Kšitigarbha
Kšitigarbha (skr. क्षितिगर्भ Kṣitigarbha) – Mahajanos budizmo atšakos mitinė bodisatva, labiausiai susijusi su požemių pasauliu. Kšitigarbha sanskrite reiškia „žemės gausybė”, „žemės įsčios”, ir tai – svarbi bodisatva, kuris turi galią išgelbėti būtybes, kurioms teko atgimti pragaruose.
Kulto paplitimas
Nors Kšitigarbha ir yra žinomas visose Mahajanos tikėjimo šalyse bei priklauso plačiai žinomai aštuonių bodisatvų grupei, jis nėra atskiras garbinimo objektas Indijos ar Tibeto budizme. Tik Rytų Azijoje Kšitigarbha tapo atskiru garbinimo objektu. Kinijoje Kšitigarbhos kultas susilaukė populiarumo V a. (Buswell 2014, p. 448).
Kinijoje ši bodisatva vadinama Didzangu (kin. 地藏 Dìzàng). Būtent jo gebėjimas gelbėti mirusius šeimos narius nuo siaubingų atgimimų ir tapo Didzango pagrindine savybe Kinijoje, kur jis tapo Pragaro valdovu, priešingybe Nefrito Imperatoriui kinų kosmologijoje (Buswell 2014, p. 448).
Kšitigarbha yra populiarus Japonijoje, kur yra geriau žinomas kaip Džidzo (jap. 地蔵菩薩 Jizō Bosatsu). Korėjoje jis žinomas kaip Džidžang (kor. 지장 Jijang).
Mitas
Kšitigarbha sutra išversta apie VII a., susijusi su bodisatvos priesaika išgelbėti visas būtybes iš šešių egzistencijos karalysčių prieš pačiam tampant buda, pasakoja bodisatvos, kaip jaunos moters, išankstinio gimimo istoriją, kuriai pareigos jausmas tėvams, po jos netikinčios mamos mirties, išgelbėjo jos mamą iš atgimimo pragare. Nors Kšitigarbha keliauja po visas šešias karalystes ir yra vedlys bei saugotojas tarp atgimimų, tačiau geriausiai yra žinomas kaip pragaro karalystės bodisatva.
Budistinės legendos pasakoja, kad dar laikmetyje prieš Šakjamunį gyveno jauna brahmanų kastos mergina, kurios motina mirė. Motina dažnai piktžodžiavo apie Budos mokymą, todėl jos dukra bijojo, kad ji gali atgimti pragare. Mergina nenuilstamai užsiiminėjo pamaldžia veikla, skirta jos motinos naudai (O’brien 2017).
Pasak „Pradinių pažadų“ sutros ir „Kšitigarbhos bodisatvos nuopelnų pasiekimų“ galiausiai merginai pasirodė jūros velnių karalius ir nusigabeno ją į pragaro karalystę, kad ji galėtų pasimatyti su savo motina. Kitose istorijose pasakojama, kad ją rado pats Buda. Kaip bebūtų susiklostę, mergina pateko į pragaro karalystę, kur pragaro sargas pasakė merginai, kad būtent jos pamaldi veikla išlaisvino jos motiną ir leido jai vėl atgimti palankesniame gyvenime (O’brien 2017).
Mergina, pažvelgusi į pragaro kančioje įstrigusių būtybių nesuskaičiuojamą skaičių, pasižadėjo jas visas išlaisvinti. ,,Jei aš nenukeliausiu į pragarą padėti ten kenčiančioms būtybėms, tai, kas joms padės?“ – pasakė ji. ,,Aš netapsiu Buda tol, kol visi pragarai nebus tušti. Tik tada, kai visos būtybės bus išgelbėtos – aš pasieksiu nirvaną (nušvitimą). Dėl savo pažado Kšitigarbha yra siejamas su pragaro karalyste, tačiau jo tikslas yra išgelbėti visas būtybes, kad visos karalystės liktų tuščios (O’brien 2017).
Ikonografija
Nors Kšitigarbha yra kilęs iš Mahajanos budizmo Indijoje, tačiau nėra išlikę jokių egzistuojančių šios bodisatvos atvaizdavimų iš tų laikų.
