Meilės viešbučiai
Meilės viešbučiai (ラブホテル rabu hoteru) – specializuoti viešbučiai Japonijoje, iš esmės skirti poroms, kurios nori romantiškai ir niekieno netrukdomos praleisti laiką dviese. Šie viešbučiai atsirado dėl didelės paklausos, kadangi šalyje yra 126 mln. žmonių, o kultūriškai jaunuoliai išsikrausto iš savo tėvų namų tik po vestuvių. Taip pat labai mažai privačios erdvės, kadangi visuomet esi apsuptas draugų, tėvų bei nepažįstamų žmonių.
Kambarių ypatybės
Kambariai neretai primena brangų vakarietišką viešbučio numerį, aprūpintą visais įmanomais patogumais. Šiose patalpose yra dvigulės lovos, dušas bei vonia dviems, kuriuose yra užtektinai dušo želės, šampūno, kondicionieriaus, kvapnių masažinių aliejų. Retkarčiais kambariuose galima rasti automatų, kuriuose galima įsigyti suaugusiems skirtų žaislų ar išsinuomoti kostiumą. Standartiškai kambariuose būna po du prezervatyvus bei kontraceptinių tablečių, televizorius, kuris yra aprūpintas suaugusių kanalais bei karaoke.
Atsiradimo istorija
Meilės viešbučiai turi ilgą istoriją nuo pat Edo periodo (1603-1868 m.), tačiau tik Šovos laikotarpiu (1926-1989 m.) įsimylėjėlių poros pradėjo naudotis patalpomis, vadinamomis enšiukais (enshuku, liet. „vienos jenos būstas“). Šio tipo nuomojamas būstas turėjo išskirtinį bruožą lyginant su paprastais viešbučiais – nuomos kaina. Sumokant vieną jeną buvo galima apsistoti kelioms valandoms ir nereikėjo mokėti už laiką, kurio neišnaudojai patalpoje. Šio tipo viešbučius lankė poros, darbuotojai, norintys nusnūsti kelioms valandoms, ar „nakties moterys“.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui daugelis šių viešbučių turėjo užsidaryti dėl sunkios padėties šalyje. Todėl po karo daugelis porų, neturėdamos kur praleisti romantiško vakaro uždaroje erdvėje, turėjo ieškotis vietos atvirame ore, pavyzdžiui, parke, esančiame priešais imperatoriaus pilį, Tokijuje arba aplink Osakos pilį.
Japonijai po karo pradėjus kilti iš pelenų gyvenamieji pastatai bei prekybinės patalpos buvo statomi sparčiu tempu. Milžiniški kiekiai žmonių iš kaimo vietovių plaukė į miestą, ieškodami geresnio gyvenimo bei darbo. Toks didelis kiekis žmonių išaugino nakvynės vietų paklausą, taip buvo paskatinta viešbučių statybos banga. Įsimylėjėlių poros vėl pradėjo naudotis viešbučiais, tačiau norėdami apsistoti tik kelioms valandomis. Viešbučiai vėl pradėjo valandinį apmokestinimą, kuris jiems atnešė didžiulį pelną.
Šio tipo viešbučiai buvo įkuriami aplink pramogų rajonus, šalia barų bei kavinių. Netrukus viešbučiai įgavo curekomių pavadinimą (tsurekomi, liet. „atsivesti“). Taip atsitiko, jog bare susipažinus su mergina curekomis buvo vieta, kur ją nusivesdavo užbaigti naktį.
1950 m. pabaigoje bei 1960 m. pradžioje viešbučių skaičius augo drastiškai. Vien centriniame Tokijuje 1961 m. pabaigoje curekomių viešbučių buvo apie 2700. Tačiau šie skaičiai iššaukė ir neleistinas veiklas. 1958 m. įsigaliojus prostitucijos draudimo įstatymui, daugelis šių „verslininkų” persikėlė į šiuos pramogų rajonus, taip persivadindami į curekomių viešbučius ir užsidirbdami lengvus pinigus.
Kur galima juos rasti?
