Nihondžinronas

Terminas nihondžinronas (日本人論), išvertus iš japonų kalbos, reiškia „diskusijos arba teorijos apie japonus“ (Yoshino 1992, p. 2). Šis terminas vartojamas tekstams, kurie įvairiais aspektais aptaria japonų tautinę ir kultūrinę savimonę, apibūdinti. Nihondžinrono tikslas – parodyti japonų unikalumą ir išskirtinumą.

Tokio tipo literatūros yra labai daug, be to, įvairiausių sričių: sociologijos, psichologijos, istorijos, lingvistikos, filosofijos ir t. t. Nihondžinrono tekstai daugiausia spausdinami Japonijoje, autoriai – japonų mokslininkai, žurnalistai, diplomatai ir verslininkai (Yoshino 1992, p. 6). Dažnai ši literatūra stipriai pabrėžia kultūrą, todėl nihondžinronas dar gali būti vadinamas nihonbunkaronu („diskusijos apie japonų kultūrą“) (Yoshino 1992, p. 10). Terminas nihondžinronas, išpopuliarėjęs po Antrojo pasaulinio karo, ir vis dar tebesitęsiantis paslėpto kultūrinio nacionalizmo ir tapatybės rekonstrukcijos fenomenas, yra skirti apibūdinti knygoms ir straipsniams, kurie analizuoja ir bando paaiškinti, pagrįsti japonų kultūros ir savimonės išskirtinumą, t. y. parodo japonų ir kitų tautų skirtumus. Šiems tekstams būdinga bendra ypatybė – teiginiai apie vienokį ar kitokį japonų unikalumą ir išskirtinumą. Jie skatina formuotis tautinę savimonę, kuri siejama su įsigalėjusia modernios, tautinės valstybės samprata; yra būtinas elementas patriotiniams jausmas ugdyti. Blogiausiu atveju nihondžinronas reprezentuoja slaptą pseudomokslo rasizmo formą, geriausiu – polinkį į savistabą, kylančią iš troškimo atrasti unikalią nacionalinę tapatybę po visą amžių trukusios svetimšalių įtakos.

Istorija

Nihondžinrono ištakų randama skirtinguose istoriniuose perioduose, įskaitant Meidži, Tokugavų ir ankstesnius, jos siekia net Nichirenio ir Heiano periodus. Galima rasti darbų, vertų nihondžinrono vardo, Edo periode ir dar anksčiau (Minami 1980, p. 3). Kaip kultūrinis nacionalizmas, nihondžinronas išpopuliarėjo po Antrojo pasaulinio karo ir savo aukso amžių pasiekė 1960–1980 m. Pagal tai, kaip nihondžinronas pabrėžiamas, dažnai galima spręsti, kokia buvo Japonijos visuomenė skirtingais metais. Peteris Dale‘as, aprašydamas pokario laikotarpį, analizavo apklausas ir rėmėsi jomis; vėliau išskyrė tris pagrindines fazes, suformavusias pokario nihondžinrono diskursą:

• Pirmoji fazė (1945–1960): dominuoja Vakarų modelis, atsisakoma pabrėžti japonų specifiką.
• Antroji fazė (1960–1970): būdingas istorinis reliatyvumas, atpažįstami tam tikri industrinės Vakarų visuomenės trūkumai, pripažįstama, kad japonų privalumai ir tradicijos yra vertingi. Šios tradicijos permąstomos modernizuojant Japoniją.
• Trečioji fazė (1970–?): pripažįstama, kad, remdamiesi tautos savitumu, japonai gali siekti modernių ir globalių tikslų (Dale 1986, p. 213).

Akademikai bandė kurti unikalią japonų pasaulėžiūrą tikėdami, kad ši tauta gali ir turėtų ją plėtoti sava linkme. Tautinės savimonės paieškos, kaip švelni nacionalizmo forma be militarizmo politikos ypatybių, padėjo kurti naujas teorijas apie japonų unikalumą. Vieni mokslininkai pabrėžė išskirtinę Japonijos geografinę aplinką, kiti – kalbinius ypatumus ir unikalų japonų būdo bruožą, t. y. jie daug sėkmingiau dirba grupėse negu individualiai (Buckle 2013). Kiekviena teorija siekia atskleisti, kaip vienintelė Japonijos tauta sugebėjo atsigauti po visiškos ekonominės suirutės ir per tokį trumpą laiką pakilti iki ekonominių aukštumų.

