Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Naujųjų metų žaidimai Japonijoje

Parašė Karolis Malinauskas - 2016-05-20 - Japonija

Naujųjų metų žaidimai Japonijoje

Naujieji metai (正月 Shōgatsu) yra bene svarbiausia šventė Japonijoje, turinti savų papročių ir tradicijų. Nuo 1873 m. oficialiai japonų Naujieji metai švenčiami pagal Grigaliaus kalendorių kiekvienų naujų metų pirmą dieną – sausio 1 d. Dauguma įmonių nuo sausio 1 d. iki sausio 3 d. uždaromos. Tai duoda šeimoms galimybę susirinkti ir pabūti kartu. Susirinkus visai šeimai kartu švęsti Naujųjų metų, įprasta žaisti daug naujametinių žaidimų.

Hanecuki
Hanecuki (羽根突き Hanetsuki) – vienas iš daugelio tradicinių japonų žaidimų, panašus į badmintoną. Pasak istorijos, hanecuki buvo naudojamas kaip ritualas egzorcizmo metu, jis vėliau tapo mergaičių žaidimu Muromači laikotarpiu (室町時代 Muromachijidai) (1333–1568 m.). Hanecuki žaidžiamas be tinklelio, naudojant stačiakampę medinę raketę, vadinamą hagoita (羽子板 hagoita), ir ryškiaspalvę plunksnelę, vadinamą hane (羽根 hane), pagamintą iš kieto muilamedžio ir keleto plunksnų.

Per Naujuosius metus šį žaidimą tradiciškai žaisdavo merginos, o dabar gali būti žaidžiamas vieno arba kelių žaidėjų. Šio žaidimo tikslas yra atmušti plunksnelę kuo daugiau kartų ir kad ji nepaliestų žemės. Jei žaidžia vienas žaidėjas, viskas, ką jis ar ji turi padaryti, tai išlaikyti plunksnelę ore kiek galima ilgiau. Pasak istorijos, gautos apsaugos kiekis ateinantiems metams priklauso nuo to, kiek ilgai žaidėjai sugebės išlaikyti plunksnelę ore. Jei žaidėjas numeta plunksnelę ant žemės, jo ar jos veidas ištepamas juodu rašalu.

Nors žaidimo populiarumas ir sumažėjo pastaraisiais metais, hagoita tapo populiariu kolekcionuojamu daiktu. Gruodžio viduryje Tokijo Sensodži (浅草寺 Sensō-ji) šventykloje, Asakusoje (浅草 Asakusa), vyksta medinių rakečių turgus, jame hagoitos parduodamos daugelyje įvairių stendų. Raketės būna įvairių dydžių, dauguma jų vaizduoja  kabuki aktorių portretus ir gražiausias Edo laikotarpio geišas. Taip pat ant  kai kurių rakečių galima rasti įžymybių portretų iš pramogų, sporto ir politikos pasaulio, kaip antai, ministrą pirmininką Koidzumį, Harį Poterį, futbolininkus Nakatą ir Bekhemą (Gaijin Pot, 2013).

Aitvarų laidymas
Aitvarų laidymas (凧揚げ Takoage) yra viena iš tradicinių veiklų, iki šiol paplitusių Japonijoje per Naujuosius metus. Tai buvo vienas mėgstamiausių vaikų užsiėmimų Naujųjų metų laikotarpiu, kol prieš kelis dešimtmečius, išpopuliarėjus kompiuteriniams žaidimams ir kitoms pramogoms, sumažėjo vaikų, leidžiančių aitvarus, skaičius. Nepaisant to, gruodžio viduryje, prieš prasidedant didžiausios paklausos laikotarpiui, savitarnos ir žaislų parduotuvės vis tiek pradeda prekiauti aitvarais. Aitvarai nėra visame pasaulyje populiarus dalykas švenčiant Naujuosius metus. Japonija yra vienintelė šalis, kurioje aitvarai populiarūs atėjus Naujiesiems metams.

Viskas prasidėjo nuo Tokugavos šiogūnato Edo laikotarpyje (1603–1868 m.), jis leido žmonėms skraidinti aitvarus tik per Naujuosius metus. Tuo metu aitvarai tapo labai populiarūs, žmonės dažnai rengdavo aitvarų kovas. Jų metu aitvarai retkarčiais nukrisdavo ant šalimais keliaujančių aristokratų, dėl to jie supykdavo. Dėl šios priežasties vyriausybė nusprendė, kad aitvarus turėtų leisti tik per Naujuosius metus, nes tuo metu sumažėja eismas. Taip pat Naujieji metai yra ypatingas laikotarpis, todėl manyta, kad tai bus tinkamas metas paprastiems žmonėms leisti skraidinti aitvarus.

