Onrio
Tradiciniame Japonijos tikėjime ir literatūroje Onrio (jap. 怨霊, Onryō, pažodžiui „kerštinga dvasia“) pavadinimas yra suteiktas vaiduokliams (jap. 幽霊, Yūrei), kurie gali padaryti ar sukelti tiesioginę žalą gyviesiems, sužeisti ar nužudyti savo priešus bei sukelti stichines nelaimes siekdami atkeršyti už jiems padarytas skriaudas (Matsuyama, 2017). Onrio terminas kartais persidengia su kitu Gorio (jap. 御霊, Goryō) vaiduoklių grupei taikomu pavadinimu. Pagrindinis skirtumas nuo Onrio yra tas, jog Gorio grupei priskiriamos dvasios nebūtinai visada būna kerštingos (Nakamura, 1983). Išvaizda Tradiciškai Onrio ir kiti japoniški vaiduokliai neturėjo savitų skiriamųjų bruožų, kurie leistų nustatyti jų priklausymą konkrečiai grupei ar tipui. Vis dėlto, Edo laikotarpiu (jap. 江戸時代, Edo jidai), išaugus klasikinės japonų dramos ir šokio žanro kabuki (jap. 歌舞伎, Kabuki) populiarumui, šioms dvasioms vizualizuoti buvo sukurtas specialus teatro kostiumas. Vaiduoklio ar dvasios kostiumas buvo sudarytas iš trijų pagrindinių elementų: balto, laidojimo ceremonijos metu vilkimo kimono (jap. 着物, Kimono), kuris yra vadinamas širošiodzoku (jap. 白装束, Shiroshōzoku) arba šinišiodzoku...
Daugiau
Hone-onna
Hone-onna (jap. 骨女Hone-onna, liet. „kaulėta moteris“) yra moteriškos lyties jokajus (妖怪 yōkai), kuriuo tampa mirusios, įsimylėjusios merginos, viliojančios ir žudančios vyrus (Sekien 2017, p. 126). Legenda Pasakojime „Bijūno žibintas“ (牡丹燈籠 Botan Dōrō) pasakojama apie samurajų (侍 samurai), kurio vardas buvo Šinnodžio Ogivara (荻原新之丞 Ogiwara Shinnojō). Jis sutiko jauną merginą, kurios vardas Ocuju (おつゆ Otsuyu). Tuo metu Ocuju buvo kartu su savo tarnaite bei laikė bijūno žibintą. Jie pamilo vienas kitą ir pradėjo susitikinėti kiekvieną vakarą ir kartu praleisti naktis, per kurias tarnaitė saugojo bijūno žibintą. Šinnodžio jautėsi labai laimingas ir kaip niekada gyvas (Drazen 2011, p. 209). Vieną vakarą netoliese gyvenęs vyras pamatė tikrąją Ocuju išvaizdą – skeletas su vis dar yrančiais odos audiniais, tad apie tai praneša ir pačiam samurajui. Siekdamas išsigelbėti, Šinnodžio kreipiasi į budistų vienuolį. Šis perspėjo, kad samurajus yra traukiamas į mirusiųjų pasaulį ir jei jis ir toliau...
Daugiau
Rakšasas
Rakšasas (skr. राक्षस rākṣasa) – Indijos mitologijos būtybė, kuri buvo įtraukta ir į budizmą (The Editors of Encyclopaedia Britannica, n.d.). Ši būtybė Japonijoje vadinama rasecu (jap. 羅刹 rasetsu) demonais. Šie demonai buvo ištremti iš dievų pasaulio ir priversti gyventi žemėje, o žmonija tapo jų aukomis (Mythology, n.d.). Rakšasais dažniausiai vadinami demonai, kurie medžioja kapinėse, valgo žmogieną ir geria karvių pieną. Rakšasas gali būti dviejų lyčių: ir vyras, ir moteris. Vyriškas rakšasas taip ir vadinamas – rakšasas, tačiau moteriška giminė turi šiek tiek kitokį pavadinimą – rakšasi (skr. Rākṣasī) (The Editors of Encyclopaedia Britannica, n.d.). Atsiradimo mitas Pati populiariausia istorija aiškina, kad šios būtybės buvo sukurtos atsitiktinai. Kai Brahma (skr. ब्रह्मा Brahmā), Indų mitologijoje žinomas, kaip dievas kūrėjas, Aukso amžiaus (skr. सत्य युग Satya Yuga) pabaigoje užmigo, rakšasas gimė iš jo gilaus kvėpavimo. Vos tik sukurti rakšasai pradėjo valgyti savo...
Daugiau
Mara
Mara (skr. मार Māra; kin. 天魔 Tiānmó) – budizmo demonas, vienas iš pirmųjų ne žmogiškos kilmės sutvėrimų, figūruojančių budizmo raštuose. Šis demonas, kurio vardas reiškia „žudiką“, atstovauja mus viliojančius ir klaidinančius troškimus ir yra labiausiai žinomas dėl bandymo sutrukdyti princui Sidhartai Gautamai (Budai Šakjamuniui) pasiekti nušvitimą. Vaizdavimas Budistų mitologijoje Mara dažniausiai vaizduojamas kaip baisus demonas, didžiulis dramblys, kobra arba jautis. Kai jam suteikiamas antropomorfinis pavidalas, Mara pateikiamas kaip storas padaras su mėlynai žalia arba raudona oda. Kaip ir dauguma rūsčių dievų Indijos kultūroje, paprastai jis turi tris akis ir gali turėti šešias rankas, jo galvą dažnai supa žmogaus kaukolių karūna, o jis pats vaizduojamas jodinėjantis drambliu. Taip pat teigiama, kad Mara gali pasisavinti kitų asmenų išvaizdą ir pasirodyti kaip žmogaus priešas arba mylimasis, taip sujaukdamas protą ir priversdamas žmogų priimti klaidingus sprendimus (Mythology). Mara budizmo kosmologijoje įkūnija nepaklusnumą, dvasinio gyvenimo...
Daugiau
Kšitigarbha
Kšitigarbha (skr. क्षितिगर्भ Kṣitigarbha) – Mahajanos budizmo atšakos mitinė bodisatva, labiausiai susijusi su požemių pasauliu. Kšitigarbha sanskrite reiškia „žemės gausybė”, „žemės įsčios”, ir tai – svarbi bodisatva, kuris turi galią išgelbėti būtybes, kurioms teko atgimti pragaruose. Kulto paplitimas Nors Kšitigarbha ir yra žinomas visose Mahajanos tikėjimo šalyse bei priklauso plačiai žinomai aštuonių bodisatvų grupei, jis nėra atskiras garbinimo objektas Indijos ar Tibeto budizme. Tik Rytų Azijoje Kšitigarbha tapo atskiru garbinimo objektu. Kinijoje Kšitigarbhos kultas susilaukė populiarumo V a. (Buswell 2014, p. 448). Kinijoje ši bodisatva vadinama Didzangu (kin. 地藏 Dìzàng). Būtent jo gebėjimas gelbėti mirusius šeimos narius nuo siaubingų atgimimų ir tapo Didzango pagrindine savybe Kinijoje, kur jis tapo Pragaro valdovu, priešingybe Nefrito Imperatoriui kinų kosmologijoje (Buswell 2014, p. 448). Kšitigarbha yra populiarus Japonijoje, kur yra geriau žinomas kaip Džidzo (jap. 地蔵菩薩 Jizō Bosatsu). Korėjoje jis žinomas kaip Džidžang (kor. 지장 Jijang). Mitas...
Daugiau
