Amanodžiaku

Amanodžiaku  (jap. 天邪鬼 Amanojaku) japonų mitologijoje yra demonas, kurio vardas reiškia „dangiška piktoji dvasia“. Ši būtybė yra priskiriama jokajų (jap. 妖怪 yokai) demonų rūšiai. Amanodžiaku yra žinomi dėl žmonių provokavimo pasielgti nedorai, pažadinant giliai jų širdyse paslėptus bedieviškus troškimus. Jos skleidžia dvasinę nesantaiką ir nuodija žmonių dvasingumą visur kur tik jos pasirodo.

Išvaizda

Amanodžiaku mitologijoje neretai yra  vaizduojami kaip maži oni (jap. 鬼 oni). Paveiksluose jie dažniausiai vaizduojami demoniškos išvaizdos, ilgais nagais, pikto veido ir su vienu arba pora ragų iškilusių virš galvos.

Kilmė

Šie demonai gyvavo dar iki budizmui atsirandant Japonijoje, tačiau amanodžiaku paprastai budizme vaizduojami kaip blogio simbolis, kuris dažniausiai yra nugalimas gėrio ir teisingumo. Keturi Dangaus Karaliai (jap. 四天王 Shitennō) dažnai yra  vaizduojami stovintys, spaudžiantys demonus – sakoma, kad tie spaudžiami demonai ir yra amanodžiaku. Dievo Bišiamono (jap. 毘沙門天 Bishamon-ten) šarvai yra dekoruoti demonų atvaizdais, ir taip pat tikima, kad ten vaizduojami šie demonai.

Amanodžiaku yra kilęs iš senovės mitologijos. Nors tikroji jų kilmė išlieka paslaptimi, manoma kad jie atsirado iš senovės mitų apie nedoras šintoizmo (jap. 神道 Shintō) dievybes. Amanodzako (jap. 天逆毎 Amanozako), Amenosagume (jap. 雨の定め Amenosagume) ir Amevakahiko (jap. 天若日子 Amewakahiko) – visos šios mitinės būtybės yra blogos ir nedoros. Yra plačiai paplitęs tikėjimas, kad amanodžiaku yra kilę iš vienos ar net iš visų šių mitologinių būtybių.

Legenda

Labiausiai žinomas mitas apie amanodžiaku yra istorija apie Uriko-hime (jap. 瓜子姫 Urikohime). Šis mitas pasakoja apie bevaikę pagyvenusių žmonių porą, kurie suranda mergaitę meliono viduje. Jie parsinešė ją namo, užaugino kaip savo tikrą vaiką ir pavadino ją Uriko-hime.

Ji užaugo į nuostabaus grožio merginą, ir išaušo diena, kai buvo paprašyta jos rankos. Patenkinti tėvai nuskubėjo į miestą ruošti jai kraitį jos vestuvėms. Prieš išvykstant jie perspėjo savo dukrą kad neatidarytų niekam durų, kad ir kas benutiktų. Netrukus, Uriko-hime išgirdo beldimą į duris: „Uriko-hime, prašau įsileisk mane!“. Tuomet  Uriko-hime atsisakė atverti duris. Vėl pasigirdo balsas: „Jei durų neatidarai, bent jau praverk lango plyšelį!“. Uriko-hime nenoriai pravėrė lango plyšelį. Vos tik ji pravėrė langą, pro tą plyšeli praslydo ilgi pirštai su dar ilgesniais nagais ir atidarė langą iki galo. Tai buvo amanodžiaku. Amanodžiaku užšoko ant Uriko-hime draskydamas jos drabužius. Jauna mergina kovojo už savo gyvybę bandydama kandžioti  ir spardyti demoną, tačiau ji buvo per silpna apsiginti. Amanodžiaku  nusuko merginai kaklą ir ją nužudė.

Amanodžiaku  to neužteko. Jis nuplėšė Uriko-hime odą ir įsivilko į ją, apsirengė jos drabužiais ir užsimaskavo kaip jauna mergina. Kai tėvai grįžo namo, jie buvo apgauti, nes vis dar manė, kad jų dukra gyva ir sveika.

Galiausiai išaušo vestuvių diena. Senoliai nuvedė užsimaskavusį amanodžiaku pas būsimą vyrą. Gretimame medyje tupėjusi varna įspėjo senyvą porą kad tai ne jų dukra. Jie puolė nuotaką ir su visa jėga užgriuvę prispaudė ją prie žemės. Jie plovė jos kūną, kol galiausiai netikra oda nusitrynė, ir pasirodė amanodžiaku. Amanodžiaku spruko bandydamas išgelbėti savo gyvybę, tačiau senoliai pasileido jį vytis. Vis daugiau ir daugiau žmonių prisijungė padedant gaudyti demoną, kol susidarė visas būrys žmonių, kurie gaudė demoną pasileidusį bėgti per kaimą. Galų gale kaimo žmonės pagavo amanodžiaku ir pradėjo ji daužyti su pagaliais, akmenimis ir įvairiais įrankiais, kurie tik pakliuvo po ranka. Jie daužė demoną tol, kol iš jo neliko nieko tik kruvina masė, ir taip demonas buvo užmuštas (Meyer 2015, p. 156-157).

Literatūros šaltiniai:

1. Eder, M. 1969. Reality in Japanese Folktales. Asian Folklore Studies Journal, T.28 (Nr. 1), p. 13-25.
2. Foster, M.D. 2015. The Book of Yokai: Mysterious Creatures of Japanese Folklore. University of California Press.
3. Meyer, M. 2015. Amanojaku. The Hour of Meeting Evil Spirits: An Encyclopedia of Mononoke and Magic (Yokai), p. 156-157. Prieiga per internetą: https://issuu.com/werewolf1975/docs/the_hour_of_meeting_evil_spirits_-_ [žiūrėta 2017 m. balandžio 4d.]