Nors dabar aitvarai naudojami tik pramogoms, prieš 2000 m., juos tik išradus, aitvarai Kinijoje naudoti ir kariniais tikslais. Mūšio lauke žmonės skraidino aitvarus matuodami atstumą iki savo priešų, taip pat prikabindavo švilpukų tam, kad išgąsdintų ir suklaidintų priešininkų armijas. Sakoma, kad aitvarai į Japoniją atkeliavo iš Kinijos Heiano laikotarpyje (794–1185 m.) ir daugiausia buvo laidomi aukštuomenės (Matsutani, 2015).

Vilkelis
Vilkelis (独楽 Koma) – dar vienas tradicinis japonų žaidimas. Aitvarų laidymas ir vilkelis yra patys populiariausi Naujųjų metų žaidimai Japonijoje. Žodis koma, vartojamas haiku poezijoje, turi ir dar vieną reikšmę – sausis.

Vilkeliai kaip naujametiniai žaislai tapo populiarūs tik dėl to, jog žaislų parduotuvės juos išreklamuodavo kaip naujametinę pramogą. Kitais metų laikais buvo daug žaislų ir veiklos, bet žaislų parduotuvės turėjo labai mažai prekių, kurias galėjo pasiūlyti žiemos sezonu. Besisukdami vilkeliai atrodo lyg stovėtų. Dėl šios priežasties žmonės sieja žaislą su labai populiaria japoniška fraze – „stovėti ant vienos kojos“. Ši frazė atspindi žmogų, pripažintą kaip atsakingą suaugusį. Kadangi vilkelis sudarė teigiamą įspūdį, todėl žaislų parduotuvės ir nusprendė skatinti jų pardavimą Naujųjų metų laikotarpiu. Po kurio laiko, debiutavus naujajai „Šiogacu“ dainai, tiek žiniasklaida, tiek televizija vaizdavo žaidimą su vilkeliais kaip naujametinę veiklą. Galų gale vilkelis pradėtas laikyti Naujųjų metų žaislu.

Sakoma, kad vilkeliai į Japoniją atkeliavo iš Kinijos ir kad pirmasis šio žaislo paminėjimas Japonijoje buvo X a. dokumente. Pirmą kartą aiškiai pavaizduota vilkelio forma buvo XII a. Seniausias vilkelis pasaulyje rastas Egipte, teigiama, kad jo amžius siekia 2000–1400 m. pr. Kr. (Matsutani, 2015).

Sugoroku
Sugoroku (双六 Sugoroku) – tai japonų stalo žaidimas, kuris tapo tradiciniu vaikų žaidimu Naujųjų metų dieną. Paprastai žurnalai vaikams į sausio mėnesio numerius įtraukdavo priedus, skirtus šiam žaidimui. Sugoroku žaidimas siekia XII–XVII a. Tarp valstiečių populiari tapo e-sugoroku versija (e reiškia „paveiksliuką“), kurioje klasikinė lenta pakeista į iliustruotą lentą.

Sugoroku yra panašus į žaidimą „Gyvatės ir kopėčios“, kuriame metamas kauliukas ir tada judinama figūrėlė tiek langelių į priekį, kokį skaičių parodė kauliukas. Pradžioje tai buvo suaugusiemsskirtas žaidimas. Dėl to, kad svarbiausia šio žaidimo savybė yra sėkmė, jis anksčiau buvo populiarus azartinis žaidimas tarp įvairių lošėjų; dėl šios priežasties sugoroku keletą kartų uždraustas.