Meilės viešbučius galima rasti visoje Japonijoje, dideliuose ir mažesniuose miestuose. Dažniausiai juos galima atpažinti iš ryškių spalvų, blyksinčių reklamų, širdučių bei didelių užrašų, nurodančių, jog čia galima apsistoti sumokant valandinį užmokestį. Didžiausi rajonai Tokijuje, kuriuose yra įkurti šie viešbučiai, būtų: Uguisudanio vietovė, netoli Ueno rajono, Dogendzakos, kitaip vadinama – “meilės viešbučių kalnu”, vietovė, Šibujos rajone, Šindžiuku rajone esanti Kabukičio vietovė bei Ikebukuro rajone, aplink rytinį, šiaurinį ir vakarinį traukinių stoties išėjimus.
Skirtingų temų meilės viešbučiai
Nuo 1970 m. prasidėjus viešbučių statybų įkarščiui išskirtinumo poreikis taipogi augo eksponentiškai. Norėdami pritraukti klientus, šį verslą valdantys savininkai suko galvas ir bandė kambarius papuošti ir dekoruoti kuo įmantriau. Todėl iš pradžių daugumą kambarių padarė didesnius nei įprasti Japonijos viešbučių kambariai. Taip pat ne paslaptis, jog verslininkai, valdantys šiuos viešbučius, nori pritraukti ir atvykstančius iš užsienio žmones, todėl reikia ir jiems priimtinų temų kambarių, pvz.: Niujorko stiliaus kambarys su Laisvės statula kambaryje ir įvairiais prietaisais ant sienų.
Taigi, laikui bėgant taip ir gimė įvairių temų kambarių konceptai. Patalpos gali priminti 1950 m. Amerikos stiliaus viešbučius su prašmatniais kambariais, karališko dydžio lova, senu, lempiniu televizoriumi ant sienos bei keletu kėdžių priešais lovą šalia staliuko. Kiti viešbučiai padaryti „Disney“ stiliaus tematika, kurių kambariai dekoruoti įvairiais animacinių filmukų herojais, jų ikoninėmis spalvomis.
Kalėdų stiliaus viešbučiai su Kalėdų seneliu prie įėjimo ir su elnių statulomis kambariuose bei „ypatingomis“ dovanomis ant pagalvės. Taip pat galima rasti ir „Hello Kitty“ stiliaus meilės viešbučių, kurie papuošti rausva spalva, o pats „Hello Kitty“ pliušinis žaislas aprengtas odiniais latekso drabužiais ir užrištomis akimis.
Kuo viešbutis neįpratesnis, tuo daugiau pritraukia klientų, todėl yra tokių tematikų, kaip NSO – pastatas iš išorės atrodo tarsi skraidanti lėkštė, o kambariai lyg skraidančios lėkštės vidus. Galima rasti ir senoviškų tradicinių viešbučių, tačiau bent keli kambariai turės kažką neįprasto, pavyzdžiui, japoniško stiliaus tiltą vidury kambario.
Meilės viešbučiai, kurių kambarių viduje yra kažkas neįprasto (pvz., rausvos spalvos kambarys, kurio viduryje dviejų arkliukų karuselė) yra labai populiarūs. Tai taip pat gali būti iš pirmo žvilgsnio įprastai atrodantis kambarys, tačiau šalia lovos stovi pusė senos mašinos ir 1900 m. Amerikietiško stiliaus gatvės žibintas.
Taip pat yra ir vaikiško stiliaus kambarių, kuriuose dvigulė lova yra sportinės mašinos pavidalo. Kadangi vaizduotei nėra ribų, įvairių temų viešbučiai su įdomaus stiliaus kambariais atsiranda kiekvieną dieną, pvz., kambarys, padarytas tarsi traukinio kupė, arba didžiulis kambarys, o jo viduryje laivo formos karališko dydžio lova ar netgi kambarys, kurio viduryje yra apvali lova su permatomu kupolu, kurį galima uždaryti. Taip pat yra kambarių, kurie atrodo lyg žaidimų kambariai, mokyklos klasės, povandeninis pasaulis su projektoriumi, kuris ant sienų ir lubų šviečia jūros pasaulio vaizdus, netgi fėjų tematikos kambariai yra populiarūs ir susilaukia labai daug lankytojų.
Meilės viešbučių įvairovė yra labai didelė ir kiekvienas asmuo gali rasti savo ir savo antrosios pusės poreikius atitinkantį kambarį.
