Aokigahara

Aokigahara (青木ヶ原 Aokigahara) dar žinomas, kaip Jūros miškas (樹海 Jukai). Aokigahara yra liūdniausia žymi vieta Japonijoje. Ši vieta dar yra vadinama Savižudžių mišku. Iš pradžių, miškas buvo siejamas su japonų mitologija ir tradiciškai laikomas demonų ir vaiduoklių namais. Legendos apie šią vietą japonams žinomos dar iš viduramžių, bet ir XIX a. šitame miške nepasiturinčių asmenų šeimos atveždavo vyresniojo amžiaus žmogų arba neįgalųjį, papildomą nereikalingą vaiką, kuris negalėjo būti išlaikomas dėl finansinių sunkumų, ir palikdavo juos miške likimo valiai. Japonai, kaip yra teigiama, iki šiol tiki antgamtinėmis jėgomis ir reiškiniais, kurie vyksta miške, ir tiki demonų ir vaiduoklių egzistavimu, kurie gyvena tarp Aokigaharos miško medžių.

Vieta

Miškas yra Fudžio Hakonės Idzu nacionalinio parko (富士箱根伊豆国立公園 Fuji-Hakone-Izu Kokuritsu Kōen) šiaurės vakarų papėdėje. Auga tarp Sajaus ((西湖 Saiko) ir Šiodžio (精進湖 Shōjiko) ežerų, kurie yra vieni iš penkių Fudžio kalno ežerų. Šis miškas susiformavo ant ugnikalnio plynaukštės po Fudžio kalno išsiveržimo 864 m. Miškas išliko pirminio pavidalo. Aokigaharoje auga tiek spygliuoti, tiek lapuoti medžiai. Miškas užima 30 km² ploto, yra labai tankus ir lavos išvagotas paviršius apsunkina vaikščiojimą per jį. Miško medžių tankumas suteikia nevijotą atmosferą ir neįprastą tylą.

Istorija

Aokigahara yra populiari savižudybių vieta tarp Tokijuje ir jo apylinkėse gyvenančių žmonių. Taip pat laikoma antrąja pasaulyje populiariausia vieta pagal savižudybių skaičių. Nuo 1950 m. čia nusižudė daugiau nei 500 žmonių, bet šis skaičius vis dar auga. Dabar kiekvieną dieną miške surandama nuo 70 iki 100 mirusiųjų kūnų. Nors jis jau buvo žinomas, kaip vieta, susijusi su vaiduokliais ir senesniais laikais ten atliekamais ritualais, jo, kaip savižudybių miško, populiarumas pradėjo augti 1960 m. išėjus dviems knygoms. Ši savižudžių tradicija prasidėjo po to, kai buvo išleistas Seičio Macumoto (松本 清張 Matsumoto Seichō) romanas „Black Sea of Trees“ (jap.  黒い樹海 Kuroi Jukai, liet. „Juoda medžių jūra“), padariusi didžiausią įtaką žmonėms, kurie ruošėsi nusižudyti. Šioje knygoje rašoma apie du romano herojus, kurie atvyksta į šį mišką nusižudyti. Po knygos pasirodymo, į Aokigaharą pradėjo plūsti šimtai savižudžių, norėdami pasikarti ant medžių šakų. Oficialiai policija pradėjo ieškoti savižudžių kūnų Aokigaharoje nuo 1970 m., bet pritrūkus pajėgų ieškojimui, 1971 metų įsigaliojo įstatymas, kuris leido žmonėms padėti policijai ieškoti mirusiųjų kūnų. Savanoriai rinkdavosi grupėmis ir kasmet ieškojo mirusiųjų kūnų. Paprastai juos rasdavo pasikorusius ant medžių šakų. Dažnai kūnai buvo randami apgraužti laukinių gyvūnų. Ryškiausias savižudžių skaičiaus padidėjimas Aokigaharoje fiksuojamas nuo 1993 m. autoriaus Vataru Curumio (鶴見 済 Tsurumi Wataru) parašytos knygos „The Complete Manual of Suicide“ (liet. „Išsamus savižudybės gidas“) publikacijos. Autorius savo knygoje rašė, kad miškas Aokigahara yra gražiausia ir nuostabiausia vieta, norint išeiti iš šito pasaulio. Taip pat „The Complete Manual of Suicide“ parašyta visa instrukcija, kaip atlikti savižudybę Aokigaharos miške. Japonijoje buvo parduota apie 1,2 milijonų šios knygos egzempliorių. Šalia kūnų, kurie buvo surasti Aokigaharoje, gulėjo būtent ta knyga, kuri buvo laikoma „Mirties vadovėliu“.

