Himedži pilis

Himedži pilis (姫路城 Himeji-jō), dar vadinama Baltojo garnio pilimi – viena lankomiausių Japonijos pilių. Kaip ir didžioji dauguma šalyje esančių, pastatyta XVII a. pr., Edo laikotarpiu, valdant feodalams Tokugavoms. Iškilusi ji Himedžio mieste ir per savo istoriją nė karto nebuvo sugriauta – būtent dėl to iki mūsų dienų išliko autentiška pilies architektūra.

Pavadinimo reikšmė ir kilmė

„Baltojo garnio pilimi“ pastatą japonai pavadino dėl to, kad su šiuo paukščiu asocijuojasi aukštos, baltai tinkuotos pilies sienos. Jos pagrindinio bokšto, išreiškiančio tradicinį japonišką stilių, stogai ir dvikraigiai stogai pakopa po pakopos iškyla aukštai virš pilies ir žvelgia į Himedžio miestą ir Kansajaus provincijos apylinkes. Tačiau iš tiesų Himedži pilis buvo pastatyta vien gynybos tikslias, o baltas stiukas panaudotas dėl jo puikių ugniai atsparių savybių. Kaip ir kitų to laikotarpio japonų statinių, Himedži statybai buvo naudojamas daugiausia medis, o stiukas padėjo apsisaugoti nuo ugnies bei suteikė statiniui tvirtumo.

Himedžio miestas ir pilis

Mažas Himedžio miestelis yra lygumoje 50 km į vakarus nuo Osakos miesto, vietovėje, kurioje gyvenama jau daugiau kaip 10 000 metų. Dvi VIII ir X amžių šventyklos rodo, kad čia esama budizmo apraiškų, tačiau miestas intensyviai vystėsi Japonijos feodalizmo laikotarpiu. Pirmąją pilį 1346 m. ant Himejanos kalvos viršūnės pastatė Harimos srities valdytojas Akamacu Sadanori, kad apgintų miestą nuo kaimynystėje gyvenančių karingų genčių.

Pilies statybos ir jos savininkai

Himedži pilis pradėta statyti apie 1333 m. Vėliau daugiau nei tris šimtmečius ji buvo perstatinėjama. 1580 m. Hidejošis Tojotomis patobulino pastato konstrukciją, ir pastatas įgavo malonesnę išvaizdą. Jis pastatė trijų pakopų pilį – bokštą, kuris buvo karinių ekspedicijų į pietų Japonijos dalį bazė. Darbą baigė jo įpėdinis Ikeda Terumasa. Terumasa buvo Iejasu Tokugavos, karvedžio, stiprinusio tautos vienybę paprasčiausiai nukariaudamas nemažą šalies pietų dalį, priklausiusią Tojotomiui, žentas. Jis ėmėsi pretenzingo projekto – atstatyti pilį pagal imperatoriaus Adzuči rezidencijos pavyzdį. Suprasdamas, kaip svarbu turėti gynybinę tvirtovę, 1601 m. jis pradėjo aštuonerius metus trukusį darbą ir pristatė įspūdingą penkių aukštų bokštą, suteikdamas Himedži piliai jos dabartinę išvaizdą. Šiuo metu visą kompleksą su sustiprintomis gynybinėmis sistemomis sudaro 83 pastatai. Feodalinės Japonijos architektūros šedevras baigtas statyti 1617-1618 m. Per 400 metų Himedži pilis sugebėjo išlikti nesugriauta. Ji išgyveno itin aktyvų Himedži miesto bombardavimą antrojo pasaulinio karo metais. Pilies nepalaužė gamtos stichijos. Himedži, skirtingai nuo šiuolaikinių statinių, nenukentėjo ir per vieną didžiausių Japonijos istorijoje 1995 m. Didijį Hanšin žemės drebėjimą.

Trumpa pilies istorija.