Būtent Rytų Azijoje Kšitigarbha yra dažnai vaizduojamas kaip paprastas vienuolis. Jis yra plikas, dėvi vienuolio apdarą, yra basas – jo kojos yra matomos, kas parodo, kad jis keliauja visur, kur prireikia jo pagalbos. Kairėje rankoje jis laiko norus išpildantį brangakmenį, o dešinėje lazdą su šešiais žiedais pritvirtintais viršuje. Šeši žiedai simbolizuoja jo puikų gebėjimą valdyti visas šešias karalystes, arba, pasak kitų šaltinių, jo šešių tobulybių įvaldymą. Jis gali būti apsuptas pragaro karalysčių liepsnų (O’brien 2017).
Kinijoje jis kartais vaizduojamas dėvintis puošnų apdarą ir sėdintis ant lotoso sosto. Jis dėvi penkių lapų arba penkių dalių karūną, ant kurios dalių yra penkių Dhjani Budų atvaizdai. Kinijoje ši bodisatva kartais yra lydima šuns. Tai siejasi su legenda, kad jis rado savo motiną gyvūnų karalystėje atgimusią kaip šunį, kurį bodisatva įsivaikino (O’brien 2017).
Džidzo
Japonijoje Kšitigarbha (Džizo) yra siejamas su mažais vaikais, kurie yra mirę ankstyva mirtimi (Keown 2004, p. 148). Kšitigarbhos statulos yra dažnai matomos japonų kapinėse, kur Džidzo yra vaizduojamas kaip besišypsantis vienuolis su lazda ir brangakmeniu rankose; ant statulų dažniausiai aplink kaklą yra aprištos raudonos medžiagos skiautės (Keown 2004, p. 148).
Džidzo dažniausiai yra vaizduojamas kaip vienuolis, besinešantis lazdą kairėje ir rožančių dešinėje savo rankoje. Kaimo ribos, už kurių vaikams nebegalima išeiti, dažnai buvo žymimos Džidzo akmeninėmis skulptūromis. Japonijos žvejai taip pat ieškojo Džidzo apsaugos; ankstyvųjų Japonijos imigrantų Havajuose pastatytos Džidzo statulos yra iki šiandien randamos šalia populiariausių pakrančių žvejybos ir maudymosi vietų Havajų salose. Šiuolaikinėje Japonijoje Džidzo tebeišlieka vaikų globėju, įskaitant ir gimusius negyvus, ir negimusius (aborto paliestus) vaisius. Šių vaikų atminimui ir kaip prašymas Džidzo apsaugos, ant statulos dedamos raudonos skiautės/marškinėliai (Buswell 2014, p. 448).
Midzuko kujo
Tam tikrose Rytų Azijos šalyse abortų kiekis yra milžiniškas, o tokiose valstybėse kaip Japonija ar Pietų Korėja jų skaičius viršija vieną milijoną per metus. Kaip atsakas aukštiems abortų skaičiams per pastaruosius dešimtmečius, Japonijoje išsivystė atsisakyto vaisiaus minėjimo ceremonija, vadinama midzuko kujo (jap. 水子供養, mizuko kuyō) (Keown 2004, p.4).
Midzuko kujo – šiuolaikinio japonų budizmo praktika, kurios metu aukos aukojamos aborto sunaikintiems vaisiams. Apeiga atliekama budistinėje šventykloje, kurioje yra pastatoma budistų vienuolio skulptūra, primenanti jauną vaiką, ir jai skaitomos maldos. Atsižvelgiant į didelius abortų skaičius šiuolaikinėje Japonijoje, nėra neįprasta pamatyti šių statulų eilių eiles, kurioms yra aukojamos aukos ir skaitomos maldos kiekvienais metais per aborto metines. Moterys, kurios yra atlikę abortą, teigia, kad šis minėjimas suteikia ne tik ramumo jausmą, bet ir padeda šeimai išvengti nesėkmių, sukeltų „atsikratyto“ vaiko piktųjų dvasių (Keown 2004, p. 178-179).
Naudota literatūra
- Buswell, R. E., Lopez, D. S. 2014, The Princeton Dictionary of Buddhism, Princeton University Press, New Jersey. Prieiga per internetą: Čia. [žiūrėta 2018 vasario 22 d.].
- Keown, D. 2004, A Dictionary of Buddhism, Oxford University Press, New York.
- O’brien, B. 2017, „Ksitigarbha Bodhisattva of the Hell Realm“. Prieiga per internetą: Čia. [žiūrėta 2018 vasario 22 d.].