 Savižudybės

Tarp populiariausių savižudybės metodų buvo pasirenkami pasikorimas ant medžio arba nusinuodijamas medikamentais. Užtenka tik įžengti į miško gilumą, atitolus nuo takelio, ir randami išmėtyti daiktai tokie, kaip kuprinės, rūbai, plastikiniai buteliukai nuo vandens. Įžymus japonas tyrinėtojas Adzusa Hajano (早野梓 Hayano Azusa) būtent šį mišką tiria jau 30 metų. Jis yra vienas tų žmonių, kurie šiame miške matė daugiausiai kūnų. Tyrėjas yra nustatęs, kad per pastaruosius 20 metų, jis aptiko mažiausiai 100 kūnų. Taip pat jis yra parodęs,  kaip atrodo Aokigaharos miško vidurys, esantis už turistinių kelių, ir kaip atrodo visas savižudžių paveikslas. Pasak jo, vis dar yra sunkiai suvokiama, kodėl būtent Aokigaharos miškas taip traukia savižudžius. Prie pat įėjimo į Aokigaharos mišką, stovėjimo aikštelėje, galima pamatyti apleistas mašinas, į kurias savininkai jau niekada nebegrįš. Pačiame miške, nusukant nuo takelio, galima pastebėti daug spalvotų virvučių, apvyniotų aplink medžius. Tai yra kelio virvutės, kurias savižudžiai riša ant medžių, jei kartais jie persigalvotų ir pasiryžtų grįžti atgal. Didžioji dalis žmonių daugiausia nebūna apsisprendę ar nori mirti ar ne, todėl pora dienų gyvena miške, ten pat pasistato palapines ir dar kelias dienas svarsto, ką jiems daryti. Savižudžiai kartais išraižo ant medžių arba ant medinių lentelių, kodėl jie nusprendė mirti ir ant ko buvo supykę. Kartais nėra įmanomą nustatyti savižudžio tapatybės, nes jau nėra surandami asmens tapatybės dokumentai arba tiesiog nebeįmanoma atpažinti mirusiojo, dėl kūno deformacijos – jie būna supuvę ir likę tik griaučiai.

Statistika

1998 m. Aokigaharos miške nusižudė 73 žmonės. 2002 m. užfiksuotas rekordinis skaičius, institucijų rasti 78 žmonės. Po 2003 m. skaičius išaugo iki 100, o 2004 m. nusižudžiusių asmenų skaičius padidėjo iki 108. Vietos valdžia nustojo skelbti informaciją apie nusižudžiusių žmonių skaičių, tikėdamiesi, kad Aokigaharos miškas nustos būti siejamas su savižudybėmis. 2002 m. per miško valymą ir kūnų ieškojimą, kai kurių savižudžių rūbų kišenėse buvo rasta pinigų. Pasklidus šiai žiniai, vagys, paskatinti lengvo grobio, pradėjo traukti į mišką, kad galėtų ištuštinti jų kišenes. Japonijos valdžia oficialiai paskelbė, kad tvarką palaikys, mišką prižiūrės ir laidos žmones trys artimiausi kaimai: Kamikušikis, Narusava, Ašivada. Šiems tikslams specialiai skiriama lėšų – 5 mln. jenų suma per metus.

Mirčių mažinimas

Vietos valdžia, siekdama išvengti daugiau savižudybių, ėmėsi atsargos priemonių tokių, kaip: įrengti ženklus, kurie informuoja, kad mirtis nėra geras pasirinkimas ir parašomas policijos telefono numeris. Visi takeliai yra stebimi video kameromis. Taip pat yra nustatyti tik tam tikri maršrutai, kuriais galima vaikščioti. Ribos žymimos ženklais, rodančiais, kad praėjimo nėra, nes kitokiu atveju yra lengva pasiklysti šitame miške. Artimiausiose parduotuvėse neparduodamos tokios prekės, kaip tabletės ir virvės, kurios gali būti panaudotos savižudybei. Darbuotojai, kurie turi ar dirba parduotuvėse netoli Aokigaharos miško, gali atpažinti minioje žmogų, kuris ruošiasi nusižudyti. Apie jį jie privalo iškart pranešti policijai ir turi teisę sulaikyti tą žmogų. Ypač dėmesys atkreipiamas į vyrus, vilkinčius dalykinius kostiumus, kurie klajoja Aokigaharos miško takais. Jeigu tokius asmenis pastebi policija, juos sulaiko ir išrašo baudą. Tokiu būdu 2002 m. buvo sulaikyti 83 žmonės. Didžiajai daliai turistų patariama nenukrypti nuo pagrindinio tako ir būti atidiems, nes miške labai lengva pasiklysti. Aoikigaharos miškas yra įgavęs prastą reputaciją ir paprasti žmonės vengia į jį įžengti.

 

Naudota literatūra

1. Apiemistika.lt 2012. Aokigahara – savižudžių miškas. Apiemistika.lt. [internetas] 2012 liepos 1. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017m. balandžio 20 d.].
2. Hadfield, P., 2000. Japan struggles with soaring death tokk in Suicide Forest. The telegraph. [internetas] 2000 lapkričio 5. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. balandžio 10 d.].
3. Koshu, 2017. Aokigahara suicide forest. Atlas obscura. [internetas] Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. balandžio 20 d.]
4. Marakchi, El. M., 2016. Aokigahara – Las Samobójców w Japonii. Multi culti club. [internetas] 2016 vasario 7. Prieiga per internetą: Čia [ žiūrėta 2017m. balandžio 4 d.].
5. Technologijos.lt, 2012. Kraupiame Japonijos miške – šimtai paslaptingų mirčių. Technologijos.lt. [internetas] 2012 balandžio 12. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. balandžio 4 d.].
6. The Japan times, 2003. Suicide forest yields 78 corpses. The Japan times. [internetas] 2003 vasario 7. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. balandžio 20 d.].
7. Travel around Japan, 2017. Aokigahara forest. Travel around japan. [internetas] Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 balandžio 10 d.].
8. Vice, 2012. Suicide Forest in Japan. YouTube. [vaizdo įrašas internete] Prieiga per internetą: Čia  [žiūrėta 2017 m. kovo 28 d.].