Kabukis

Kabukis (歌舞伎 „muzika-šokis-vaidyba“) – garsiausias tradicinis japonų vaizduojamasis menas. Šis teatras atspindi istorinius įvykius, moralinius konfliktus, asmeninius santykius (UNESCO 2008).

Istorija

Kabukio meno užuomazgų atsirado XVI a. antroje pusėje Edo eros laikais. „Šventyklos šokėja Okunė (阿国), kilusi iš Izumo ( 出雲) provincijos, garsėjo savo šokiais, kuriuos šokdavo persirengusi vyriškais apdarais. Okunė buvo graži ir įgudusi šokėja, bet žiūrovų dėmesį labiausiai traukdavo veržlus merginos pasirodymas scenoje, kai ji šokdavo apsirengusi vyriškais rūbais. Šiuo neįprastu menu buvo labai žavimasi, todėl atsirado vis daugiau Okunės pasekėjų“ (Noma 1974, p. 83). Iš pradžių kabukį kurdavo tik moterų trupės (Toita, Chiaki 1967, p. 110). Galiausiai vaidindavo aktorės, apsirengusios vyrų kostiumais, o aktoriai vyrai – moterų. Tokia lyčių kaita sulaukė daug dėmesio ir tuo metu pasirodymas buvo vadinamas „Okuni kabuki“ (阿国歌舞伎). 2005 m. kabukio teatras paskelbtas žodinio ir nematerialaus paveldo šedevru, o 2008 m. įtrauktas į šį UNESCO sąrašą (UNESCO 2008).

Vyriški ir moteriški vaidmenys

Kabukio teatre vaidmenys skirstomi į penkias pagrindines kategorijas: vyrų, moterų, senų žmonių, vaikų ir juokdarių. Iš pradžių kiekvienas aktorius specializavosi į vieną iš šių kategorijų, o vėliau tapo įprasta mokėti atlikti visų kategorijų vaidmenis (Toita, Chiaki 1967, p. 110). „Taip pat aktoriai suskirstomi į patrauklių vyrų (二枚目Nimaime), juokdarių (三枚目 Sanmaime) ir piktadarių (赤っ面 Akattsura) vaidmenis. Be šių pagrindinių vaidmenų yra dar apie 17 kitų“ (Toita, Chiaki 1967, p. 73).

Nustatyta, kad aktorės, vaidinančios vyrus (男役 Otokoyaku), būdavo kur kas populiaresnės nei tos, kurios vaidindavo savo lyties personažus (Sachiko, 1999, p. 187). Laikui bėgant, moterys pasitraukė iš šios meno srities ir tiek moteriškus (女形・女方 Onnagata arba Oyama), tiek vyriškus (立役 Tachiyaku) veikėjus galėdavo vaidinti tik vyrai. Ši taisyklė išliko iki mūsų dienų. Menas vaidinti vyrams, persirengusiems moteriškais personažais, atsirado 1629 m., kai Tokugavų šiogūnate, kad būtų išsaugotos visuomenės moralinės normos, uždrausta moterims rodytis šalies scenose (Toita, Chiaki 1967, p. 110). Iš kabukio scenos moterys buvo pašalintos todėl, kad jų šokiu susižavėjo raudonųjų žibintų kvartaluose dirbančios prostitutės. Jos pradėjo mėgdžioti „Okuni kabuki“ šokius, nes suprato, kad kabukio judesiai patrauklūs vyrams, tačiau rengėsi moteriškais, o ne vyriškais rūbais. Taip jos sunaikino šokio esmę.

