Kano meno mokykla
Kano meno mokykla – profesionalių menininkų mokykla, gyvavusi nuo vėlyvojo Muromači (1333–1568 m.) laikotarpio per visą Edo (1600–1868 m.) laikotarpį. Kano buvo ilgiausiai trukusi ir didžiausią įtaką dariusi, kitaip vadinama kiniškos tapybos mokykla Japonijoje. Pagrindinė mokykla didžiavosi nuostabių kraštovaizdžių, figūrų, paukščių ir gėlių kompozicijų įamžinimais. Kano meno meistrai kūrė įvairiausius darbus, nuo įvairių vėduoklių, rankraščių (絵巻物 emakimono) ir kabinamų suvyniojamų paveikslų (掛け物 kakemono) iki maldyklose kabinamų lentelių (絵馬 ema). Kano meno mokykla taip pat gerai žinoma dėl savo tušo tapybos.
Istorija
Kano mokyklos įkūrėjas ir pirmasis svarbus menininkas – Kano Masanobu (狩野 正信 Kanō Masanobu) (1434-1530 m.) imigravo į Kiotą maždaug 1460 m. iš savo gimtojo kaimelio – Kano, buvusio tuometiniame Idzu–Suguros regione (dabartinėje Šidzuokos prefektūroje). Kano Masanobu, kaip ir daugeliui to laiko menininkų didelę įtaką darė dailininkas, dzenbudizmo vienuolis Tenšio Šiūbunas (天章 周文 Tenshō Shūbun). Kai kurie šaltiniai teigia, kad didžiąją savo menininko išsilavinimo dalį jis ir įgijo iš Tenšio Šiūbuno, Šokokudži šventyklos ateljė. Masanobu dirbo su sumijė (墨絵 sumi-e, dar vadinama suibokuga 水墨画, „tušo ir vandens tapyba“) stiliumi, kuris buvo atėjęs iš Kinijos, bet pridėdamas subtilų japonišką prisilietimą, naudojant daugiau apibrėžtų formų, tapydamas dekoratyviau ir spalvingiau. Maždaug 1490 m. Masanobu gavo oficialaus dailininko (御用絵 goyō eshi) vietą Muromači šiogunate. Kano mokykla buvo įsteigta, kaip pirma griežtai pasaulietinė ir profesionalių menininkų grupė, kuri turėjo praktikuoti stilių ir iš jo pelnytis. Anksčiau tai kontroliavo dzen dailininkai-dvasininkai. Kano mokykla išaugo į milžinišką menininkų tinklą, susietą giminystės arba mokslo ryšiais, kuris viešpatavo 250 metų šiogunate.
Kano Masanobu mokė savo vyriausiąjį sūnų – Kano Motonobu (狩野 元信 Kanō Motonobu) (1476-1559 m.), bei jauniausią Kano Jukinobu. Motonobu dažnai priskiriama nauja išskirtinė technika ir stilius, kuris įneša griežtesnes linijas ir kontūrus paveiksluose, remiantis kiniškomis formulėmis. Jis taip pat įsteigė studijos sistemą, kuri užtikrino Kano apmokytų menininkų ilgaamžiškumą ir profesionalumą.
Kano Matonobu anūkas Kano Eitoku (狩野 永徳 Kanō Eitoku) (1543-1590 m.), kuris greičiausiai buvo ir jo mokinys, laikomas vienu svarbiausių savo kartos tapytojų, be to yra manoma, kad jis pirmasis pradėjo naudoti aukso plokštelių foną dideliuose paveiksluose. Kano Eitoku buvo pagrindinė figūra kuriant naująjį pilių stilių, jo svarba yra puikiai suprantama, tačiau kai kurie darbai jam tiesiog yra priskiriami. Didelius kūrinius jis greičiau kūrė su kai kuriais kitais Kano mokyklos menininkais. Nepaisant to, kad galėjo rinktis iš dviejų savo menininkų sūnų, kuriuos siūlė šiogunas Tojotomis Hidejošis, Eitoku priglaudė Kano Sanraku (狩野 山楽 Kanō Sanraku), kuris vedė jo dukrą ir tapo naująją mokyklos galva. Sanraku darbuose darniai susijungia stipri Momojamos periodo kokybė su ramiu gamtos vaizdavimu ir rafinuotesnėmis spalvomis, būdingomis Edo periodui. Kadangi Kano Sanraku neturėjo sūnaus, jis ištekino savo dukrą už Kano Sansecu (狩野 山雪 Kanō Sansetsu) (1589 – 1651 m.), kurį ir priglaudė. Kano Sansecu ir jo mokykla liko Kiote, kol dauguma kitų Kano menininkų persikeldavo į Edo miestą (dabartinį Tokiją), dažniausiai po to kai juos pakviesdavo šiogunas. Kano Sanraku taip ir liko ištikimas ryškiaspalviam Momojamos (1573-1603 m.) periodo stiliui.