1333 m.	Akamacu Norimura ant Himedžianos kalno pastato pirminę tvirtovę.
1346 m.	Jo antrasis sūnus Sadonoris toje pačioje vietoje pastato akmeninę pilį.
1580 m.	Hidejošis pradeda statyti trijų aukštų bokštą. Baigia 1581 m.
1600 m.	Po Sekigaharos mūšio Ikeda Terumasa, Iejasu Tokugavos antrosios dukters vyras, perima Himedži pilies valdymą. Iškart po to pradeda rekonstruoti pilį. Baigia 1609m. Pastatytas 5 aukštų bokštas.
1617 m.	Honda Tadakacu valdo pilį. Ją išplečia ir rekonstruoja.
1869 m.	Po Meidži laikotarpio atkūrimo, Himedži pilis buvo nacionalizuota.
1931 m.	Himedži pilis skelbiama nacionaline vertybe.
1956 m.	Prasideda 8 metus trukusi restauracija.
1993 m.	Himedži pilis įtraukta į UNESCO paveldo sąrašą.

Architektūrinės ypatybės

Terumasos pilį sudaro 45 m aukščio pagrindinis bokštas „daitenšukaku“ ir trys mažesni šoniniai bokštai, vadinami „šotenšukaku“. Japonijoje jie atliko tas pačias funkcijas, kaip ir to meto Europos pilių bokštai. Taikos metu – feodalo dvarininko rezidencija, kėlė dinastijos prestižą, o karo metu – stebėjimo bokštas ir ginklų bei maisto sandėlis.

Atraminėms struktūroms sutvirtinti, be medžio ir stiuko, buvo naudojamos čerpės ir metalas. Būdingos detalės – slankiojančios durys (襖 fusuma) ir grindų dembliai – gyvenamajame korpuse buvo neregėtas dalykas. Aplinkiniuose pastatuose gyvendavo kariai ir personalo darbuotojai.

Įdomiausios Himedži ypatybės – tai jos karinė paskirtis ir meistriškai sukurti gynybos įrenginiai: pavyzdžiui, trys koncentrinės tranšėjos, stabdančios priešo atakas, bei 15 m aukščio sienos, užstojančios pastato vaizdą tiems, kurie prie jos prisiartindavo. Komplekse yra 84 sutvirtintos durys, daugybė perėjų, koridorių bei akligatvių, keliančių sumaištį tų, kurie nebuvo gerai susipažinę su statinio išplanavimu. Angos sienose leido naudoti katapultas, o pro pailgus plyšius kareiviai galėjo šaudyti iš lankų bei kitų šaunamųjų ginklų.

Nepaprasti pilies gynybiniai pajėgumai, bokštas, įtvirtintas ant aukšto mūrinio stačiakampio formos pagrindo, su įgaubtais nuožulniais šonais ir pasvirusiais kertiniais akmenimis – tokia konstrukcija buvo numatyta tam, kad atlaikytų žemės drebėjimus. Kad dar labiau sustiprintų pilį, Terumasa pristatė tris bokštus iš šonų, žemesnius negu pagrindinis, tačiau besijungiančius su juo ir vienas su kitu dviaukščiais koridoriais. Jei pilis būtų užpulta, gynėjai galėtų greitai judėti iš vienos komplekso dalies į kitą, priklausomai nuo to, kur jiems reikėtų atremti priešą.

Daug išmonės pareikalavo sumanymas padaryti teritoriją aplink pilies centrą neprieinamą. Išorinę gynybos liniją sudarė vingiuotas griovys. Jo vanduo taip pat turėjo būti naudojamas gaisrams gesinti. Jai priklausė keletas gerai įtvirtintų vartų, kurie buvo pagaminti iš sunkių lentų ir sustiprinti dygliuotomis geležies juostomis, toliau ėjo vidaus kiemų ir koridorių labirintas, kurio paskirtis – suklaidinti priešą. Aikštė ir apvalios angos (ambrazūra) sienose buvo pritaikytos šaudyti muškietomis, trikampės – strėlėmis.

• Pilis pastatyta Adzuči-Momojama laikotarpiu;
• Himedžianos kalvos aukštis – 45,6 m virš jūros lygio;
• Pagrindinio bokšto aukštis – 31,5 m (akmeninė siena – 14,85 m aukščio);
• Rytinėje ir vakarinėje pusėse yra dvi pagrindinės atraminės kolonos. Jų pagrindo skersmuo – 95 cm, viršuje – 42 cm, jų aukštis 24,6 m. (Jos tęsiasi nuo pat rūsio iki šeštojo aukšto);
• Aukščiausios sienos aukšis siekia 26 m;
• Visa pilies teritorija užima 233 ha ir prilygsta 50 „Tokyo Dome“ (東京ドーム Tōkyō Dōmu) beisbolo stadionų.

