Ikkiū

Ikkiū Sodžiunas (一休宗純 Ikkyū Sōjun, 1394–1481, Kiotas) Japonų Dzen (Zen) budizmo Rindzai (Rinzai-shū) mokyklos vienuolis. Gyvenęs XV a. Muromači (室町時代 Muromachi-jidai) epochoje, savitos japonų kultūros formavimosi ir klestėjimo laikotarpyje, jis buvo išskirtinis dzen meistras, poetas ir kaligrafas palikęs turtingą literatūrinį paveldą bei ryškų pėdsaką Japonijos viduramžių dvasinėje kultūroje, Ikkiū buvo “tobulu Tolimųjų Rytų sintetizmo ir universalizmo įsikūnijimu, aukščiausio pasaulinio lygio menininku, genialiai dirbančiu kaligrafijos, tapybos, poezijos, arbatos ceremonijos, sodų meno ir estetikos srityse” (Andrijauskas 2001, p. 228).

Biografija

Ikkiū Sodžiunas gimė 1394 m. mažame Kioto priemiestyje. Pasak legendos, Ikkiū yra šimtojo Japonijos imperatoriaus Go-Komacu (後小松天皇 Go-Komatsu-tennō, 1377–1433) nesantuokinis sūnus. Dėl intrigų imperatoriaus rūmuose jo motina buvo priversta bėgti į Sagą, kur menininkas ir praleido savo pirmuosius gyvenimo metus. Kuomet Ikkiū sukako penkeri metai, jis buvo atiduotas į dzen vienuolyną Ankokudži (安国寺 Ankoku-ji) netoli gimtojo Kioto, kur šventyklos meistrai mokė jį kinų kalbos ir kultūros. Vienuolyne jam buvo suteiktas vardas Šiukenas (Shuken) ir jo pirmieji mokytojai įskiepijo jam pagarbą ir begalinę meilę kinų poezijai, menui ir literatūrai.

Būdamas trylikos Ikkiū atvyko į Kennindžį (Kennin-ji), seniausią dzen vienuolyną esanti Kiote. Šiame vienuolyne prasidėjo Ikkiū kūrybinis kelias rašant netradicinės formos poeziją. 1410 metų pabaigoje jis, atsitiktinai išgirdęs seno meistro iš mažo vienuolyno pamokslą, pasiprašo tapti jo mokiniu. Ikkiū, nuo vaikystes pasižymintis išskirtiniais gebėjimais, paliko prestižinę vietą ir išvyko į nedidelę provincijos šventyklą, esančia šalia Bivos (jap. 琵琶湖 Biwa-ko) ežero, pas mažai žinomą meistrą Keno (Keno, liet. „Kuklų senį“) (Steiner 2006, p. 50). 1414 m., kuomet Ikkiū sukako 21 metai, senasis meistras Keno mirė. Ikkiū kaip pridera atliko laidotuvių apeigas ir pasninkavo septynias dienas. Palaužtas gerbiamo meistro ir mokytojo mirties bei apimtas nevilties jis pirmą kartą bando nusižudyti nusiskandindamas Bivos ežere, tačiau buvo išgelbėtas. Ketveri metai praleisti provincijos šventykloje su gerbiamu mokytoju ir meistru smarkiai įtakojo jo pasaulėjautą.

Netrukus Ikkiū sutiko kitą meistrą Kaso Sodoną (Kasō Sōdon, 1352–1428), garsėjantį savo griežtomis nuostatomis bei propaguojamu itin asketišku gyvenimo būdu, ir dešimt metų praleidžia šventykloje, kur sąmoningai gyveno labai vargingomis sąlygomis, praktiškai puspadžiu. Būdamas dvidešimt ketverių metų Ikkiū pirmą kartą pasiekia satori būseną ir meistras suteikia jam Ikkiū (liet. „pauzė, atokvėpis“) vardą (Andrijauskas 2001, p. 226). Kiek vėliau, antrą kartą pasiekęs nušvitimo būseną ir gavęs mokytojo palaiminimą, jis leidžiasi į kelionę po gimtąją šalį.

Po ilgų klajonių, 1474 m. imperatoriaus įsakymu Ikkiū buvo paskirtas keturiasdešimt septintuoju vienuolyno Daitokudži (大徳寺 Daitoku-ji) vyriausiuoju šventiku. Savo paskutinius gyvenimo metus jis skyrė vienuolyno rekonstrukcijai. 1481 metais, būdamas aštuoniasdešimt septynerių metų, vienuolis ir garsus savo epochos menininkas paliko šį pasaulį.

