gyvatė bei drakonas). Vis dėlto, bandymai atskleisti pirminę mitinės būtybės formą paprastai baigiasi nesėkme, nes mokslininkai susiduria su informacijos bei įrodymų stoka. Nepaisant to, dauguma mokslininkų pritaria nuomonei, kad būtybės veidas įgauna prasmę tik religiniame kontekste. Ritualinės paskirties objektai beveik visada yra susiję su tam tikrais įvykiais ar vaidmenimis. Taotie atvaizdas nėra išimtis. Jis yra senovės kinų kultūros papročių, tradicijų ir religinių praktikų rezultatas, kuris padarė įtaką to meto meno formoms.

Taotie reikšmė ir paskirtis

Mokslininkai svarsto kokia buvo Taotie reikšmė ir paskirtis. Kadangi šiam mitinės būtybės vaizdiniui yra keletas tūkstančių metų, jos tikrajai reikšmei paaiškinti trūksta mokslinių įrodymų, o tai savo ruožtu lemia daugybės hipotezių ir nuomonių egzistenciją. Vieni teigia, kad būtybė yra tik nereikšmingas pramanas, kuris bėgant laikui įgijo svarbą. Mitinės būtybės simbolis neturėjo jokios reikšmės ir buvo tiesiog išgalvotas. Taotie atvaizdas galėjo sudominti menininkus, kurie dėl pastarojo unikalumo, pradėjo jį kopijuoti. Prinstono univesiteto kinų istorijos ir archeologijos profesorius R. Bagley pateikia kitą hipotezę, kuri teigia, kad Taotie ekscentriškas teriomorfinis vaizdavimo būdas buvo skirtingų būtybių susiliejimo į vieną rezultatas. Kinai atlikdavo aukojimo ritualus įvairioms dievybėms, o tai reiškia, kad Taotie galėjo būti keletos panašių dievų junginys, kuris transformavosi į savo abstrakčią formą. Bėgant laikui dievybių savybės supanašėjo arba dėl patogumo jų savybės bei funckijos buvo tiesiog supaprastintos. Taip pat egzistuoja idėja, kad Taotie yra tiesiog prekės ženklas. Bronzos apdirbimo amatą išmanantys specialistai ant savo darbų bei kūrinių vaizduodavo Taotie. Vėliau šis simbolis dėl prekės patrauklumo pradėtas plačiai kopijuoti. Taip pat egzistuoja teorija, kad Taotie simbolizuoja senovines kaukes, kurias apeigų metu devėdavo šamanai. Jorko universiteto Rytų Azijos studijų programos profesorius J. Paper teigia, kad Taotie – šamanų, kurie palaikė ryšį tarp gyvųjų giminės palikuonių ir mirusių protėvių, simbolis (Alber, 2014).

Šiandieninėje Kinijos visuomenėje Taotie vaizdinys simbolizuoja blogį. Populiariojoje kultūroje mitinė būtybė siejama su godumu, apsirijimu, žiaurumu ir kitomis panašiomis savybėmis. Būtybės vaizdinys dažnai asocijuojamas su magija ir mistika. Pavyzdžiui, 2016 metų fantastiniame Holivudo filme „Didžioji siena“ pagrindiniai veikėjai kovėsi su Taotie (IMDb). Monstras atkeliavo į Žemę žaliame meteorite, kuris nukrito Gouvu kalnuose prieš 2000 m. Ši būtybė buvo atsiųsta dievų, šiems siekiant nubausti Kinijos Vidurinės Karalystės gyventojus. Taotie pavadinimą taip pat galima išgirsti ir šiuolaikiniame kinų posakyje, kuris ragina žmogų atsisakyti godumo (kin. 饕餮以戒其貪, taotie yi jie qi tan) ir kitų blogų savybių, kurios žmogų paverčia monstru.

Taotie koncepcijos įvairovė

• Taotie – kelių mitinių būtybių samplaika;
• Blogio įsikūnijimas, kuris mitologijoje atlieka neigiamo personažo rolę;
• Taotie – menininkų sukurtas ir išplatintas vaizdinys, kuris neturi kultūrinės reikšmės;
• Šamanų simbolis, kuris yra susijęs su protėvių garbinimu bei pomirtiniu pasauliu;
• Ritualinis simbolis, vaizduojamas ant aukojimo įrankių;
• Taotie – atvaizdas, saugantis žmones nuo piktųjų dvasių.

Šiandieninė Taotie simbolio reikšmė

• Taotie – godumo, gobšumo ir pavydumo simbolis;
• Zoomorfinė būtybė, sudaryta iš skirtingų gyvūnų dalių, kuri yra lyginama su mantikora;
• Taotie simbolis įspėja apie žmogaus ydingą elgesį ir jo sukeliamas pasėkmes;
• Kinų populiariojoje kultūroje Taotie – neigiamas veikėjas, prieš kurį kovojama norint išgelbėti pasaulį.

Naudota literatūra

1. Alber, D., 2014. The Taotie Image in Chinese Art, Culture, and Cosmology, Createspace Independent Pub.
2. Chow, F., 1964. „Symbolism in Chinese Porcelain: The Rockefeller Request“ Metropolitan Museum of Art. Prieiga per internetą: JSTOR Čia [žiūrėta 2018 m. vasario 18 d.].
3. Dolan, G., T., 2010. „Taotie and Kirtimukha“, Miotas. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2018 m. kovo 24 d.].
4. Eno, R., 2008. The Shang Dynasty (c. 1500-1045 B.C.). Oracle Texts and Ritual Bronzes. Indiana University, Bloomington. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2018 m. vasario 18 d.].
5. Eno, R., 2010. Early Chinese Thought [B/E/P374]: The Spring and Autumn Annals. Indiana University, Bloomington. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2018 m. vasario 18 d.].
6. Eno, R., 2010. G38 History, Class Text Readings, Shang Ritual Bronzes. Indiana University, Bloomington. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2018 m. vasario 18 d.].
7. Eno, R., 2010. G380 History, Class Text Readings, 3.4 Shang Religion. Indiana University, Bloomington. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2018 m. vasario 18 d.].
8. Eno, R., 2010. G380 History, Class Text Readings, 3.7 Neolithic China: Before the Shang Dynasty. Indiana University, Bloomingson. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2018 m. vasario 18 d.].
9. Yang, L., Turner, J., A., 2005. The Handbook of Chinese Mythology, Oxford University Press: New York.
10. Leeming, D., 2005. The Oxford Companion to World Mythology. Oxford University Press: New York.
11. Li, W., Tian, Y., Denecke, W., 2017. The Oxford Handbook of Classical Chinese Literature (1000 BCE-900CE), Oxford University Press: New York.
12. Roberts, J., 2004. Chinese Mythology: A to Z. p. 113, Facts on Fire, Inc., New York. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2018 m. vasario 12 d.].
13. Segalen, V., 1917. „21. Pilier de gauche de Chen. Face antérieure. T’ao – t’ie“ Chine, la Grande Statuaire, Figures. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2018 m. kovo 25 d.].
14. Weener, E. T. C., 2005. Myths and Legends of China, p. 42-191, George G. Harrap & Co. Ltd.: London. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2018 m. vasario 16 d.].

Redagavo Andrius Bimbiras