Struktūra

Nihondžinrono terminą sudaro smulkesnės dalys, kurios tyrinėja skirtingus aspektus, dažniausiai susijusius su socialiniais ir humanitariniais mokslais. Svarbios dalys yra Nihon bunkaron („teorija apie japonų kultūrą“), Nihon keidzaron („Japonijos ekonomikos teorija“), Nihon seidžiron („teorija apie Japonijos politiką“), Nihon šakairon („Japonijos visuomenės teorija“) (Zykas 2009). Nihondžinronas linksta į savistabą, juo siekiama paaiškinti Japonijos sėkmę. Nihondžinronas dažniausiai, ypač šiais laikais, nenaudojamas agresijai pateisinti ir nesiekia sukurti geresnio Japonijos vaidmens pasaulyje, nes institucionalizuotas pacifizmas patikrina bet kokio pobūdžio agresiją (Buckle 2013). Nihondžinronas naudojamas kaip įrankis nacionalinei garbei globoti ir stipriai, nepriklausomai nacionalinei tapatybei kurti. Dešimtmečiais kitos valstybės svarstė, kas yra Japonija – šalis toli rytuose ar toli vakaruose, todėl suprantamas japonų tautos siekis kurti išskirtinę tapatybę. Ito‘as Hirobumis, pirmasis Japonijos ministras pirmininkas ir Meidži konstitucijos kūrėjas, teigia: „Sakoma, kad japonai ir kinai yra tos pačios rasės ir kad geltonoji rasė turi tendenciją susiburti ir vienytis prieš baltąją rasę. Nėra nieko absurdiškesnio ir tolimesnio nuo tiesos“. Po Meidži atkūrimo Japonija siekė atrasti savo vietą pasaulyje (Buckle 2013). Šalies mokslininkai didele problema laikė liberalių vakarietiškų idealų tendenciją jungtis su išskirtiniu japonų kultūros paveldu. Norint įrodyti, kad japonai yra viena didžiųjų imperinių tautų pasaulyje, buvo būtina formuoti naują nacionalinę tapatybę. Pokario metais japonams buvo gana sunku rasti išskirtinių bruožų ir būtent nihondžinronas, teorijos apie šios tautos unikalumą, vėl tapo aktualios ir padėjo ugdyti naują nacionalinę savimonę.

Apibendrinti nihondžinrono teiginiai:

• Japonai – izoliuota ir unikali rasė, kildinama iš atskiros primatų rūšies. Ryšiai su kitomis žmonių rasėmis nėra nustatyti.
• Šią izoliaciją lėmė tai, kad Japonija yra valstybė saloje, todėl šios tautos nepaveikė nuolatiniai tautų ir kultūrų asimiliacijos procesai. Japonijai būdingas ypatingas klimatas – aiški keturių metų laikų kaita, lemianti japonų mąstymą ir elgesį. Kitaip tariant, žmonės čia harmoningai gyvena su gamta.
• Japonų kalbos gramatika, leksika, sintaksė yra unikalios ir lemia savitą pasaulio suvokimą. Žmonių, mąstančių tik japonų kalboje egzistuojančiomis sąvokomis, mąstymo procesai yra išskirtiniai ir nesuvokiami užsieniečiams. Pastarieji gali išmokti japonų kalbą, bet nesugeba perprasti mąstymo subtilybių.
• Vertikaliajam Japonijos visuomenės modeliui būdinga šeimyną ar klaną primenanti socialinė struktūra su apibrėžtais hierarchiniais vaidmenimis, todėl tik bendraudamas su kitais asmenimis individas gali atsiskleisti. Nuo šeimynos plintantis bendrumo jausmas apima namų aplinką, darbovietę, tautą ir galų gale visą Japoniją. Taip nublanksta egzistuojantys skirtumai, kuriamas visa apimantis bendrumo ir priklausomybės jausmas.
• Nihondžinrono šalininkų teigimu, šios tyrimų kryptys turi ilgalaikį teigiamą poveikį šalies politiniam, ekonominiam ir kultūriniam gyvenimui, t. y. skatina tautinio pasididžiavimo jausmą, mažina emigraciją, apsaugo vietinę rinką, be to, šalyje kuria unikalų empatijos jausmą (Augutienė, Sipavičienė 2013, p. 75).

Nihondžinrono turinys apima daug Japonijos kultūros ir yra naudojamas kasdieniams dalykams, šiuolaikinėms žinioms, kelionių gidams, folklorinei medžiagai ir kt. rengti. Pastaruoju metu nihondžinrono rinkoje buvo arši konkurencija, rašytojai įvairiais būdais bandė patraukti išsilavinusios japonų visuomenės dėmesį ir apibūdinti japonų unikalumą. Būtent dėl šios konkurencijos Peteris Dale‘as nihondžinroną apibūdina kaip „sukomercintą modernaus Japonijos nacionalizmo išraišką“ (Dale, 1986 p. 14). Nihondžinronas kultūriniais terminais arba etosu, būdingu japonams, aiškina kasdienius įvykius ir dabartines naujienas. Iš tiesų, nihondžinronas gali nagrinėti bet kokią temą ar medžiagą ir kultūriniais terminais paaiškinti jų problemas (Yoshino 1992, p. 10).

