Japoniška kaligrafija
Japoniška kaligrafija, dar kitaip vadinama šiodo (書道, shodō), yra gražaus rašto menas. Kaligrafija kaip ir visos japonų meno rūšys remiasi tais pačiais estetiniais principais, skirtais pajusti žmogaus ir gamtos harmoniją. Terminas šiodo susideda iš dviejų kandži (jap. 漢字, kanji) hieroglifų 書 (rašyti) ir 道 (kelias), kurie pažodžiui verčiami į „rašymo kelią“. Kaligrafija japonų kultūroje užima svarbią vietą, ją praktikuoja įvairaus amžiaus žmonės, kaligrafijos pradmenų mokoma mokyklose (Adrijauskas, 2001).
Istorija
Kaligrafija atsirado Kinijoje maždaug prieš 2000 metų. Japonija tuo metu dar neturėjo savo rašytinės kalbos, todėl japonai pradėjo pritaikyti simbolius iš kinų kalbos. Kinijos kandži simboliai buvo naudojami oficialiuose dokumentuose ir budistiniuose tekstuose. Nuo V iki VII a. nepaisant didelės kinų įtakos, japonų rašto sistema laipsniškai kito. Ypač reikšmingas laikotarpis Japonijos raštui – Heiano laikotarpis (jap. 平安時代, Heian Jidai) VIII-XII a.. Būtent šiuo laikotarpiu pradeda formuotis kana rašto sistema. Jos atsiradimą paskatino žmonių noras savo žodinę kalbą paversti rašto sistema ir taip atsiskirti nuo Japonijoje įsigalėjusio kinų rašto (Iwasaki, 2013).
Kurdami rašto sistemą japonai, kaip pagrindą, panaudojo kiniškus hieroglifus – kandži, tačiau šie buvo pritaikyti japoniškam tarimui. Nuo VI a., po budizmo paskelbimo oficialia Japonijos religija, budistų vienuolynai tapo pagrindiniais aristokratijos mokslo židiniais. Vienuolynai tapo universitetais, juose buvo kaupiamos knygos, religinių relikvijų ir meno kūrinių kolekcijos. Būtent vienuolynuose ir budizmo šventyklose vystėsi menai: kaligrafija, tapyba, skulptūra.
Nuo VIII iki XIV a. japonai ir toliau taikė kandži simbolius iš kinų kalbos, tačiau menininkai pradėjo kurti unikalias hieroglifų formas. Kamakura periodu (jap.鎌倉時代, Kamakura Jidai) XII-XIV a. kaligrafijos menas buvo stipriai paveiktas budizmo filosofijos ir pačio Dzen Budizmo (jap. 禅宗, Zenshū). Šiuo laikotarpiu į Japoniją atkeliavo Dzen šventikai, kurie išplatino naują Dzen rašymo stilių, kuris buvo paprastas, elegantiškas, tačiau tuo pačiu metu ir galingas. Dėl budizmo įtakos, dauguma Japonijos imperatorių taip pat meistriškai mokėjo rašyti kandži (Nakata, 1973).
Muromači laikotarpyje (jap. 室町時代, Muromachi Jidai) XIV-XVI a. didelę įtaką japonų kaligrafijai daro Ikkiū Sodžiunas (jap.一休宗純 Ikkyū Sōjun, 1394–1481, Kiotas (jap. 京都, Kyōto)) Japonų Dzen budizmo Rindzai mokyklos (jap. 臨済宗, Rinzai-shū) vienuolis. Jis laikomas vienu iš žymiausių kaligrafijos meistrų, turėjęs savitą stilių, „nepaisęs visuotinai priimtų kaligrafijos stilių, kurių elementus pasirinkdavo savo nuožiūra ir laisvai perkurdavo. Jam svarbiausia autentiškumas ir gyvybingumas. Labiausiai vertino šiurkštų bambuko plaušų teptuką ir kūrė neįprasto drastiško, gyvybingo stiliaus kaligrafijos kūrinius, kurie akivaizdžiai atskleidė jo gyvenimo patirtį ir nonkonformistinį estetinį skonį“ (Adrijauskas, 2001).