Karta, kuriai priklausė Eitoku sūnūs, Kano Micunobu (1561 arba 1565-1608 m.) ir Kano Takanobu (1571-1618 m.) ir Kano Sanraku žentas Kano Sansecu (1589-1651 m.), kartu su kitais mažiau talentingais menininkais padėjo išsaugoti ir toliau perduoti Kano mokyklos stilių. Kano mokyklos pasisekimas tęsėsi į ankstyvąjį Edo periodą, tada Takanobu sūnūs Taniū ir Naonobu (1607-1650 m.) įkūrė Kadžibašio ir Kobikičio atšakas.
Tuo metu trečiasis sūnus Jasunobu (1613-1685 m.), kuris vėliau buvo priglaustas Kano Micunobu sūnaus Sadanobu (1597-1623 m.), įkūrė Nabašio atšaką Edo mieste. Meidži periodu (1868-1912 m.) Kano mokyklos dailininkai Kano Hogai (1828-1888 m.) ir Hašimoto Gaho (1835-1908 m.) padėjo įsteigti Tokijo menų mokykla (dabartinį Tokijo Menų universitetą), kuriame Hašimoto ir kiti likę Kano mokyklos menininkai mokė persipynusių Kano ir vakarų technikų.
Tušo tapyba
Kano mokyklos tušo tapybos pradžia gali būti lengvai atsekta nuo Motonobu 1543 m. sienų tapybos ciklo, kuris priklauso Miošindži šventyklai, cikle jis demonstravo Kinijos kraštovaizdžius, paukščių ir gėlių motyvus ir daug kitų motyvų. Taip pat gali būti atsekama per didelį kiekį pratęstų Kano paveikslų, datuojamų nuo vėlyvojo Muromači ir Edo periodais.
Kiekvienos Kano kartos meistrai išsaugojo tradicinį kango pagrindą, įvaldydami ir iš naujo interpretuodami standartinius kiniškus ir japoniškus modelius. Kaip pavyzdžiui, Muromačio sumijė, taip pat pritaikant rašalo tapybos stilius ir kitus dalykus pagal jų mecenatų pageidavimus. Kano mokykla laikėsi tradicijos palaipsniui eksperimentuoti. Akivaizdu, kad dėmesio yra verti Kano Taniū (狩野 探幽 Kanō Tan’yū) aprašomojo pobūdžio tyrimai, kurie numatė natūralistinį Mariumadžašidžo mokyklos stilių.
Kano širmų tapyba
Visos Kano tapybos pakraipos, nuo sumijė iki jamato-e technikos, nuo kanga iki žanrinės tapybos, nuo konservatizmo iki progresyvizmo yra geriausiai reprezentuojamos monumentaliųjų paveikslų, už kuriuos mokykla ir yra geriausiai žinoma. Trys didieji Kano dailininkai – Kano Motonobu, Kano Eitoku, ir Kano Taniū kartu su ketvirtąja centrine figūra – Sanraku, iškilo kaip nusisekę, vyraujančio sienų ir širmų tapymo stiliaus autoriai. Stilius asocijavosi su karine globa nuo XVI a. vidurio iki XVIII a. Kano Eitoku sukūrė stilių, kuris darė didelę įtaką Hasegava mokyklai ir Kano mokyklai, stilius trumpam laiko tarpui buvo atgimęs Taniū ir Naonobu rankose. Nors vėliau jis buvo apleistas visų Eitoku pasiekėjų. Eitoku vizija atskleidė visas galimas erdvinio išplanavimo galimybes, kurias galima pamatyti Didžiajame paveikslų cikle, kurį sukūrė generolams Odai Nobunagai ir Tojotomiui Hidejošiui. Jis komponavo viską geromis proporcijomis ir naudojo švelnius rankų judesius vienos temos motyvams, kuriuos tapė ant kelių didelių paviršių. Jo darbuose dažnai sutinkama klasikinė dekoravimo formulė, kurią naudojo šiogunų bei imperatoriškose salėse ir rezidencijose. Lyginat su prieš tai minėtu Kano Eitoku, Micunobu ir Sanraku mažesnėmis apimtimis natūralistiškai parodė, kad motyvai yra jungiami elegantiškais teptuko judesiais ir sodriomis spalvomis, naudojant auksinį foną, sukuriant nepakartojamus raštus, primenančius Kano mokyklos šaknis, kaip ir klasikiniame jamato-e ir kanga stiliuose iš Songų (960-1278 m.) ir Juanių (1271-1368 m.) dinastijų.
