Morio

Morio (jap. 魍魎, Mōryō) vardu yra vadinama viena iš daugybės Japonijos mitologijoje egzistuojančių būtybių/pabaisų – jokajų (jap. 妖怪, Yōkai). Morio vardas Japonijoje yra suteiktas vandens dvasioms. M. Meyer pastebi, kad šios būtybės kartu su Čimi (jap. 魑魅, Chimi) – kalnų, pelkių, akmenų ir miškų dvasiomis, yra priskiriamos visuomenei geriau pažystamai kategorijai – Čimimorio (jap. 魑魅魍魎, Chimimōryō).  Morio galima skirstyti į būtybes arba į jokajų rūšį. Morio kaip jokajų kategorija apima įvairias vandens dvasias. Morio kaip būtybės dažniausiai vaizduojamos neigiamos, asocijuojamos su laidotuvių ir kapų ramybės drumstimu ir negyvų žmonių palaikų valgymu.

Kilmė

Morio pirmiausia buvo paminėta senovės Kinijos raštuose, kuriuose jos buvo priskirtos silpnų dvasių ar nestiprių demonų kategorijai. Morio vaizdiniui atkeliavus į Japonijos mitologiją, jos imtos vaizduoti kaip vandens dievybės/dvasios. Į Morio klasifikaciją patenka daugybė įvairių jokajų, pvz. Kapa (jap. 河童, Kappa) – upėje gyvenantys jokajai, siejami su pokštais ir bėdomis. Viename pirmųjų Morio būtybės aprašymų šie buvo priskirti Oni (jap. 鬼, Oni) demono tipo jokajų kategorijai. Vėliau Morio buvo atskirta nuo Oni ir tapo sava kategorija.

Išvaizda ir elgesys

Morio savo išvaizda yra panaši į trijų metų vaiką, kuri turi raudoną arba juodą odos spalvą, raudonas akis, ilgas ausis ir ilgus gražius plaukus. M.D. Foster pastebi, kad Morio dažnai apibūdinami kaip nekaltos ir taikios būtybės. Tačiau Torijama Sekienas (jap. 鳥山 石燕, Toriyama Sekien) pateikęs panašų aprašymą, savo iliustracijoje būtybę atvaizdavo daug baugiau: ji turėjo plaukuotas ausis ir aštrius nagus, kuriais vilko negyvo žmogaus kūną iš kapinių.

Teigiama, jog Morio minta mirusiųjų žmonių kūnais. Jie yra ištempiami iš kapų,  o būtybės suryja jų pūvančius vidaus organus. Morio dažnai bando sutrukdyti laidotuvių procesą, kurio metu pasitelkia burtus, visus suklaidina tam, kad galėtų pavogti mirusiųjų kūnus iš karstų. Dėl šių savybių Morio laikomi itin įkyriais jokajais. Sakoma, kad Morio bijo ąžuolų ir tigrų motyvų, kurie Kinijoje buvo naudojami kapinėse. Vis dėlto, Japonija šių papročių nepritaikė.

Morio Japonijos literatūroje

Morio anksčiausiai paminėti senojoje kinų literatūroje. Kaip paminėta „Kilmės“ ir „išvaizdos ir elgesio“ dalyse, Japonijoje pradiniai vaizdavimai buvo Kinmodzui, vėliau šias būtybes aprašė ir iliustravo Vakano Saisandzue ir galiausiai Torijama Sekienas.  Morio taip pat minima legendose. Vienas iš pavyzdžių – Edo laikotarpio (jap. 江戸時代, Edo jidai) tautosakos rinkinyje „Mimibukuro“ pateikta istorija apie tarp žmonių pasislėpusį Morio:

„Vienas valstybės tarnautojas vadintas Šibata turėjo labai ištikimą tarną, kuris vieną vakarą iš niekur nieko Šibatai pranešė išeinąs iš darbo. Paklausus kodėl tarnas atsakė kad jis iš tiesų ne žmogus, o užsimaskavęs morio ir dabar atėjo jo eilė vogti numirėlį. Todėl jis turįs rytojaus dieną nukeliauti į gretimą kaimą savo, kaip morio pareigai atlikti. Kaip pasakė taip padarė, sekančią dieną tarnas pradingo ir tuo pačiu, šio minėtame kaime ant laidotuvių procesijos staiga nusileido tamsūs debesys, šiems išsiskirsčius, karste nebebuvo laidojamojo kūno“ (Yokai.com n.d.)

Naudota literatūra

1. Foster, M., D., 2009. Pandemonium and Parade: Japanese Monsters and the Culture of Yokai. California: University of California Press.
2. Meyer, M., 2014. A-Yokai-A-Day: Mōryō. MatthewMeyer.net. [internete] 2014 spalio 9. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2019 m. balandžio 30].
3. Yokai.com, n.d. Mōryō. Yokai.com. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2019 m. balandžio 30].

Redagavo Andrius Bimbiras