Spektakliuose, kuriuose vaizduojamas Tokugavų (徳川・江戸 Tokugawa arba Edo) laikotarpis (1603–1867 m.), moterų personažai visada teigiami. Jeigu moterys vogdavo ar kitais būdais elgdavosi netinkamai, tą darydavo dėl mylimo vyro. Klasikinis japonų menas parodydavo moterį kaip gerą, švelnią būtybę; be to, kabukis vaizduodavo rafinuotą, idealią damą. Tik vyrai aktoriai gali objektyviai matyti ir efektyviai pavaizduoti idealią moterį, todėl jie buvo priversti rasti technikų, kurios įtikintų, kad vaidinamos būtent tokios veikėjos. „Net šiais laikais scenoje visi moteriški personažai veikia bent vienu metru toliau nuo vyriškos lyties personažo nugaros, kad parodytų nuo Tokugavų laikų išlikusią pagarbą vyrams. Kabukio šokių metu scenoje viešpatavo moteris vaidinantys aktoriai.“ (Toita, Chiaki 1967, p. 111).

Spektakliai, kuriuose analizuojama meilės tema (濡れ場 nureba), būdavo itin populiarūs. Abu kabukio aktoriai – vyrai, todėl meilės scenos stilistiškai būdavo labiau išplėtojamos nei kitos spektaklio dalys; taip pasirodymas tapdavo tikroviškesnis. Žiūrovai susidomėjo homoseksualumu tarp jaunųjų aktorių, todėl kabukio teatre vaidinamos meilės scenos tapo dar populiaresnės (Toita, Chiaki 1967, p. 24). Tie, kurie kabukio spektaklį stebi pirmą kartą, visada yra labiausiai sužavėti būtent šiuo – vyrų, vaidinančių moteris, – aspektu.

Utaemonai (右衛門) – pati populiariausia moteris vaidinanti šeima. „Nakamuras Utaemonas (中村歌右衛門) išgarsino savo šeimą vienu seniausių šokių, atliekamų repertuare, – „Puošniai apsirengusi mergelė Dojo šventykloje“ (京鹿子娘道成寺 Kyōga-no-ko Musume Dōjō-ji). 1750 m. jį sukūrė Nakamuras Tomidžuras I (五代目 中村 富十郎 Nakamura Tomijuro I), sujungęs visus tuo metu žinomus moteriškus šokių judesius“ (Toita, Chiaki 1967, p. 110).

Scenos suplanavimas

Kabukio scena sukonstruota taip, kad sudomintų žiūrovus. „Juodai, rusvai ir žaliai dryžuota scenos uždanga tapo kabukio meno simboliu. Pirmiausia žiūrovai pastebi šią uždangą ir beveik dviejų metrų pločio rampą (花道 hanamichi, „gėlių takas“), nutiestą nuo scenos link sėdimų žiūrovų vietų“ (Toita, Chiaki 1967, p. 2).

Rampa skirta ypatingiems personažų įėjimams ir išėjimams pabrėžti. Žiūrovai beveik gali pasiekti ir paliesti aktorius, einančius šia rampa. Tada labiausiai susižavėję gerbėjai šaukia mėgstamiausio aktoriaus vardą, drąsina įvairiomis frazėmis: „Štai ko mes laukėme!“ arba „Tu geriausias Japonijoje!“ (Toita, Chiaki 1967, p. 101). Kaskart pasirodę ant rampos, aktoriai sustingsta tam tikra poza ir prisistato. Kai kuriems spektakliams reikia dviejų rampų: pagrindinė nutiesiama nuo dešiniojo scenos šono link žiūrovų, o kita – nuo kairiojo. Pagrindinė rampa gali simbolizuoti upės krantą, o laikinoji – pačią upę, ja dažniausiai valtimi plaukia personažai. Tokia scena visada atrodo ypač dramatiška ir viduryje sėdintys žiūrovai privalo sekti dialogus pasukdami galvas vis į skirtingas puses.

Nedidelis keltuvas (鼈 suppon) naudojamas tik ypatingais atvejais, kai nežemiški personažai turi pasirodyti scenoje arba iš jos išeiti.

Kabukio teatre naudojama daug scenos įrenginių, kurie vaidinimą daro įdomesnį; publika stulbinama ir slaptomis techininėmis gudrybėmis. „Vienas iš triukų – pavaizduoti gylį. Scenos lubos ir grindys nupiešiamos remiantis perspektyvos dėsniais, nes sumaniai panaudoti dviejų dimensijų paveikslai, neišeinant iš scenos ribų, kuria didesnio kambario įspūdį“ (NHK World 2012-04-05).

