Kudanas
Kudanas – (jap. 件 kudan) – tai japonų mitologinė būtybė, priklausanti jokajų (妖怪 yōkai) kategorijai. Kudanas XIX a. pirmoje pusėje tapo plačiai žinoma visoje Japonijoje mitologine būtybe. Kudaną reiškiantis rašmuo susideda iš dviejų elementų: 人 („Žmogus“) ir 牛 („Jautis“). Taigi, rašmuo interpretuojamas kaip „jautis su žmogaus galva“.
Kudano legendos aptinkamos vakarinės Japonijos folklore. Tarp Meidži ir ankstyvojo Šiovos laikotarpių, ši legenda visiškai išnyko. Manoma, kad Kudano figūra susiformavo iš ūkininkų tikėjimo dievu su jaučio galva. Pagal pasakojimą, ši dievybė saugojo nuo nelaimių, nuo nesėkmių ir žadėjo turtingą derlių (Kimura 2005).
Taip pat Japonijoje egzistuoja šimtmečių senumo įsitikinimas, kad vyksta reta žmonių ir karvių hibridizacija. Kudanai, t.y. jaučiai su žmonių galvomis, – yra trumpalaikiai ir tikrai egzistavę atvejai. Gimę jie praneša savo pranašystes ir po 4-5 dienų miršta (Mccarthy ir Kimura 2005).
Išvaizdos apibūdinimas
Kudanai yra pranašiškos būtybės, kurios dažniausiai turi jaunų veršiukų kūną ir žmogaus galvą. Retais atvejais, jie yra pateikiami atvirkščiai: būtybė su karvės galva ir žmogaus kūnu. Pagal legendas ir pasakojimus yra teigiama, kad šios būtybės yra gimusios iš karvių, ir jų gimimas dažnai reiškia, kad greitai įvyks reikšmingas istorinis įvykis (yokai.com).
Elgsena
Kudanas gali kalbėti žmogaus kalba nuo pirmos gimimo dienos. Iškart po gimimo kudanas praneša vieną ar daugiau pranašysčių. Pranašysčių turinys skiriasi ir jos gali būti tarpusavyje nesusijusios. Kai kurie kudanai kalbėjo apie didžiulius derlius, baisius badus, siaubingas stichines nelaimes arba pranešdavo apie įvykstančias epidemijas. Kai kurie iš anksto numatydavo ir karus. Kudano prognozės visada išsipildydavo. Paskelbęs savo pranašystes, kudanas tuoj miršta (Foster 2015; yokai.com).
Hearn Lafcadio antros dalies knygoje „Nežinomos Japonijos žvilgsniai“ yra sakoma, kad kudanai pranašauja tik tikrus įvykius, ,,Kudanai visada sako tiesą. Todėl japonų raštuose ir dokumentuose įprasta naudoti frazę: ,,kudano tiesa (jap. kudan-no-gotoshi)“ (Hearn 2011). Ši frazė iki šių dienų yra išlikusi japonų kalboje, nes tai yra būdas, užtikrinantis pasakojimo tiesą.
Kilmė
Kudanai, palyginus su kitomis dvasiomis, yra vieni iš jauniausių jokajų. Pirmą kartą viešai pasireiškę Edo laikotarpio pabaigoje. Tuo metu, Japonijoje vyko didžiulių socialinių ir politinių permainų periodas. Šiogunato žlugimas ir imperijos valdžios sugrįžimas, kartu su sparčiais pokyčiais, kuriuos sukėlė prekybos su Vakarais atidarymas, buvo netikėti ir nemalonūs įvykiai Japonijoje. Per tą laikotarpį gimė pirmosios legendos ir istorijos ap kudaną, kurios pasirodė visos šalies laikraščiuose (pvz.: Kavaraban (Kawabaran) laikraštyje). Anksčiausiai žinomas kudano paminėjimas datuojamas apie 1705 m., kai buvo paskelbtos prognozės apie gausu derlių ateinantiems metams. Pats populiariausias kudano paminėjimas įvyko 1836 m., kai buvo išspausdintas jaučio atvaizdas su žmogaus veidu, o laikraštyje buvo aiškinama, kad šis atvaizdas gali būti kabinamas namuose ant sienų, ir kad tai apsaugos nuo blogio ir atneš sėkmę. Laikraščiuose net buvo nurodoma, kaip pakabinti spausdintus kudano paveikslėlius savo namuose, kad būtų galima laimėti, suklestėti gyvenime, apsisaugoti nuo nelaimių. Kitaip tariant, nors pats kudanas yra vaizduojamas kaip ženklas, kuris išpranašauja blogus ateities įvykius, tačiau kudano atvaizdas popieriuje, pagal religinių studijų aiškinimą, yra apsauga nuo blogų įvykių (Foster 2015; yokai.com).
Kudano apsireiškimai pasirodydavo ir per Meidži laikotarpį iki pat Antrojo pasaulinio karo. Tarp kai kurių įvykių, kuriuos tariamai numatė kudanas, yra Rusijos – Japonijos karas ir Ramiojo vandenyno karas (yokai.com).
Kudanai buvo tokie populiarūs jokajai, kad jų mumifikuotos liekanos dažnai buvo vežiojamos keliaujančiame teatre. Šios kudanų mumijos buvo pagamintos iš neryškių deformuotų veršelių arba iš skirtingų gyvūnų dalių, sujungtų kartu, kad būtų sukurta chimerinio tipo įdarytas gyvūnas. Dalyviai galėdavo sumokėti nedidelį mokestį, kad galėtų pažiūrėti į kudaną ir tikėtis, kad jie taip prisišauks sėkmę. Keletas iš šių mumifikuotų liekanų yra išlikusios iki šių dienų ir laikomos Japonijos muziejuose (yokai.com).
Naudota literatūra
- Foster, M., D. 2015, The book of yokai – Mysterious creatures of japanese folklore, University of California press, California.
- Hearn, L. 2011, Glimpses of Unfamiliar Japan (Two Volumes in One), Cosimo classics, New York.
- Yokai.com, 2018, Kudan. Prieiga per internetą: Čia [Žiūrėta 2018 m. balandžio 3 d.].
- Kimura, T. 2005, A History of Kudan: The Birth, Circulation, and Disappearance of a Monster Legend. Prieiga per internetą: Čia [Žiūrėta 2018 m. baladžio 22 d.].
- Mccarthy, E., M. n.d., „Kudans: Japanese belief in cow-human hybrids. Mammalian Hybrids“, Macroevoliution.net. Prieiga per internetą: Čia [Žiūrėta 2018 m. balandžio 28 d.].