Kano Taniū
Kano Taniū (1602 kovo 4 d. – 1674 lapkričio 4 d.) buvo vienas iš svarbiausių Kano mokyklos dailininkų Edo periodu (1600-1868 m.). Tikrasis tėvų jam duotas vardas buvo Morinobu. Kano Taniū buvo vyriausias Kano Takanobu sūnus, taip pat Kano Eitoku anūkas. Dauguma išlikusių gerai žinomų Kano mokyklos darbų buvo nutapyti būtent Kano Taniū. 1617 metais Kano Taniū buvo pakviestas tapti pirmuoju oficialiu Tokugavos šiogunato dailininku Edo mieste ir 1621 metais jis įsteigė ateljė. Būnant oficialiu dailininku (御用絵師 goyō eshi) jam buvo patikėta dirbti su pačiais prestižiškiausiai tapybos darbais. Tarp pačių pirmųjų didžiųjų jo darbų buvo Edo pilis (1622 m.), Osakos pilis (1623–1636 m. ), Nidžo pilis (1626 m.), Nagojos pilis (apie 1634 m.) taip pat šventykla Tošiogū (1634-1636 m.) Niko mieste. Nors ir naudojęs įvairius stilius, Kano Taniū tikriausiai yra geriausiai žinomas dėl savo didžiųjų darbų. Tie darbai yra tapyti ant širmų ir sienų, be to yra pirminiai Momojamos stiliaus pavyzdžiai, vaizduojantys gamtos elementus, tokius kaip tigrai, paukščiai ir augalai, kuriuose naudojama ryškios spalvos, bei negailima auksinių plokštelių. Auksas dažniausiai buvo naudojamas vaizduojant debesis, vandenį, ir kitus fono elementus. Aukso plokštelės atspindėdavo tą mažą kiekį šviesos, kuris patekdavo į vidų, tokiu būdu nors kiek pašviesindama tamsius didelių pilių kambarius. Taniū taip pat naudojo tušo tapybą, tačiau tik vienspalvę, kuri buvo pagrįsta Muromači periodo stiliumi, jamato-e kompozicijomis panašiomis į Toso mokyklos ir kiniškų ritinių stilių. Jo žymiausias jamato-e stiliaus darbas yra penkių rankraščių rinkinys vaizduojantis Tokugava Iejasu, pirmąjį Tokugavos šioguną ir svarbų Japonijos istorijos veikėją. 1640 m., menininkas pirmą kartą pasivadino savo dailininko slapyvardžiu Taniū. Pats menininkas Taniū buvo gerbiamas ne tik kaip puikus dailininkas, bet ir kaip ir aistringas kiniškų paveikslų kolekcininkas ir kinų dailės žinovas. Jis piešė eskizus ir saugojo įrašus apie daugelį paveikslų, kuriuo nors metu atneštų į jo ateljė, tam kad būtų išaiškinta jų kilmė.
Kano meno mokyklos darbai Nacionalinio Japonijos turtų sąraše
Didelis skaičius mokyklos sukurtų paveikslų, kurie vis dar yra Japonijoje, yra įtraukti į oficialų Nacionalinį Japonijos turtų sąrašą. Nuo XVI a. Muromači periodu atkeliavusio kiniško stiliaus kabinamo rankraščio „Džou Maošu vertinantis lotosus“ (紙本墨画淡彩周茂叔愛蓮図 shihon bokuga tansai shū moshuku airenzu) tapyto Kano Masanobu, iki šešių dalių širmos „Klevų stebėtojai“ (紙本著色観楓図 shihon chakushoku kanpūzu), tapytos Kano Hidejori. Taip pat yra įtraukta ankstyvųjų Kano mokyklos jamato-e stiliaus pavyzdžių. Į sąrašą įtraukti ir Momojama periodu dekoruotų kambarių sienų rinkiniai, durys ir širmos, tapytos Kano Eitoku ir jo tėvo Šioei, kurios randasi vienuolynuose Kiote, įskaitant ir didelės apimties „Keturių metų laikų paukščiai ir gėlės“ (紙本墨画花鳥図 shihon bokuga kachōzu) meno kūrinį. Sąrašui priklauso Kano Eitoku tapyta širma vaizduojanti kipariso medį, dabar esanti Nacionaliniame Tokijo muziejuje, bei pora šešių dalių širmų, vaizduojančių panoraminį sostinės vaizdą, dabar esančių muziejuje Jonedzavoje, Jamagatos prefektūroje. Į sąrašą įtrauktos ir dalis Kano Naganobos širmų (kurių pora buvo prarasta per stiprų žemės drebėjimą 1923 m.), pavyzdžiui, „Linksmybės po aronijų žiedais“, esančių Tokijo Nacionaliniame muziejuje. Kiti Kano menininkai, kurių darbai yra sąraše, pavyzdžiui, Hasegava Tohaka ir Marujama Okio, buvo mokyti Kano mokyklos arba kitaip jos paveikti. Dauguma kitų Kano mokyklos darbų buvo įtraukti į mažiau svarbų Svarbaus kultūrinio paveldo sąrašą.
Naudota literatūra
- Kodansha Encyclopedia of Japan, 1983. Kano school. Kodansha Encyclopedia of Japan. Tokyo: Kodansha. p. 741-742.
- The Met, 2003. The Kano School of Painting. The Met. [internete] Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 balandžio 24 d.].
