Namahagė
Namahagė (生剥 Namahage) – į demoną panašus jokajus (妖怪 Yōkai), gyvenantis kalnuose šalia Japonijos jūros pakrantės. Namahagė kartą per metus nusileidžia iš kalno gąsdinti vietinių gyventojų. Eina nuo vieno namo durų prie kitų, mojuodama peiliu ir klausdama „ar čia yra blogų vaikų?“. Namahagei ypatingai patinka gąsdinti mažus vaikus ir jaunas nuotakas. Visgi nepaisant žiaurios išvaizdos ir elgesio, namahagė iš tikrųjų yra gera linkintis jokajus (Yokai 2018). Vardo etimologija Vardas atėjo iš pašaipos, kurią naudoja namahagė: „ar jūsų pūslės jau nuluptos?“. Kaip teigiama internetiniame portale: „Šaltais žiemos mėnesiais, tingus žmogus per ilgai laiką praleidęs priešais židinį, nuo karščio gautų pūsles“ (Yokai 2018). „Namomi“ (なもみ namomi) yra vietinis tarmiškas pavadinimas šioms nuo karščio susidariusioms pūslėms, o hagu (剥ぐhagu) reiškia lupti. Taigi šie susijungę žodžiai galiausiai tapo „namahage“ (Yokai 2018). Žiemos metu namahagė įsiveržia į namus ir reikalauja pamatyti vaikus. Tingūs vaikai, visą dieną...
DaugiauKamikiri
Kamikiris (jap. 髪切り kamikiri ) dar kitaip žinomas kaip Kamikiri-ma ( かみきりま) – mitinė būtybė Japonijoje arba jokajus (妖怪 yōkai). Pats žodis „Kamikiri“ reiškia reiškinį, kai staiga nutrūksta žmogaus plaukai. Minimas Edo laikotarpio miesto legendų kolekcijose ir kituose šiuolaikiniuose pasakojimuose, tokiose kaip „Šiokoku rijdžindan“ (諸国里人談 Shokoku rijindan (1743) (Foster 2015, p. 210). Taip pat Edo laikotarpiu buvo vaizduojamas ukijo-e žanro paveikslėliuose. Išvaizda Kamikiris – tai nedidėlis padaras turintis galvą, panašią į varno, kurio snapas yra žirklių formos, o rankos atrodo kaip skustuvai. Jis yra mažas, jo kūnas yra plonas, tai padeda jam lengvai pasislėpti, taip pat pralįsti pro atvirus langus ar duris ir netikėtai pulti savo aukas. Elgesys Kamikiriui yra būdingi pasivaikščiojimi naktį. Jis slepiasi po stogais ir laukia praeinančių žmonių, tuomet jis netikėtai puola juos ir pjausto plaukus. Kamikiris puola visus, jam nėra svarbu tai vyras ar moteris, tarnas ar aristokratas....
DaugiauHemosu
Hemosu (해모수 haemosu) – legendinis šiaurių bujo (부여 buyeo) tautų karalius, valdęs Korėjos šiaurinėje dalyje (Hanscom et al. 2013). „Hanių dinastijos istorijoje“ (kin. 前漢書 qian han shu) rašoma, kad 59 m. pr. m. e. Aukščiausiojo dievo Šangdi (上帝 Shàngdì) sūnus įgavo žmogaus pavidalą, priėmė vardą Hemosu ir įkūrė šiaurinę, o vėliau ir rytinę Bujo karalystes (Pratt ir Rutt 2013). Hemosu taip pat buvo Džiumongo (주몽 Jumong), legendinio Gogurjo (고구려 Goguryeo) karalystės įkūrėjo tėvas (Brown ir Brown 2006). Mitas Apie šį mitinį personažą yra sukurtas „Hemosu mitas“, kuris pasakoja legendinio karaliaus gyvenimo istoriją. Korėjos liaudies literatūros enciklopedijoje rašoma: „Hemosu buvo Aukščiausiojo dievo sūnus, kuris leidosi į žemę valdyti žmonių pasaulio ant galvos užsidėjęs skrybėlę, pagamintą iš varnų plunksnų, ant liemens pasikabinęs drakonų šviesos kardą Jong Guang Gom (용광검 yeong gwang geom), atsisėdęs penkių drakonų tempiamoje karietoje ir lydimas šimto vyrų, jojančių...
DaugiauGašiadokuro
Gašiadokuro (jap. がしゃ髑髏, Gashadokuro) – Japonijos mitologinė būtybė, kuri yra priskiriama jokajų (jap. 妖怪, Yōkai) kategorijai. Savo išvaizda gašiadokuro primena milžinišką žmogaus skeletą, kuris įgavo savo formą į vieną krūvą susijungus įvairiems, pagiežos ir neapykantos kupiniems, mūšio laukuose, šalikelėse ir kitose vietose paliktiems ir nepalaidotiems, mirusiųjų kaulams. Sakoma, jog gašiadokuro klajoja naktimis, ieškodamas gyvųjų. Sutikęs savo aukas šis jokajus paprastai jas užpuola, sutraiško ir suėda. Nors gašiadokuro yra neįmanoma sunaikinti, tačiau nuo šio jokajaus galima apsisaugoti naudojant įvairias šintoistines (jap. 神道, Shintō) apsaugas ir talismanus (Bane, 2016). Kilmė Mūšio vietovėje mirusių karių, dykvietėse bado ištiktų aukų ir kitų nelaimėlių yrantys kūnai ne visada sulaukia deramų laidojimo apeigų. Sakoma, jog šios nelaimėlių sielos negalėdamos patekti į dangų ilgainiui tampa alkio kankinamais vaiduokliais, kurie per amžius ieško to, ką kažkada buvo turėję. Teigiama, jog nepalaidotų mirusiųjų yrančiuose kūnuose palaipsniui kaupiasi pagieža ir neapykanta gyviesiems. Žmonės mano, jog...
DaugiauIkirio
Tekančios Saulės šalies tradiciniuose tikėjimuose ir grožinėje literatūroje Ikirio (jap. 生霊, Ikiryō) yra vadinama laikinai nuo gyvojo kūno atsiskyrusi dvasia, kuri kartais nepaisant didelių fizinių atstumų, vaidenasi kitiems žmonėms. Ikirio pavadinimas turi priešingą, kontrastuojančią reikšmę Širio (jap. 死霊, Shiryō) terminui, kuriuo Japonijos folklorinėje tradicijoje paprastai yra vadinamos mirusiųjų dvasios. Kilmė ir elgsena Tikėjimas, kad gyvo žmogaus dvasia gali laikinai palikti savo kūną Japonijoje egzistuoja nuo senų laikų. Apie šį tikėjimą mes žinome iš anekdotinių bei grožinės literatūros pobūdžio rašytinių šaltinių, kuriuose buvo aprašyti tam tikri liudininkų pasakojimai ir patirtys apie dvasių vaidenimąsi, kūno apsėdimo atvejus ir kitas nekūniškas patirtis. Budistiniuose raštuose ikirio yra apibūdintos kaip „gyvosios dvasios“, kurios supykdytos gali prakeikti. Kūno apsėdimas yra dar vienas būdas, kuriuo ikirio gali sukelti ar padaryti žalą savo pasirinktai aukai. Sakoma, jog ikirio apsėstas žmogus dažniausiai nieko nenujaučia ir nenutuokia apie jo kūną užvaldžiusią dvasią. Vis dėlto, mitologiniuose šaltiniuose...
Daugiau