Salarymanas

Salarymanas (サラリーマン sararīman iš ang. salary + man) – kompanijos darbuotojas vyras Japonijoje, kurio visos pajamos pagrįstos atlyginimu (English Dictionary, 2016). Nors pažodinis termino vertimas – vyras, gyvenantis iš atlyginimo, šis terminas neapibūdina visų darbuotojų, kurie gauna pastovų nustatytą atlyginimą. Pvz.: gydytojai, inžinieriai, advokatai, buhalteriai, muzikantai, aktoriai, politikai, savarankiškai dirbantys asmenys ir įmonių vadovai nėra vadinami salarymanais. Šiuo terminu apibūdinami tik tie vyrai, kurie dirba didelėje biurokratinėje verslo įstaigoje ar įmonėje (Vogel 1973, p. 5). Salarymano terminas tiesiogiai siejamas tik su vyriškąja lytimi, moterims naudojami terminai – „karjeros moteris“ (angl. career woman) arba žemesnio rango darbuotojoms „biuro ponia“ (angl. office lady, OL) (English Dictionary, 2016).

Svarbiausios su salarymanu susijusios sąvokos: mirtis nuo persidirbimo – karoši (過労死 karōshi), ir atkaklūs darbuotojai (猛烈社員 mōretsu shain) – tai salarymanai, kurie visą savo laiką ir energiją paskiria įmonei (Palumbo, Herbig 1994, p. 11).

Samprata
Pats terminas „salarymanas“ pradėtas plačiai vartoti nuo 1930 m. Tačiau „baltų apykaklių” (ang. white collar) klasė pradėjo sparčiai augti tik plečiantis valdžios biurokratijai ir vykstant II Pasauliniam karui (augant su karu susijusios pramonės paklausai) (Vogel 1973, p. 5).

Tipiškiausias salarymano apibūdinimas – vyriškos lyties baltus marškinius dėvintis darbuotojas, kurio atlyginimas priklauso ne nuo amžiaus, o nuo individualių gebėjimų (Robertson 2005, p. 131). Šie vyrai dar geriau žinomi dėl ilgų darbo valandų, dažnai dirba iki 60 valandų per savaitę (Shibata 2007, p. 3). Dažnai dėl tokio įtempto grafiko šie vyrai neturi galimybės sukurti šeimos, o darbas tampa ilgalaikiu įsipareigojimu ir svarbiausia gyvenimo vertybe. Įmonės dažniausiai samdo salarymanus tik jiems baigus universitetus, ir tikimasi, kad darbuotojas išliks įmonėje iki pensijos (55-60 m.). Demonstruodamos lojalumą ir dėkingumą įmonės dažniausiai darbuotojų neatleidžia (nebent susidaro tam tikros ypatingos aplinkybės). Japoniškoje visuomenėje vyrauja įsitikinimas, kad darbe praleisto laiko kiekis yra lygus efektyvumui. Dėl tokio moralinio spaudimo salarymanai neretai pasirenka savižudybės kelią (Wingate 2011, p. 2).

Morecu šiain
Tai – salarymanai, kurie visą savo laiką ir energiją paskiria įmonei. Įmonė jiems yra visas gyvenimas – dėl jos gerovės tokie darbuotojai yra pasiruošę padaryti viską. Darbovietė salarymanui yra pirmoje vietoje, kai tuo tarpu asmeninis gyvenimas ir šeima – antroje. Tokio atsidavimo pavyzdys – tanšin funin (単身赴任 Tanshin funin) – individualaus darbo paskyrimas, kai salarymanas yra perkeliamas dirbti toli nuo savo šeimos (Palumbo, Herbig 1994, p. 11).