Net ir pasirodžius aktoriams, kabukio scenoje negali būti šešėlių, nes ji turi atrodyti lyg įvairiaspalvis ukiyo-e (浮世絵 „nepastovaus pasaulio vaizdai“) paveikslas. Pažvelgus iš arčiau, matoma, kad medžių lapai, gėlių žiedai ir kitos smulkios detalės nutapytos nerealistiškai, tačiau iš sėdimų žiūrovų vietų tokia stilizacija atrodo gana tikroviška.

Scenos viduryje yra besisukanti platforma, ji dažniausiai turi dvi skirtingai dekoruotas puses. Pavyzdžiui, vienoje pusėje sukuriama senovinio japoniško kambario imitacija, o kitoje – lauko erdvė: kiemas, miškas ar kt. Platforma sukasi, todėl lengvai pereinama iš vieno spektaklio epizodo į kitą.

Konpiros didysis teatras (金毘羅大芝居 Konpira Ōshibai)

Garsiausi kabukio aktoriai brangina Kotohirą (琴平町 Kotohira-chō), esančią Kagavos prefektūroje (香川県 Kagawa-ken), nes ten yra seniausias Japonijos Konpiros didysis teatras, arba Kanamaruza (金丸座 Kanamaru-za). Jis atrodo taip pat, kaip ir prieš šimtmečius. Pavasarį kabukio spektakliai pritraukia daugiausia žiūrovų iš visos Japonijos. Pasirodymai įvyksta dėl vietinių savanorių pastangų, nes jie atlieka viską, išskyrus patį vaidinimą. Teatro salėje yra 800 vietų, pirmas aukštas padengtas tatamiais, ant jų sėdi publika. Siekiama išlaikyti autentišką stilių, todėl patalpos apšvietimas reguliuojamas stumdomomis langinėmis ir senovinio tipo žibintais. Aktorių išvaizda buvo sumanyta taip, kad baltai nugrimuoti veidai ir įmantrūs, ryškūs rūbai išsiskirtų blankiame interjere (NHK World 2012-04-05).

Kanamaruzoje scenos įranga dažniausiai valdoma rankomis, pavyzdžiui, sukama nedidelio keltuvo (セリ seri), kuriuo aktoriai pakeliami ir nuleidžiami, svirtis. Kanamaruza išlaikė kabukį tokį, koks jis buvo samurajų laikais.

2003 m. teatras buvo rekonstruojamas ir tada rasta skraidymo sistemos nuolaužų. Mokslininkai išsiaiškino, kad senais laikais, ypatingų spektaklių metu nuo medinių lubų sijų būdavo nuleidžiami specialūs lynai. Jie tvirtai laikydavo kabukio aktorius ore, o darbuotojas vaikščiodavo sija ir atitinkamai valdydavo lynus. Ši sistema buvo naudojama visuose to meto kabukio teatruose, tačiau iki šių dienų niekur, išskyrus Kanamaruzos teatrą, neišliko. Sistema buvo atkurta per keturis mėnesius.

Sceninis vardas

Kartais per spektaklius žiūrovai šūkauja. Savo sceninį vardą kabukio aktoriai perduoda iš kartos į kartą, todėl garsios šeimos atstovui užlipus į sceną, tam tikru metu šaukiamas jo giminės vardas. Šeimos, kurios vaidina tik viename teatre arba specializuojasi į kelis vaidmenis, spektakliuose yra populiariausios.