Edo laikotarpiu (jap. 江戸時代, Edo jidai) XVII-XIX a. Japonijos kultūra suklestėjo. Svarbu pabrėžti, kad Edo laikotarpiu Japonija izoliavosi nuo užsienio šalių, žmonės negalėjo palikti savo šalies ir dėl šios priežasties išaugo susidomėjimas savo pačių kultūra bei naujų kultūros formų kūrimu. Ankstesniuose laikotarpiuose kaligrafiją praktikuodavo tik šventikai, aristokratai, tačiau Edo laikotarpiu kaligrafija išpopuliarėjo ir tarp eilinių žmonių. Nuo 1951 m. kaligrafijos mokslo pradėta mokyti pradinėse mokyklose, sparčiai išpopuliarėjo nauji kaligrafijos stiliai. Iki pat šių dienų kaligrafija išlieka populiari, ją praktikuoja įvairaus amžiaus žmonės (Nakata, 1973).
Rašymo stiliai
Egzistuoja nemažai kaligrafijos rašymo stilių, tačiau populiariausi yra trys. Pradedantys mokytis kaligrafijos paprastai pradeda nuo kaišio (jap. 楷書, Kaisho). stiliaus, mokyklose taip pat pradedama mokyti nuo šio stiliaus. Šiuo stiliumi rašomi dokumentai, rengiami testai, pasirašinėjamos sutartys. Įvaldžius šį stilių pereinama prie gyošio (jap. 行書, gyosho) stiliaus. Kandži 行(gyo) reikšmė yra „bėgti“ arba „eiti“, todėl šis stilius yra vadinamas pusiau greitraščiu. Šis stilius yra pusiau formalus, nėra toks griežtas kaip kaišio stilius, menininkai jį gali šiek tiek koreguoti, kad stilius atitiktų jų kūrybinį braižą, tačiau šiuo stiliumi parašytas kandži turi būti plastiškas, kiekviename potėpyje turi būti jaučiama emocija. Daugiausia pastangų reikalauja sošio (jap.草書, sosho) stilius. Šis stilius dar vadinamas „žolės“ greitraščiu, kadangi kandži 草(sō) reikšmė yra žolė. Šis raštas dėl lengvai ir plastiškai atrodančių kandži tarytum primena žolės siūbavimą vėjyje. Šiame stiliuje kandži supaprastinami, pavyzdžiui kandži rašomas kaišio stiliumi gali turėti 10 detalių – potėpių, o sošio stiliuje liks tik 2-3 detalės, tad perskaityti tekstą parašytą sošio technika reikalauja daug įgūdžių. Tapti kvalifikuotu sošio rašymo specialistu įprastai reikia daug praktikos, o šis stilius dažniausiai naudojamas abstrakčiuose meno kūriniuose (Suzuki, 2005).
Pagrindinės priemonės
Kaligrafijos rašymo rinkinį sudaro šios priemonės:
Šintajiki (jap.下敷き, shitajiki) – minkštas kilimėlis, kuris suteikia minkštą ir patogų paviršių rašymui.
Bučinas (jap. 文鎮, bunchin) – metalinė lazda, kuri prispaudžia popierių, kad šis nejudėtų rašant.
Vaši (jap.和紙, washi) – specialus, plonas kaligrafijos popierius. Šis popierius gali būti pagamintas iš bambuko, šilkmedžio, ryžių šiaudų ar kitų panašių medžiagų. Šis popierius yra itin plonas, o ant jo padėjus net menkiausią tašką, jo jau nebeįmanoma ištaisyti ar nutrinti. Šis popierius yra įtrauktas į UNESCO kultūros paveldo objektų sąrašą.
Fude (jap.筆, fude) – teptukas. Tai viena iš svarbiausių rašymo priemonių, kurią menininkas renkasi itin atsakingai. Teptuko kotelis dažniausiai būna pagamintas iš bambuko arba iš plastiko, o teptuko šereliai iš gyvūno kailio plaukų, tačiau šiomis dienomis kailį dažnai pakeičia sintetinės medžiagos. Svarbiausia tai, kad teptuko plaukelių ilgis būtų vienodas ir jie būtų lygūs, kadangi kaligrafijos rašymas dažnai reikalauja tikslumo. Egzistuoja keli teptukų dydžiai – didesniais teptukais rašomi pagrindiniai simboliai, mažesniais užrašomi tiek simboliai, tiek menininko vardas.