Meilės viešbučių aptarnavimo sistema
Japonija yra palyginti nedidelė šalis su labai daug gyventojų. Miestuose žmonių kiekis gali būti toks didelis, jog kiekvienas centimetras laisvos erdvės yra brangus. Taigi, įsimylėjėlių poros ar jaunuoliai, ieškantys uždaros vietos pasilinksminti, nori erdvės bei privatumo. Meilės viešbučiai šį privatumą suteikia ir garantuoja, kadangi čia interakcija su viešbučio personalu yra ribota. Vienintelis kartas, kuomet galima išvysti žmogų, tačiau ir tai ne visą, o tik jo rankas, kuomet yra užsisakomi „cosplay“ kostiumai ar šiltas maistas, nes atnešti rūbai yra paduodami per specialų langelį ar tiesiog padedami specialiose dvipusėse dėžutėse.
Kuomet žmonės ateina prie viešbučio registratūros, kur įprastai stovi personalo darbuotojas ir užregistruoja asmenis bei paduoda kortelę ar raktus nuo kambario, meilės viešbučiuose stovi liečiamasis ekranas. Šiame ekrane žmogus turi išsirinkti norimą kambarį, užregistruoti duomenis ir pasirinkti norimą apsistojimo laiką, kurį vėliau galima pratęsti, tačiau ne daugiau nei 24 valandoms, kadangi maksimalus laikas, kiek galima apsistoti, yra para.
Pačiame kambaryje galima rasti automatus, labai populiarius visoje Japonijoje, iš kurių galima nusipirkti norimų daiktų: rūbų, gėrimų, suaugusiųjų žaisliukų ar net kontraceptinių tablečių. Taip pat būna ir televizorius, per kurį galima užsisakyti norimų patiekalų, alkoholinių arba gaiviųjų gėrimų, filmų bei kitokių gėrybių. Kai kurie viešbučiai kartais turi ir merginų pasirinkimą, kurios vienišam vaikinui gali palaikyti kompaniją – su juo išgerti, pavalgyti ar padaryti jam masažą bei pasišnekėti. Šios merginos oficialiai nesuteikia jokių seksualinių paslaugų.
Paslaugų kainos
Paprastai meilės viešbučiai turi dviejų tipų apsistojimo pasirinkimus: „REST“, kuris paprastai būna vienos ar dviejų valandų laikotarpiui, bei „STAY“, kuris tipiškai prasideda po 22 valandos ir tęsiasi per naktį. Paprastai kainos dieną būna žemesnės nei naktį, taip pat kaip ir kainos darbo dieną būna žemesnės nei savaitgalį. Tačiau šie viešbučiai yra pigesni nei paprasto tipo viešbučiai ir netgi turi visus patogumus bei pramogas.
Įdomūs faktai
- Meilės viešbučių vienerių metų biudžeto pajamas sudaro 40 milijardų JAV dolerių ir tai yra dvigubai daugiau, nei Japonijos animė rinka.
- Apytiksliai apskaičiuota, jog kiekvienais metais 37 tūkstančius Japonijos viešbučių, aplanko daugiau nei 500 milijonų žmonių – tai būtų apie 1,4 milijonai porų, arba 2% Japonijos populiacijos aplanko meilės viešbutį kasdien.
- Meilės viešbučiai dėl savo sėkmės taip pat atsirado tokiose šalyse kaip Pietų Korėja bei Tailandas.
Naudota literatūra
- Abroad in Japan, 2016. Inside A Japanese Love Hotel. Abroad in Japan. [vaizdo įrašas internete] Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. balandžio 10 d.].
- Ashcraft, B., 2013. Inside Japan’s Pleasure Hotels. Kotaku.com. [internete] 2013 liepos 24. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. balandžio 13 d.].
- Hoy, S., 2014. Low(er) Cost Lovin’ – Cheapo Guide to Tokyo Love Hotels. Tokyocheapo. [internete] 2014 gruodžio 19. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. balandžio 17 d.].
- Japan-guide.com, 2016. Love Hotels. Japan-guide.com. [internete] 2016 sausio 13. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. balandžio 13d.].
- Maeda, M., 2015. Fuki: A Historical Love Hotel In Ōsaka. Matcha. [internete] 2015 liepos 9. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. balandžio 27 d.].
- McCurry, J., 2016. No sex please, we’re Japanese: love hotels clean up their act amid falling demand. The Guardian. [internete] 2016 gruodžio 24. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. balandžio 15 d.].
- Paris, N., 2014. Who stays in a Japanese love hotel?. The Telegraph. [internete] 2014 lapkričio 17. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. balandžio 20 d.].
