Hemosu
Hemosu (해모수 haemosu) – legendinis šiaurių bujo (부여 buyeo) tautų karalius, valdęs Korėjos šiaurinėje dalyje (Hanscom et al. 2013). „Hanių dinastijos istorijoje“ (kin. 前漢書 qian han shu) rašoma, kad 59 m. pr. m. e. Aukščiausiojo dievo Šangdi (上帝 Shàngdì) sūnus įgavo žmogaus pavidalą, priėmė vardą Hemosu ir įkūrė šiaurinę, o vėliau ir rytinę Bujo karalystes (Pratt ir Rutt 2013). Hemosu taip pat buvo Džiumongo (주몽 Jumong), legendinio Gogurjo (고구려 Goguryeo) karalystės įkūrėjo tėvas (Brown ir Brown 2006). Mitas Apie šį mitinį personažą yra sukurtas „Hemosu mitas“, kuris pasakoja legendinio karaliaus gyvenimo istoriją. Korėjos liaudies literatūros enciklopedijoje rašoma: „Hemosu buvo Aukščiausiojo dievo sūnus, kuris leidosi į žemę valdyti žmonių pasaulio ant galvos užsidėjęs skrybėlę, pagamintą iš varnų plunksnų, ant liemens pasikabinęs drakonų šviesos kardą Jong Guang Gom (용광검 yeong gwang geom), atsisėdęs penkių drakonų tempiamoje karietoje ir lydimas šimto vyrų, jojančių...
Daugiau
Gašiadokuro
Gašiadokuro (jap. がしゃ髑髏, Gashadokuro) – Japonijos mitologinė būtybė, kuri yra priskiriama jokajų (jap. 妖怪, Yōkai) kategorijai. Savo išvaizda gašiadokuro primena milžinišką žmogaus skeletą, kuris įgavo savo formą į vieną krūvą susijungus įvairiems, pagiežos ir neapykantos kupiniems, mūšio laukuose, šalikelėse ir kitose vietose paliktiems ir nepalaidotiems, mirusiųjų kaulams. Sakoma, jog gašiadokuro klajoja naktimis, ieškodamas gyvųjų. Sutikęs savo aukas šis jokajus paprastai jas užpuola, sutraiško ir suėda. Nors gašiadokuro yra neįmanoma sunaikinti, tačiau nuo šio jokajaus galima apsisaugoti naudojant įvairias šintoistines (jap. 神道, Shintō) apsaugas ir talismanus (Bane, 2016). Kilmė Mūšio vietovėje mirusių karių, dykvietėse bado ištiktų aukų ir kitų nelaimėlių yrantys kūnai ne visada sulaukia deramų laidojimo apeigų. Sakoma, jog šios nelaimėlių sielos negalėdamos patekti į dangų ilgainiui tampa alkio kankinamais vaiduokliais, kurie per amžius ieško to, ką kažkada buvo turėję. Teigiama, jog nepalaidotų mirusiųjų yrančiuose kūnuose palaipsniui kaupiasi pagieža ir neapykanta gyviesiems. Žmonės mano, jog...
Daugiau
Ikirio
Tekančios Saulės šalies tradiciniuose tikėjimuose ir grožinėje literatūroje Ikirio (jap. 生霊, Ikiryō) yra vadinama laikinai nuo gyvojo kūno atsiskyrusi dvasia, kuri kartais nepaisant didelių fizinių atstumų, vaidenasi kitiems žmonėms. Ikirio pavadinimas turi priešingą, kontrastuojančią reikšmę Širio (jap. 死霊, Shiryō) terminui, kuriuo Japonijos folklorinėje tradicijoje paprastai yra vadinamos mirusiųjų dvasios. Kilmė ir elgsena Tikėjimas, kad gyvo žmogaus dvasia gali laikinai palikti savo kūną Japonijoje egzistuoja nuo senų laikų. Apie šį tikėjimą mes žinome iš anekdotinių bei grožinės literatūros pobūdžio rašytinių šaltinių, kuriuose buvo aprašyti tam tikri liudininkų pasakojimai ir patirtys apie dvasių vaidenimąsi, kūno apsėdimo atvejus ir kitas nekūniškas patirtis. Budistiniuose raštuose ikirio yra apibūdintos kaip „gyvosios dvasios“, kurios supykdytos gali prakeikti. Kūno apsėdimas yra dar vienas būdas, kuriuo ikirio gali sukelti ar padaryti žalą savo pasirinktai aukai. Sakoma, jog ikirio apsėstas žmogus dažniausiai nieko nenujaučia ir nenutuokia apie jo kūną užvaldžiusią dvasią. Vis dėlto, mitologiniuose šaltiniuose...
Daugiau
Nuppeppo
Nuppeppo (jap. ぬっぺっぽう) – labai neįprastas bei šiurpus jokajus (妖怪 yōkai) Japonijos folklore, pasirodęs japoniškoje literatūroje nuo XVIII a. Kartais tapatinamas su antgamtiniu „mėsos gniužulu“. Vardas „Nuppeppo“ yra kilęs nuo žargono nupperi (ぬっぺり), kuris seniau apibūdindavo moterį, kuri naudojo per daug makiažo. Tai apibūdina būtybės nutįsusią odą, kuri yra panaši į nutįsusį veidą po makiažu. Apibūdinimas Dažnai apibūdinamas kaip belytė būtybė, ne aukštesnė nei metras su puse, o veidas bei kitos kūno dalys padengti nutįsusia oda ir riebalais. Kas tikrai bjauru, tai Nuppeppo kvapas: sakoma, kad jis baisesnis už pūvančios mėsos kvapą. Kai kurie tiki, kad Nuppeppo ir yra pūvantis kūnas. Pasak legendos, mitinis „gniužulas“ yra pasyvus bei malonus, kuris nekenksmingai klaidžioja po apleistus kapus, šventyklas ir kaimus, dažniausiai pasirodo naktį. Jis nedaro žalos žmonėms, tačiau jo neįprasta išvaizda bei nemalonus kvapas gali sukelti šoką. Dažniausiai jie klaidžioja vieni, tačiau kartais...
Daugiau
Didziangas
Didziangas (kin. 帝江 dìjiānɡ) – tai mitologinė būtybė iš Kinijos folkloro, vaizduojama kaip šventasis paukštis, gyvenęs vakarinėje Tian Šanio kalnų dalyje (天山 Tiān Shān, liet. „Dangaus kalnai“). Naudojant kitą romanizaciją šį paukštį taip pat galima rasti vadinamą Tičiango vardu (Cryptidz.wikia.com, n.d.). Mitologinės būtybės išvaizdos ypatybės Piešiniuose šis šventasis paukštis vaizduojamas kaip išsipūtęs geltonos spalvos darinys, primenantis maišą. Kaip savo knygoje rašo J. Kė, „<…> jis galėjo raudonuoti ir tada būdavo panašus į raudoną ugninį rutulį; jis turėjo šešias kojas ir keturis sparnus, bet neturėjo nei ausų, nei akių, nei burnos, nei snapo; jis suprato dainas ir šokius; jį vadino Di-dziangu“ (Kė 1998, p. 36). Autoriaus nurodomos ypatybės, tokios kaip: dvi poros sparnų, trys poros kojų ir akivaizdžiai pastebimos galvos nebuvimas, rodytų, kad ši mitologinė būtybė galėtų būti tarsi padidinta vabzdžio versija (A book of creatures.com n.d.). Kokio dydžio tiksliai...
Daugiau