Sumi (jap.墨, sumi) – vientisa, juoda masė, kuri išgaunama sumalus kaligrafines tušo lazdeles. Šia masę reikia sumaišyti su vandeniu, kad gautųsi juodas rašalas, tačiau šiomis dienomis vietoje jo naudojami ir jau paruošto rašalo buteliukai.
Sudzuri (jap.硯, suzuri) – akmeninė (kartais molinė arba bronzinė) lėkštelė rašalui. Joje sumaišomas sumi ir vanduo. Sudzuri privalo būti visiškai lygi, kadangi kitaip kaligrafui bus sunkiau teisingai paruošti rašalą arba rašymo metu gali susigadinti teptukas. (Japanese Calligraphy Experience Book, p. 3)
Nors visos šios priemonės yra svarbios kaligrafijos rašymui, tačiau yra išskiriamos 4 priemonės, kurios yra pačios svarbiausios ir yra vadinamos „keturiomis brangenybėmis“, tai: teptukas, popierius, sumi masė, iš kurios gaminamas rašalas ir sudzuri lėkštelė rašalui, kurioje rašalas yra paruošiamas (Suzuki, 2005).
Kaligrafijos reikšmės
Japonijos kaligrafija turi daug reikšmių. Dažniausiai kaligrafija apibūdinama kaip meno forma, bendravimo priemonė, bei tam tikra meditacijos priemonė, kuri kuria harmoniją ir suteikia išminties. Japonų poetė ir kaligrafė Chanda Siuko yra pasakiusi: „Išreikšdama save, gėlė skleidžia nepakartojamą kvapą. Kaligrafija – tai žmogaus dvasios gėlė“. Japonai tiki, kad įprastai spausdinamas ar rašomas tekstas neatskleidžia žmogaus emocijų, neparodo jo jausmų, tuo tarpu kaligrafija parodo tikrąjį žmogaus būdą, atspindi jo charakterį (Japanese Calligraphy Experience Book, p. 1). Ši svarbi tradicija perduodama iš kartos į kartą, kadangi kaligrafija neatsiejama nuo Japonijos kultūros.
Naudota literatūra:
- Andrijauskas, A., 2001. Tradicinė japonų estetika ir menas.
- Iwasaki, S., 2013. Japanese.Amsterdam: John Benjamins Publishing Company. Prieiga per internetą: <https://ebookcentral-proquest-com.ezproxy.vdu.lt:2443/lib/vmulib-ebooks/reader.action?docID=1163756&ppg=40> [žiūrėta 2020 m. spalio 19 d.]
- Japanese Calligraphy Experience Book. Prieiga per internetą: < https://www.nihon-shuji.or.jp/about/pdf/ns_Experience%20Book.pdf > [žiūrėta 2020 m. spalio 20 d.]
- Nakata, Y., 1973 The art of Japanese calligraphy. Prieiga per internetą: <https://archive.org/details/artofjapanesecal0000unse/page/78/mode/2up> [žiūrėta 2020 m. spalio 19 d.]
- Suzuki, Y., 2005 Introduction to japanese calligraphy, Search Press
Šaltiniai:
- Bernardinai, 2016. Japonų kaligrafija – ir menas, ir dvasinė praktika. lt [internete] 2016m. sausio 6 d.: <https://www.bernardinai.lt/2016-01-06-japonu-kaligrafija-ir-menas-ir-dvasine-praktika/ > [žiūrėta 2020 m. spalio 19 d.]
- Invaluable, 2018. Japanese Calligraphy: The Art of Shodo. Invaluable.com [internete] 2018 m. rugsėjo 26d.: <https://www.invaluable.com/blog/japanese-calligraphy/ > [žiūrėta 2020 m. spalio 17 d.]
- Nuotrauka: autorius ir metai nežinomi, Japan Calligraphy Wallpaper. Prieiga per internetą: <https://hipwallpaper.com/japanese-calligraphy-desktop-backgrounds/ > [žiūrėta 2020 m. spalio 17 d.]