Ikkiū estetika – feng-liu (風流 jap. Fūryū) ir vabi (wabi)

Iki 1424 m. galutinai susiformuoja Ikkiū estetika, kuri atsispindėjo ne tik jo kūryboje, bet ir gyvenimo stiliuje. “Ikkiū atsisako asketiško gyvenimo ir veikiamas kinų fengliu estetikos idėjų, pasineria į bohemišką, kupiną nuotykių gyvenimą” (Andrijauskas 2001, p. 226). Fengliu hieroglifų reikšmė yra „vėtra ir srautas“,  tačiau sąvoka yra labai plati bei daugialypė ir ji neturi konkretaus apibrėžimo. Viena iš pagrindinių šios estetikos prasmių yra laisvas, nereguliuojamas judėjimas. Taigi, fengliu reiškė „laisvai tekėti kaip srovė neprisirišant prie pastovumo“. Judėjimas turi absoliutų charakterį, jis neribojamas nei vietos, nei laiko. Kada nustos pūsti vėjas ir ar jis nustos galų gale – nežinoma. Iš kur teka srautas ir kur jis įteka, taip pat nežinoma. Fengliu įkūnija pagrindinį gamtos principą – tekėti, keistis, nesustoti ir niekada nesibaigti (Steiner 2006, p. 136).

Vabi – tai dzen filosofijos estetikos principai, kurių pagrindinė esmė – natūralumas, griežtumas, kuklumas, paprastumas. Vabi, kaip ir fengliu – pagrindinė Ikkiū estetikos sąvoka. Menininkas aukštino paprastumą, vientisumą, kiekviena linija bei brūkšnys jo kūryboje yra įprasminti.

Ikkiū Sodžiuno kūryba

Kinų kultūra turėjo didelę įtaką besiformuojančioms estetinėms Ikkiū pažiūroms ir kūrybai. Jo epochos laikotarpiu atgyja susidomėjimas kinų kanga tapyba ir kinų kalba rašoma kanši (kanshi) poezija, kurių veikiamas jis sukūrė savo pirmuosius kūrinius. Ikkiū idealu tampa didieji Tangų epochos kinų poetai ir venženhua (wenrenhua) dailės mokyklos estetinės pažiūros. Tangų epochos poezija jį jaudina įtaigių simbolių ir metaforų pasauliu, meile gamtai, žmonių dvasinio bendravimo aukštinimu. Jis perima estetinių polėkių universalizmą, vyravusių nuostatų ignoravimą, požiūrį į meną kaip į aukščiausią dvasinę vertybę. Tačiau, Ikkiū estetines pažiūras ir kūrybą labiausiai paveikė kinų fengliu estetikos pradininkai Gu Kaidžis (Gu Kaizhi, 344–406), Tao Juanmingas (Tao Yuanming, 365–427) ir Vang Sidžis (Wang Xizhi, 303–361), kurie skleidė kūrybinį laisvumą, vadavimąsi nuo išorinių sąlygotumų, spontaniškumo ir hedonizmo kultą. Jiems vyro ir moters meilė turėjo mistinę, sakralinę atsinaujinimo prasmę. (Andrijauskas 2001, p. 227).

Tapyba ir kaligrafija

Ikkiū buvo vienas iš monochrominės tapybos mokyklos soga įkūrėjų. Monochrominės tapybos būdas, kuriame naudojamas tik juodas tušas, yra artimas kaligrafijai. „Garsiuose Ikkiū paveiksluose „Slyvos šakelė“, „Jaunos kregždės“, „Meditacija tarp pušų“ ekspresyvių laužytų piešinio linijų judėjimas liudija stiprų techninių kaligrafijos principų poveikį. Čia kompoziciją sudaro meistriškai grakščiu kaligrafiniu stiliumi parašytos spontaniškai erdvėje besiskleidžiančios kaligrafinės struktūros, kurios apima neįprastai didelius paveikslų plotus“ (Andrijauskas 2001, p. 231).

Veikiamas venženhua estetikos, į tapybą Ikkiū žvelgia kaip į natūralią savo kaligrafinės ir poetinės kūrybos tąsą. Menininkas tapydavo impulsyviai, dažnai ilgai galėjo nesiimti šio svarbaus saviraiškos žanro, tačiau nuolatinis užsiėmimas kaligrafija padėjo išsaugoti techninius įgūdžius ir būtiną meistriškumą. Ikkiū paveiksluose tapyba natūraliai siejosi su kaligrafija ir poezija, išryškindama vidinį „trijų didžiųjų menų“ sąryšingumą (Andrijauskas 2001, p. 231). Trejybę sudarė kaligrafija, tapyba ir poezija. Kaligrafija jungė žodinį ir vaizduojamąjį meną užimdama tarpinę padėtį tarp jų. Visų trijų meno krypčių kūrybinė išraiška kuriama naudojant tas pačias medžiagas ir priemones: teptuką, tušą, popierių arba šilką.

