Ocuju

Ocuju (jap. お露 Otsuyu) – tai pagrindinė japoniškos istorijos apie vaiduoklius (怪談 kaidan), „Bijūnų žibintas“ (牡丹燈籠 Botan Dōrō), veikėja.
Istorija „Bijūnų žibintas“ kilo 1666 m., japonų rašytojui Asai Rioi (浅井 了意 Asai Ryōi) į japonų kalbą išvertus ir Edo laikotarpio žmonių gyvenimo būdui adaptavus ankstyvosios kinų Mingų dinastijos rašytojo Čiu Ju (kin. 瞿佑 Qu You) sudarytą budistinį liaudies pasakų rinkinį „Naujosios istorijos, papasakotos trumpinant dagtį“ (kin. 剪灯新话 Jiandeng Xinhua, 1378).

„Bijūnų žibintas“

Pasakojama, kad prieš daugelį metų gyveno našlys samurajus vardu Ogivara Šinodžio (荻原新之丞 Ogiwara Shinnojo). Pirmosios Obon (お盆), japoniškos budistinės šventės, skirtos pagerbti mirusiuosius naktį, Ogivara pamatė gatve einančią nuostabiai gražią moterį kartu su tarnaite, laikančią rankose žibintą, dekoruotą bijūno žiedų motyvu. Ogivara, susižavėjęs moters grožiu, nedvejodamas pasikvietė ją į savo namus ir jie kartu praleido naktį. Moteris buvo vardu Ocuju. Nusileidus mėnuliui, anksti ryte, Ocuju atsisveikino su Ogivara ir tyliai išėjo kartu su tarnaite.
Ogivaros džiaugsmui, Ocuju ir jos tarnaitė sugrįžo sekančią naktį, rankose nešinos tą patį bijūnų žibintą. Ogivara suprato, kad pamilo Ocuju ir daugiau nenorėjo nieko matyti, išskyrus ją. Vyras daugiau neišeidavo iš namų ir nustojo rūpinęsis savimi. Kiekvieną naktį Ocuju lankydavo Ogivaros namus ir kiekvieną rytą, prieš auštant, atsisveikinusi juos palikdavo.

Taip praėjo dvidešimt dienų. Ogivaros kaimynai sunerimo, kad šis niekur neišeina iš namų ir su niekuo nebendrauja. Ogivaros kaimynystėje gyveno senas išminčius. Vieną naktį jis išgirdo iš Ogivaros namų sklindatį trukšmą – muziką ir juoką. Senolis, norėdamas sužinoti, kas ten vyksta, žvilgtelėjo pro plyšį Ogivaros namų sienoje. Tačiau vietoj to, kad būtų pamatęs Ogivarą laiką leidžiantį su nuostabaus grožio moterimi, išminčius regėjo apsikabinusį skeletą Ogivarą , kuris linksėjo vyrui kalbant ir judino savo kaulėtas rankas bei kojas. Skeletui prakalbus, iš ten, kur turėjo būti jo burna, sklido bauginantis garsas. Pamatęs tokį vazdą, senolis pakraupo.

Tik išaušus rytui, išminčius išsikvietė Ogivarą. Jis įspėjo vyrą, kad Ocuju yra vaiduoklis ir bent kartą liepė nueiti į šventyklą. Ogivara paklausė senolio patarimo. Nuėjęs į šventyklą jis pastebėjo kapą su ant jo padėtu senu, nublukusiu žibintu, puoštu tuo pačiu bijūnų motyvu. Tai buvo Ocuju kapas. Sutrikęs Ogivara nusprendė paprašyti šventiko patarimo. Šis, išklausęs vyro istoriją, liepė bet kokia kaina atsispirti Ocuju ir davė Ogivaros namams skirtą magišką talismaną, kuris apsaugos jį nuo vaiduoklio. Vyras nuskubėjo namo ir pakabino talismaną virš durų. Talismanas veikė, ir Ocuju daugiau nebegrįžo jo aplankyti.

Nors ir buvo saugus, Ogivara buvo labai prislėgtas. Jis labai ilgėjosi Ocuju. Praėjus nemažai laiko po paskutinio Ocuju vizito, vyras išgėrė daug alkoholio. Būdamas girtas ir neatsargus, jis priėjo šventyklą, kurioje buvo radęs Ocuju kapą. Prie šventyklos vartų jis vėl išvydo Ocuju, kuri vyrą šįkart palydėjo į savo namus – kapą. Ogivara dingo. Jo pasigedus, šventikas nusprentė atidaryti Ocuju kapą. Viduje kapo, moters skeleto glėbyje, jis išvydo Ogivaros lavoną.