Dabar sukurta įvairiausių sugoroku žaidimo lentos stilių: grožinės literatūros, politikos, filmų, religijos. Sukurtas net stilius suaugusiems. Taip pat yra ir sugoroku, skirtų skirtingoms lytims. Iki 1950 m. žaidimai buvo pagrįsti nuotykių ir kelionių tematika, paprastai vaizduojantys vyriškus personažus ir skirti vyriškai auditorijai. „Jaunimo pasaulio“ (少年世界 Shōnen Sekai) leidinyje sugoroku lenta vaizduoja berniuką, kuris palieka Jokohamos (横浜市 Yokohama-shi) miestą laivu, keliauja aplink pasaulį, kol galiausiai grįžta namo. Anksčiau žaidimai, skirti mergaitėms, paprastai buvo pagrįsti tradiciniais moterų vaidmenimis ir vidaus veikla. Pvz., viena iš sugoroku versijų vaizduoja merginos gyvenimą nuo pat gimimo iki jos santuokos. Taigi, žaidimo nugalėtoja yra ta, kuri išteka greičiausiai, o tai padaryti galima tik pasiekus paskutinį lentos langelį. Moderniausioms sugoroku versijoms priskiriami komiksų knygelių ir animė stiliai.

Sugoroku – puikus žaidimas tingiomis sausio dienomis. Jį žaidžiant nereikia daug galvoti, tik mesti kauliuką ir pajudėti langeliais išmestą skaičių į priekį. Kadangi yra tiek daug skirtingų šio žaidimo lentos stilių, kiekvienas ras mėgstamą. Dėl paprastumo sugoroku tinkamas visiems: tiek jauniems, tiek seniems (Japan Info, 2015).

Fukuvarai 
Šis tradicinis naujametinis žaidimas pažodžiui išvertus reikštų „laimės juokas“ (福笑い Fukuwarai). Nors įprastai jis skirtas vaikams, jį žaidžia ir suaugusieji. Fukuvarai gana panašus į Amerikoje populiarų žaidimą „Prisek asilui uodegą“.

Šio žaidimo tikslas – dėlioti popierines veido dalių iškarpas ant popierinio veido, kuriame jų dar nėra. Tai daroma užrišus žaidėjui akis. Fukuvarai tapo gerai žinomu žaidimu Edo laikotarpyje. Iki 1960 m. žmonės, ypač vaikai, žaisdavo fukuvarai namuose. Tradiciškai žaidimas buvo žaidžiamas naudojant juokingos išvaizdos moterį su apvaliu veidu, bet bėgant metams populiariomis tapo ir kitos veido formos. Šiomis dienomis jos taip pat apima žinomus komiksų, knygų herojus ir t.t.

Pirmiausia veido kontūras padedamas ant kokio nors paviršiaus, toliau žaidėjui užrišamos akys, kad nieko nematytų. Tada žaidėjas, užrištomis akimis, su kitų žaidėjų pagalba bando sudėti veido iškarpas (akis, antakius, nosį, burną) į joms skirtas vietas. Kai žaidėjas baigia dėlioti visus veido bruožus, jam nuo akių nuimamas raištis ir parodomas bendras žaidėjų darbas. Paprastai veidas būna juokingas, tai priverčia visus žaidėjus juoktis (Japan Info, 2015).

Karuta
Pagal savo esmę karuta (歌留多 Karuta) paprasčiausias žaidimas, kuriame reikia surasti kortelę ir paimti ją greičiau už savo varžovą. Žaidimas prasideda, kai atverstos kortos išdėliojamos ant stalo. Išdėliojus kortas pasakomas klausimas, raktažodis arba eilėraštis. Išgirdęs užuominą, žaidėjas turi surasti tinkamą kortelę greičiau už savo varžovą. Du labiausiai šiomis dienomis paplitę karutos žaidimo būdai – naudojant dainų, poemų korteles arba spalvų, paveiksliukų korteles.

Populiaresnė yra dainų, poezijos karuta. Ant tos kortelės, kurios reikia ieškoti, dažniausiai vaizduojamos kelios eilėraščio eilutės. O ant tos kortelės, kurioje duodama užuomina, dažniausiai vaizduojamas visas eilėraštis. Šie žaidimai būna kelių skirtingų įgūdžių lygių ir reikalauja žinių apie japonų kalbą bei kultūrą. Specialios kaladėlės, vaizduojančios tam tikrus įvykius ar vietas, yra gana populiarios. Spalvų ir paveiksliukų karuta, priešingai, skirta žodynui ir atminčiai gerinti. Moksleiviai Japonijoje žaidžia dešimtis šio žaidimo variantų kaip būdą praktikuoti naujus žodžius ir mokymosi idėjas. Knygų ir žaislų parduotuvės turi daugybę šio žaidimo variantų, kurie gali būti aktualūs vaikams (Neff, 2008).

Naudota literatūra:

Redagavo Paulina Kuodytė

3 votes