Ikkiū – vienas iškiliausių savo epochos kaligrafijos meistrų. Jo sukurti kūriniai savyje jungė daug skirtingų kaligrafijos stilių. Ikkiū buvo netradicinis kaligrafijos meistras „nesiskaitęs su visuotinai priimtais kaligrafijos stiliais, kurių elementus pasirinkdavo savo nuožiūra ir laisvai perkurdavo. Jam svarbiausia autentiškumas ir gyvybingumas. Labiausiai vertino šiurkštų bambuko plaušų teptuką ir kūrė neįprasto drastiško, gyvybingo stiliaus kaligrafijos kūrinius, kurie akivaizdžiai atskleidė jo gyvenimo patirtį ir nonkonformistinius estetinius skonius“ (Andrijauskas 2001, p. 229).

No teatras, arbatos ceremonija, sodų menas

Ikkiū interesai buvo labai platūs, jie aprėpė Kinijos poeziją, kaligrafiją, monochrominė tapybą, taip pat menininkas grojo fleita šiakuhači (shakuhachi) bei kūrė jai kompozicijas. Taigi, Ikkiū ne tik pamokslaudamas skleidė dzen požiūrį į pasaulį, bet ir praktiškai pritaikydamas dzen filosofija jis turėjo didžiulę įtaką įvairiose kultūros ir meno srityse. Ikkiū stipriai paveikė dzen sausųjų sodų ir arbatos ceremonijos estetikos formavimosi eigą. Jis taip pat domėjosi No teatro estetika, daug bendravo su savo mokiniu ir dukters vyru Konparu Dzenčiku (Konparu Zenchiku), kuris vėliau tęsė meistro tradicijas. (Andrijauskas 2001, p. 229).

Pasekėjai

Per visa savo gyvenimą, Ikkiū sutiko daug žmonių, kurie stovėjo prie Muromači epochos kultūros ištakų, vienas jų – aktorius, pjesių autorius ir estetines No teatro teorijos kūrėjas Dzeami Motokijas (jap. 世阿弥 元清 Zeami Motokiyo, 1363–1443) Tarp Ikkiū mokinių buvo daug garsių japonų menininkų, tokiu kaip poetas Sočio (Sōchō), tapytojas Soga Šiohaku (jap. 曾我蕭白Soga Shōhaku, 1730–1781), vienas iš arbatos ceremonijos įkūrėjų ir dzen sodų meistras Murata Džiuko (Murata Jukō, 1423–1502), tapytojas, kaligrafas ir keramikas Bukusai, kuris vėliau tapo Šindžiūan (Shinjū-an) šventyklos vadovu. Tvarkant ir dekoruojant vienuolyną jis praktiškai rėmėsi savo mokytojo įskiepytais dzen estetikos principais. (Andrijauskas 2001, p 231) Ikkiū meninės idėjos turėjo įtaką garsiam dramaturgui ir aktoriui Konparu Dzenčiku. Klajodamas Ikkiū sutiko samurajų Soga Džiasoku (Soga Jasoku), kuris „paveiktas didžiojo meistro, nutraukė ryšius su samurajų luomu ir, pasirinkęs Bokkei pseudonimą, pasišventė tapybai. Soga Džiasoku ne tik tapo vienu didžiųjų japonų peizažinės tapybos meistrų, bet ir pradininku keturių kartų tapytojų dinastijos, kurios idealas buvo Ikkiū“ (Andrijauskas 2001, p 232)

Ikkiū Sodžiunas šiuolaikinėje kultūroje

Yra sukurtas animė serialas „Ikkyū-san“, kuris buvo rodomas 1975–1982 m., iš viso buvo pagaminti 269 epizodai. Seriale yra aprašoma Ikkiū vaikystė.

 

Literatūros sąrašas:

Andrijauskas, A., 2001. Tradicinė japonų estetika ir menas. Vilnius: Vaga.

Arntzen, S., 1986. Ikkyū and the Crazy Cloud anthology. Tokyo: University of Tokyo Press.

Kodansha encyclopedia of Japan, 1983. Tokyo: Kodansha.

Штейнер, Е., 2006. Иккю и окрестности. Санкт-Петербург: Петербургское Востоковедение.

 

Šaltiniai:

Anon, 2016. [internete] rasta:

<http://www.animenewsnetwork.com/encyclopedia/anime.php?id=1461> [žiūrėta: 2016 kovo 28].

The Met’s Heilbrunn Timeline of Art History. 2016. Muromachi Period (1392–1573) | Essay | Heilbrunn Timeline of Art History | The Metropolitan Museum of Art. [internete] rasta: <https://www.metmuseum.org/toah/hd/muro/hd_muro.htm> [žiūrėta: 2016 kovo 23].

Newworldencyclopedia.org. 2016. Muromachi period – New World Encyclopedia. [internete] rasta:

<http://www.newworldencyclopedia.org/entry/Muromachi_period> [žiūrėta: 2016 kovo 15].