Legenda. Himedži pilis ir princesė Sen

Princesė Sen (千姫 senhime) gimė 1597 m. Ji buvo pirmoji Iejasu sūnaus Hideratos Tokugavos dukra. Suėjus septyneriems metams tėvas ją ištekino už Hidejorio Tojotomio. Tuo metu Tokugava šeima konfliktavo su Tojotomi šeima, todėl dviejų vaikų santuoka buvo itin patogus sprendimas siekiant taikos. Po vedybų Sen persikraustė pas savo vyrą iš Edo į Osaką. Kaip bebūtų gaila, princesės santuokinis gyvenimas nebuvo itin laimingas. Tačiau tai netruko labai ilgai.

1615 m., kai Sen buvo 18 metų, šios dvi šeimos vėl stojo į mūšį dėl valdžios. Visą tą laikotarpį princesė palaikė savo vyro pusę, tačiau Osakoje vykusį mūšį laimėjo Tokugavos šeima. Šiogūnas Iejasu, baimindamasis dėl Sen saugumo, sugrąžino ją į namus. Grįžusi Sen maldavo Iejasu, kad šis atleistų ir pasigailėtų jos vyro, tačiau jis nesutiko. Po viso to, nugalėtasis Hidejoris įvykdė ritualinę savižudybę. Sakazakis Naomoris – vyras, išgelbėjęs Sen ir sugrąžinęs ją namo. Iejasu buvo pažadėjęs, kad princesės gelbėtojas gausiąs jos ranką. Pasakojama, kad Naomori, gelbėdamas merginą, smarkiai apdegė veidą ir liko subjaurotas visam laikui, tad princesė atsisakiusi už jo tekėti ir po kurio laiko ją vedė gražusis Honda Tadatokis. Po vedybų Sen apsigyveno kartu su vyru Himedži pilyje. Antroji Sen santuoka buvo kur kas laimingesnė už pirmąją, nes pagrįsta meile. Tai buvo pirmas kartas, kai Sen pati nusprendė ir padarė tai, kas jai atrodė yra geriausia.

Sen ir Tadatoki susilaukė dviejų vaikų – dukters Kacu ir sūnaus Kočijo. Tačiau jos laimė ilgai netruko. Kai Kočijo buvo treji metukai, jis mirė. Tuo metu Sen tebuvo 25 metai. Praėjus 5 metams po sūnaus mirties, nuo tuberkuliozės mirė ir jos mylimas vyras Tadatoki.

Per menkus 30 savo gyvenimo metų Sen išgyveno dviejų vyrų ir sūnaus netektis. Kupina sielvarto ji grįžo atgal į gimtąjį Edo miestą, nusikirpo plaukus ir pasiryžo tapti budistų vienuole. Pasivadinusi „Tendžiuin“ ji nugyveno likusį savo gyvenimą iki pat 70 metų, galėdama ramiai viską apmąstyti. Tuo tarpu jos duktė, princesė Kacu, ištekėjo už Ikeda Micumasa, Okajamos ir Totori feodalo.

 

Naudota literatūra:

Campbell, A., Noble, D. S., 1993. Japan: An Illustrated Encyclopedia. Kodansha Co., Ltd.

Cattaneno, M., Trifoni, J., 2010. UNESCO pasaulio kultūros paveldas. Meno lobiai. Kaunas: Šviesa.

Himeji City. World Cultural Heritage and national treasure Himeji Castle, [internete] rasta: < http://www.city.himeji.lg.jp/guide/castle/> [žiūrėta 2015 balandžio 13].

Miyano, M., 2005. The Kyoto Project. A Japanese Princess, [internete] rasta: < http://thekyotoproject.org/english/a-japanese-princess/> [žiūrėta 2015 balandžio 13].

Price, W., 2005. Architecture in wood. A world history. London: Thames&Hudson Ltd.

 

 

Ryuusenkaku, 2002. Guide to World Cultural Heritage Site „Himeji Castle“, [internete] rasta: < http://www.ryuusenkaku.jp/english/himeji_castle.html> [žiūrėta 2015 balandžio 11].

UNESCO. Himeji-jo, [internete] rasta: <http://whc.unesco.org/en/list/661/> [žiūrėta 2015 balandžio 13].