Muzika

Pastaruosius 400 m. kabukio muzika perduodama daugybei muzikantų, kurių vienintelis tikslas – padėti aktoriams ir sustiprinti vaidybos efektą. Iš pradžių orkestras buvo išsidėstęs apatiniame kairiajame scenos šone. Vėliau muzikantai (下座 geza) buvo priversti pasitraukti į dešinįjį scenos kraštą, nes vis dažniau pradėta naudoti rampą. Visą pasirodymą muzikantai laukia nedidelėje, sandarioje patalpoje ant scenos ir pro langą stebi spektaklio eigą. Muzikantai ne tik groja kūrinius šokio metu, bet ir kuria garso efektus, trijų tipų muziką: fono (合い方 aikata), atliekamą šiamisenu (三味線 shamisen); dainas, kurioms pritariama keliais instrumentais: arba pučiamaisiais ir mušamaisiais (鳴り物 narimono), arba šiamisenu (歌沢・哥沢 utazawa) (Toita, Chiaki 1967, p. 121). Pastarasis yra pagrindinis instrumentas, kuriuo akompanuojamos kabukio šokio dalys. Prie šio orkestro dažnai prisijungia muzikantai, grojantys kitais styginiais instrumentais: koto ir kokiu (kokyu). Jie geba sukurti visą kabukio teatrui reikalingą fono muziką, garso efektus. Spektaklio pabaigoje nuleidus uždangą, vienas šiamiseno muzikantas retkarčiais pasirodo ant rampos ir atlieka vaidinimo pabaigos kūrinį (大薩摩 ozatsuma).

Kalbėjimas

Sakoma, kad norint tapti geru kabukio aktoriumi, reikia turėti išraiškingas akis, stiprų, skardų balsą ir patrauklų veidą (Toita, Chiaki 1967, p. 48). Kabukio teatre nesiekiama realistiškai perteikti dialogų ir judesių. Visą savo karjerą aktoriai privalo nuolat lavinti balsus, kad tekstai būtų perteikti kabukio stiliumi. Daugybė tekstų visiškai praranda vertę, jei juos skaito aktoriai, neturintys gero, išlavinto balso. Senesniuose klasikiniuose vaidinimuose dialogai pernelyg stilizuojami: poetinės eilės sakomos pakeltu tonu, žodžiai tariami monotoniškai, aiškiai. „Jei žiūrovai suvokia bendrą idėją apie tai, kas vyksta scenoje, jiems nereikia mokėti japonų kalbos. Tekstas pateikiamas labai neįprastai, todėl net patys japonai dažnai nesupranta, kas sakoma“ (NHK World 2012-04-05).

Judesiai

Geidžiamiausias kabukio aktorių požymis – ypač išraiškingos akys. Pernelyg stilizuota kalba reikalauja tokių pat nerealistiškų judesių. Svarbiais spektaklio momentais aktoriai, dramatiškai stovėdami ir žiūrėdami, sustingsta. „Kad atrodytų kuo įspūdingiau, aktorius pasuka savo kūną į žiūrovus taip, kad jo pėdos būtų toli viena nuo kitos. Tada jis papurto galvą, kad į savo veidą pritrauktų publikos žvilgsnį. Galiausiai padaro dramatišką akių judesį ir visiškai sustingsta“ (NHK World 2012-04-05). Norėdami atkreipti dėmesį į tam tikrą kūno dalį, aktoriai ją papurto, tada sustingsta. Šį veiksmą galima palyginti su filmuose naudojamu kadru iš arti – sustingus vienam veikėjui, paskui jį sustingsta visi kiti, scena tampa išraiškingu kūriniu.

Kad sudarytų moteriškos laikysenos iliuziją, aktoriai privalo suapvalinti kūno profilį, t. y. stovėti pėdų pirštus šiek tiek pasukę į vidų, žemiau nei įprasta nuleidę klubus ir pečius. Dar vienas moteriškas bruožas – akimis žiūrima iš apačios į viršų, smakras įtrauktas į vidų. Rankų pirštų galų pozicija taip pat labai svarbi – šiek tiek į vidų užriesti pirštai sudaro smulkesnių rankų įspūdį.

Viena pagrindinių kabukio taisyklių – aktoriai, nepaisydami to, kalba monologą ar dialogą, privalo būti atsisukę į žiūrovus. Taip pat, palikdami sceną, aktoriai pirmiausia turi žengti du ar tris žingsius į priekį link žiūrovų ir tik tada išeiti (Toita, Chiaki 1967, p. 48). Kuriant perdėtą pozą ir žvilgsnį (見得 mie), akys yra pagrindinis pozos akcentas, todėl jos sustingsta paskutinės.