Kabukio versija 1889 m.

Legendoje jaunas studentas, vardu Saburo, pamilsta nuostabaus grožio merginą, kurios vardas buvo Ocuju. Ji buvo vaikino tėvo geriausio draugo dukra. Jie slapta susitikinėja ir nusprendžia, kad vieną dieną susituoks. Tačiau Saburo suserga, ir pora ilgą laiką nesusitinka.

Saburo pasveiksta ir nusprendžia aplankyti Ocuju, tačiau jam pasakoma, kad Ocuju kartu su tarnaite taip pat sunkiai sirgo ir mirė. Jam besimeldžiant kapinėse per Obon festivalį, kuris buvo jų susipažinimo sukaktuvės, staiga pasigirsta žingsniai. Atsisukęs pamato moterį ir jos tarnaitę artėjančią link jo. Tai buvo Ocuju. Kupina džiaugsmo, kad pagaliau susitiko, pora išsiaiškina, kad Ocuju teta, kuri prieštaravo jų santuokai, paskleidė gandą, kad Ocuju yra mirusi, o Saburo taip pat neišgyveno po sunkios ligos. Pora, bijodama būti kieno nors užklupta, nusprendžia slapta susitikinėti. Kiekvieną naktį su tarnaite, rankose nešina senovišku žibintu, puoštu bijūnų žiedais, Ocuju lanko Saburo, o tarnaitė tuo metu juos saugo.

Saburo tarnas pastebi dažnus apsilankymus, o kartą pro plyšį širmoje pamatė savo darbdavį besimylintį su pūvančiu skeletu. Tuo metu kitas skeletas sėdi tarpduryje su žibintu rankoje. Tarnas viską papasakoja vietiniam budistų šventikui, kuris nusprendžia įrodyti, kad Ocuju yra vaiduoklis. Kai visi trys vyrai kapinėse atranda Ocuju ir jos tarnaitės kapus, Saburo įsitikina, kad Ocuju iš tikrųjų yra vaiduoklis ir leidžia namuose pakabinti saugančius amuletus bei ima melstis, kad atbaidytų moterų šmėklas.

Neilgai trukus sušlubuoja Saburo sveikata. Tarnas susirūpina, kad gali likti be darbo, nes šeimininkas numirs, jei daugiau nepamatys mylimosios. Tarnas nusprendžia slapta nuo durų nukabinti vieną iš amuletų ir tą vakarą moterys apsilanko namuose ir Ocuju vėl praleidžia naktį su Saburo. Ryte tarnas skeleto glėbyje randa Saburo negyvą, su šypsena veide.

Skirtumai tarp versijų

Pagrindinis skirtumas – pagyvenusio samurajaus Ogivaros Šinodžio pakeitimas į jauną studentą Saburo ir jo jau anksčiau užsimezgusius santykius su Ocuju. Kaidan versija buvo sukurta Edo laikotarpiu ir čia bandoma pabrėžti seksualinius santykius su vaiduokliu, taip pat labiau koncentruojamasi į siaubo elementus.

Po Meidži restauracijos Japoniją užliejus vakarietiškojo teatro ir literatūros bangai, legenda buvo modernizuota, pritaikyta kabukiui, papildyta romantiškais elementais, pavyzdžiui, kad meilė ir aistra gali žmogų pasiekti net iš pomirtinio pasaulio ir kad vaiduokliai siekia ne tik keršto, bet ir meilės.

Populiariojoje kultūroje

Pagal legendą statomi kabukio pasirodymai. Pirmasis iš jų buvo pastatytas 1892 m. „Bijūnų žibintas“ buvo pirmoji istorija apie vaiduoklius, užfiksuota filmuotoje medžiagoje 1921 m.
Šia tematika sukurta nemažai filmų, populiariausi iš jų 1968 m. išleistas režisieriaus Jamamoto „Nuotaka iš pragaro“ ir 1998 m. išleistas Cušimos „Vaiduoklių žibintas“.

Naudota literatūra

1. Balmain, C. 2008, Introduction to Japanese Horror Film, Edinburgh university press, Edinburgh.
2. Iwasaka, M., Toelken, B. 1994, „Part III Japanese Death Legends and Vernacular Culture“ in Ghosts And The Japanese: Cultural Experience in Japanese Death Legends, Utah State University Press, Utah, p. 43 – 124.
3. Reider, Noriko T. 2001, „The Emergence of ‘’Kaidan-shu“ The Colloection of Tales of the Strange and Mysterious in the Edo Period“, Asian Folklore Studies, 50 (1), p.79 – 99.