Nihondžinrono literatūra neabejotinai pabrėžia nacionalinę kultūrinę tapatybę, tampa atsaku plintančiai Vakarų kultūrai ir globalizacijai. Šis reiškinys veikia tarsi siena, ją naudoja Japonijos kultūros elitas, siekiantis apginti savo nacionalinę ir kultūrinę tapatybę nuo vis labiau vyraujančios Vakarų kultūros. Nihondžinronas taip pat gali būti vertinamas kaip būdas pasipriešinti institucijoms ir vertybėms, skatinančioms racionalų vakarietišką mąstymą. Taip kilo intelektualinis judėjimas; jis gynė Japonijos kultūrą nuo Vakarų įtakos ir turėjo stiprią konservatyvią ideologiją, skatinusią kultūrinį ir šovinistinį nacionalizmą. Atsižvelgiant į didžiulį Japonijos ekonomikos šuolį po Antrojo pasaulinio karo, nihondžinrono literatūrą galima laikyti šios sėkmės pagrindu, nes dauguma autorių pabrėžia tam tikras unikalias ypatybes, kurios 1960–1980 m. padėjo tautai atsigauti ir išvystyti stiprią ekonomiką.

Problemos dėl nihondžinrono

Užsienio mokslininkai nihondžinroną apibūdina kaip etninį nacionalizmą ar net rasizmą, kuris visais įmanomais būdais iškelia tariamą Japonijos unikalumą ir yra priešiškas kitai nuomonei, nes harmonija suprantama kaip panašumų kartojimas ar vienodumas. Pagrindinius šios teorijos teiginius galima apibendrinti taip:

• teigiama, kad kultūriniu bei socialiniu požiūriu japonai yra vienalytis rasinis darinys, kuris be jokių pokyčių išliko beveik nuo priešistorinių laikų;
• teigiama, kad japonai iš esmės skiriasi nuo visų kitų žmonių;
• demonstruojamas itin agresyvus nacionalistinis požiūris į sąvokas ir tyrimo metodus, kurie nėra japoniški (Augutienė, Sipavičienė 2013, p. 76).

Užsienio mokslininkai kritikuoja nihondžinroną todėl, kad skirtumai pateikiami kaip pagrindas japonams jaustis viršesniems už užsieniečius. Tokia pati ideologija tam tikru metu buvo naudojama norint pagrįsti kolonijinę plėtrą ir teisę valdyti užgrobtas tautas. Tokie pareiškimai yra itin dažni kalbant apie Japonijoje gyvenančias tautines mažumas, pavyzdžiui, dzainiči atveju. Šis terminas skirtas korėjiečiams, gyvenantiems Japonijoje ir siejantiems save tiek su Pietų (在日韓国人 Zainichi kankokujin), tiek su Šiaurės Korėja (在日朝鮮人 Zainichi chōsenjin), apibūdinti (Kumpis 2013). Nihondžinronas kartais naudojamas ne tik konfliktams su etninėmis mažumomis Japonijoje, bet ir tarptautiniams, neetniniams pokyčiams ir nesutarimams užmaskuoti. Šis reiškinys padeda saugoti japonų tapatybės branduolį.

 

Naudota literatūra:

Augutienė, R. ir Sipavičienė, A. (red.), 2013. Tarpkultūrinio pažinimo vadovas dirbantiems su trečiųjų šalių piliečių šeimomis. [e. knyga] Vilnius: Baltijos kopija. Rasta: <http://www.iom.lt/documents/18374_TMO_Knyga_170x240mm_WEB.pdf> [žiūrėta 2014 03 28].

Buckle, Ch., 2013. Critically discuss the underlying premises, methods and ideologies of Nihonjinron theories (discourses of national and cultural identity), giving representative examples of Nihonjinron works, [internete] rasta <http://www.essex.ac.uk/sociology/documents/research/publications/ug_journal/vol9/2013sc327_chasebuckle.pdf> [žiūrėta 2014 03 27].

Dale, P., 1986. The Myth of Japanese Uniqueness. Croom Helm.

Yoshino, K., 1992. Cultural Nationalism in Contemporary Japan. Oxon: Routledge.

Kumpis, A., 2014. Zainichi. Rytų Azijos žinynas, [internete] rasta <https://azijoszinynas.vdu.lt/japonija/zainichi/> [žiūrėta 2014 03 25].

Minami, H., 1980. Nihonjinron no keifu. Tokyo: Kōdansha.

Zykas, A., 2009. Nihonron and Japanese Country Image Communication: the Aspect of ‘Articulation’ of National Identity, [internete] rasta <http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:J.04~2009~ISSN_2029-2074.N_3.PG_121-139/DS.002.1.01.ARTIC> [žiūrėta 2014 03 19].

 

Papildomai žiūrėti:

http://www.japanesestudies.org.uk/articles/Burgess.html

 

Redagavo Kristina Tutlytė