Bunraku

Bunraku (jap. 文楽 Bunraku) – japonų tradicinio lėlių teatro rūšis. Šios teatro rūšies pagrindas yra lėlių judėsių, deklamacijos bei muzikos sintezė. Bunraku ištakos – misterijose, religiniuose kultuose. Turi simbolinio natūralistinio kabukio (jap. 歌舞伎 Kabuki) ir no (jap. 能 Nō) teatro elementų (vle.lt).

Bunraku buvo populiari pramoga paprastiems žmonėms Edo laikotarpiu (1603-1868) (jap. 江戸時代  Edo jidai) Osakoje. XVII amžiaus pabaigoje išsivystė į meninį teatrą. Kartu su kabukiu ir no, bunraku yra pripažintas UNESCO nematerialiuoju kultūros paveldu (japan-guide.com 2025).

Lėlės

Bunraku lėlių ūgis varijuoja nuo 120 iki 150 centimetrų, o svoris – nuo 3 iki 10 kilogramų. Lėlių galvos, vadinamos kašira (jap. 頭 kashira) yra tuščiavidurės ir dažniausiai išskaptuotos iš medžio bei pritvirtintos prie lazdos, kuria valdomas lėlės kūnas. Bunraku teatre naudojamų lėlių galvos yra skirstomos į moteriškas ir vyriškas. Tuomet jos klasifikuojamos pagal socialinį statusą, amžių bei išskirtinius veikėjo charakterio bruožus. Galvos turi vardus, kurie yra duodami pagal veikėjų tam tikras specifines savybes (lt.wikipedia.org).

Lėlių akys, antakiai, burnos, riešai bei pirštai gali laisvai judėti, dėl to lėlės gali atlikti išraiškingus gestus ir detalius veiksmus. Jų galvos kartu su rankomis yra kruopščiai išdrožtos, kad perteiktų platų emocijų spektrą (Siddique 2024).

Bunraku lėlės taip pat turi liemenį, o kojos kartu su rankomis pritvirtintos virvele. Lėlės neturi tikro kūno. Kūnas sukuriamas kruopščiai apvyniojant kimono (jap. 着物 kimono) aplink lėlę, taip sukuriant rankas, kojas, pilvą ir krūtinę. Vyriškos lėlės turi kojas, moteriškos niekada jų neturi. Taip yra todėl, kad kai bunraku atsirado, japonės paprastai nerodydavo savo pėdų (Weber n.d).

Lėlių kostiumus kruopščiai siuva meistrai iš austo šilko ir medvilninio audinio. Lėlių aprangą papildo aksesuarai, pavyzdžiui juosta, vadinama obi (jap. 帯 obi). Kostiumų pritaikymas padeda nurodyti veikėjo socialinį rangą ir vaidmenį, o jų dizainais labai skiriasi pagal pjesės tipą. Pavyzdžiui, spektakliuose, paremtuose istoriniais įvykiais, lėlių aprangos dažnai pasižymi įmantriais raštais ir samurajų (jap. 侍 samurai) šarvų įkvėptais elementais. Spektakliuose, vaizduojančiuose buitinį gyvenimą, lėlės dažnai vilki Edo laikotarpiui būdingus pirklių ar miestelėnų drabužius (grokipedia.com).

Lėlininkai

Vienas išskirtiniausių bunraku teatro bruožų yra tai, jog kiekvieną lėlę valdo trys lėlininkai. Tokia lėlių valdymo sistema leidžia pasiekti nepaprastą judesių ir išraiškos diapazoną. Pagrindinis lėlininkas yra vadinamas omodzukai (jap. 主遣い omozukai). Jis valdo lėlės galvą ir dešinę ranką, yra atsakingas už lėlės veido išraiškas bei pagrindinius veiksmus. Skirtingai nei likę, pagrindinis lėlininkas dažnai matomas auditorijos.

Lėlininkas padėjėjas vadinamas kairiuoju lėlininku (jap. 左遣い hidarizukai). Šis lėlininkas kontroliuoja lėlės kairiąją ranką. Jis dėvi juodą gobtuvą ir apsiaustus, kad susilietų su fonu bei pabrėžtų lėlės judesius.

Antrasis padėjėjas vadinamas kojų lėlininku (jap. 足遣い ashizukai). Jis valdo lėlės kojas bei pėdas. Šis lėlininkas irgi būna juodai apsirengęs, jis užtikrina, kad lėlės eisena ir kiti apatinės kūno dalies judesiai būtų tikroviški.