Kostiumai, grimas

Kabukio aprangai didelę įtaką darė kostiumai iš No (能 Nō) ir Kiogeno (狂言 Kyōgen) teatrų (Noma 1974, p. 81). Kadangi kabukio aktorių judesiai, kalbėsenos maniera yra stipriai perdėti, jiems buvo sukurti tokie pat nerealistiški, įmantrūs rūbai. Kostiumai, išmarginti įvairiomis spalvomis, parodydavo socialinį statusą ir asmenybę to, kuris jais vilki. Kiekvienas personažo tipas turi savitą spalvų gamą, peruką, grimą, todėl dažnas kabukio teatro lankytojas, personažams dar nepradėjus veikti, gali atskirti geruosius veikėjus nuo blogųjų.

Kabukio grimas (化粧 Keshō) publikai labiausiai padeda atpažinti kiekvieno veikėjo tipą. Sakoma, kad ypač perdėtų perukų ir grimo (隈取 Kumadori) įvaizdžiui įtaką padarė Kinų opera – taip atrodo didvyriai ir piktadariai, iš jų vizualiai ryškiausi ir aiškiausi – dryžuoti. Spalvų reikšmės:

• raudona – pyktis, aistra, žiaurumas;
• mėlyna – liūdesys, depresija;
• violetinė – kilnumas, didingumas;
• rausva – jaunystė, linksmumas;
• žalia – ramybė;
• indigo – niūrumas, melancholija;
• ruda, rusva – savanaudiškumas;
• juoda – baimė, teroras, išgąstis.

Raudonos spalvos dryžiai simbolizuoja iššokusias žmonių kraujagysles, kai jaučiamas didelis pyktis. Dažniausiai kabukio aktoriai grimuojasi patys.

Baltas grimo pagrindas (白粉 oshiroi) simbolizuoja aristokratiją, žmones, kurie neįdegdavo, nes nedirbdavo laukuose. Pirmiausia veidas ir kaklas padengiamas specialiu aliejumi, tada užtepamas storas balto kremo, gaminamo iš ryžių miltelių, sluoksnis. Dėl žemos kimono (着物, tradicinis japonų rūbas, „kažkas, ką vilki“) apykaklės nugaroje, moteris vaidinantys aktoriai privalo nusigrimuoti baltą liniją užpakalinėje kaklo dalyje. Šiuo kremu būtina padengti lūpas ir antakius; pastarieji po to nupiešiami aukščiau nei tikrieji. Moteriškų personažų akys apvedamos raudonai, o vyriškų – juodai. Tokios pat spalvos lūpų dažais vyrams suformuojamas burnos linkis. Moteriškų personažų lūpos nudažomos raudonai taip, kad atrodytų mažesnės, o apatinė lūpa būtų putlesnė už viršutinę.

 

Literatūros sąrašas

Knygos:

• Cavaye, R., 1993. Kabuki A Pocket Guide. North Clarendon: Charles E. Tuttle Co.
• Gerstle, C. A., 2005. Kabuki heroes on the Osaka stage 1780-1830. Hawai‘i: University of Hawai‘i Press.
• Haruka, W., Bouchy, A., Chizuko, U., Sachiko. T., 1999. Gender and Japanese History. Osaka: Osaka University Press.
• Noma, S., 1974. Japanese Costume and Textile Arts. Tokyo: Heibonsha.
• Toita, Y., Yoshida, C., 1967. Kabuki. Osaka: Hoikusha Publishing Co.

Interneto puslapiai:

• Barakan, P., 2012. BEGIN Japanology. Kabuki, [internete] rasta: <http://www.youtube.com/watch?v=GKqkXZp3uOk> [žiūrėta 2014 vasario 28 d.].
• UNESCO Culture Section 2008. Kabuki theatre, [internete] rasta: <http://www.unesco.org/culture/ich/RL/00163> [žiūrėta 2014 vasario 28 d.].

 

Redagavo Kristina Tutlytė