Lėlininkų darbas ir įgūdžiai reikalauja daug metų treniruočių ir tobulos sinchronizacijos, leidžiančios lėlėms atlikti tikroviškus bei sudėtingus judesius (Siddique 2024).

Spektaklis

Pasakojamąjį bunraku aspektą perteikia tajū (jap. 太夫 Tayū) – giedotojas, kuris įgarsina visus veikėjus ir pasakoja istoriją. Jo atlikimas yra be galo išraiškingas, naudojami įvairūs tonai, aukštis ir stilius, jog būtų galima atskirti veikėjus ir perteikti emocinį istorijos gylį.

Giedotojui akomponuoja šiamiseno (jap. 三味線 shamisen) muzikantas. Šiamisenas, tristygis instrumentas, skleidžia sodrius bei dinamiškus garsus, kurie sustiprina atmosferą. Muzika su pasakojimu yra glaudžiai suderinti, sukuriant darnią ir įtraukiančią patirtį žiūrovams.

Žinoma, pačios lėlės yra pagrindinis spektaklio elementas, gyvybės įgaunantis talentingų ir sumanių lėlininkų dėka. Dėl meistriškumo, profesionalių manipuliacijų ir ekspresyvaus pasakojimo lėlės atrodo beveik kaip tikri žmonės, gebantys perteikti sudėtingas emocijas bei veiksmus (Siddique 2024).

Kiti naudojami instrumentai spektakliuose – fleitos, ypač šiakuhačis (jap. 尺八 shakuhachi), koto (jap. 箏 koto) ir įvairūs mušamieji instrumentai.

Kiekvienas spektaklis prasideda trumpu ritualu, kurio metu giedotojas, klūpantis už mažo ir puošnaus stovo, pakelia tekstą, kurį skaitys, taip parodydamas atsidavimą tiksliam jo perteikimui (lt.wikipedia.org).

Scenos išdėstymas

Bunraku scena yra skrupulingai suprojektuota. Pagrindinė scena, pakelta pagal lėlių mastelį, yra apytiksliai 11 m pločio, 7,6 m gylio ir 4,6 m aukščio. Pertvaros bei liukai leidžia dinamiškai keisti scenas.

Kairėje esanti neaukštai pakelta platforma, vadinama juka (jap. 床 yuka), yra skirta giedotojui ir šiamiseno muzikantui. Ji įstrižai šsikiša į žiūrovų zoną, kad geriau sklistų garsų taip priartinant vokalinį ir muzikinį pasakojimą prie auditorijos. Ši konstrukcija, kurioje yra besisukanti platforma, padalinta pertvara, leidžia sklandžiai keisti atlikėjus nepertraukiant renginio (grokipedia.com).

Užuolaidos

Užuolaidos atlieka labai svarbu vaidmenį apibrėžiant veiksmus ir signalizuojant apie nuotaikos arba vietos pokyčius. Pagrindinė užuolaida yra didelė, dryžuota, dažniausiai tamsių atspalvių tokių kaip juoda, persimoninė, žalia. Ji yra greitai traukiama iš kairės į dešinę scenos pradžioje ir pabaigoje, kad atskirtų žiūrovus nuo scenos. Mažesniems perėjimams, tokiems kaip lėlių įėjimams ir išėjimams, naudojamos mažos užuolaidos, išsikišusios iš scenos kairės ir dešinės pusės, dažnai papuoštos istoriniais teatro herbais (Grokipedia).

Literatūros sąrašas

1. Grokipedia, n.d., „Bunraku”, Grokipedia. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2025 m. gruodžio 6 d.].
2. Japan-guide.com, 2025, „Bunraku“, Japan-guide.com. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2025 m. gruodžio 2 d.].
3. Siddique, P., „Bunraku. The Unique Art of Japanese Puppetry”, Ontario Puppetry Association. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2025 m. gruodžio 5 d.].
4. Visuotinė lietuvių enciklopedija, n.d., „Bunraku”, Visuotinė lietuvių enciklopedija. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2025 m. gruodžio 2 d.].
5. Weber, K., n.d., „The World of Puppetry: A look through theatre history”, The World of Puppetry. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2025 m. gruodžio 5 d.].
6. Wikipedia, 2016, „Bunraku”, Wikipedia. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2025 m. gruodžio 6 d.].