Toks vyras dažniausiai neįsitraukia į savo atžalų auklėjimą ar švietimą – jis jų beveik nepažįsta. Moteris laikoma atsakinga už vaikų sėkmes ir nesėkmes. Salarymanai dirba šešias dienas per savaitę, išskyrus laisvus sekmadienius, tačiau net ir sekmadieniais jie gali būti iškviesti su viršininku žaisti golfą. Dažnai salarymanai sekmadienį praleidžia miegodami ant tatamio, visiškai išsekę, bandydami atsigauti nuo nuovargio ir sukaupti jėgas naujai savaitei. Už įmonės ribų šie darbuotojai neturi socialinio gyvenimo, biuro darbuotojus pažįsta geriau nei savo šeimą (Palumbo, Herbig 1994. p. 54-61).

Japonijoje tarp įvairių įmonių viršininkų yra paplitęs požiūris, kad geriau išnaudoti darbuotojus, priverčiant juos dirbti viršvalandžius, nei samdyti naujus ir didinti įmonės produktyvumą. Daugelis firmų, kurios remiasi tvarka ir galia, darbuotojams netiesiogiai leidžia suprasti, kad atostogos – neigiamas aspektas jų darbui, o viršvalandžiai gali būti privalomi (be jokios praktiškos naudos ar atlyginimo). Dirbti viršvalandžius tampa darbuotojo visiško paklusimo darbdaviui ir pačiai įmonei ritualu. Vidutiniškai Japonijoje darbuotojas dirba apie 225 valandas per metus – daugiau negu vidutinis Amerikos darbuotojas. Statistiškai beveik neįmanoma sužinoti tikslaus valandų skaičiaus, nes „darbo viršvalandžiai” yra neapmokama, papildoma veikla, kurią, viršininko nuomone, privalo atlikti pavyzdingas darbuotojas. Savaitgaliai taip pat paskirti pramogoms su klientais – golfo kursai, karaokės barai. Taigi vietoj 45 valandų per savaitę, 60-70 valandų tampa kiekvieno salarymano darbo režimu (Palumbo, Herbig 1994, p. 54-61).

Karoši
Karoši (karōshi) yra japoniškas terminas, kuris reiškia mirtį nuo persidirbimo. Tecunodžio Uehata (Tetsunojo Uehata), medikas, sukūręs šį terminą, apibūdina karoši kaip „padėtį, kurioje yra leidžiami sveikatai pavojingi darbo procesai, tokioje aplinkoje dirbant pažeidžiami darbuotojų įprasti gyvenimo ritmai. Visa tai dažnai sukelia organizmo išsekimą, aukštą kraujo spaudimą bei aterosklerozę – mirtiną išsekimą“. Dauguma aukų darbo metu dažniausiai miršta nuo subarachnoidinio kraujavimo, širdies nepakankamumo, smegenų hemoragijos ar miokardo infarkto. Nors tokių aukų galima aptikti skirtingų profesijų kategorijose, tačiau dažniausiai jomis tampa būtent salarymanai baltomis apykaklėmis (Palumbo, Herbig 1994, p. 54-61).

Japonijoje darbuotojo buvimo darbe laikas yra prilyginamas jo produktyvumui, todėl dirbančiojo laikas, praleistas darbo vietoje, yra labiau simbolinis savo darbo parodymas vadovui, nei produktyvus darbo generavimo variklis. Tai atspindi tėvo-vaiko (親分子分 Oyabun-kobun) hierarchinį modelį: korporatyvinė ištikimybė, priklausomybė nuo įmonės ir absoliuti ištikimybė įmonei. (Palumbo, Herbig 1994, p. 54-61).

Japoniškojoje kultūroje ištikimybė įmonei yra prilyginama laikui, praleistam darbo vietoje. Darbuotojai nenori būti pastebėti paliekantys darbo vietą: „Mano viršininkas nenori eiti namo, nes jo viršininkas nenori eiti namo, todėl aš negaliu eiti namo tol, kol mano viršininkas neis namo”. Darbuotojai darbo vietoje lieka iki 22.00-23.00 valandos ar dar ilgiau, kad tik įtiktų viršininkui ar tiems, kurie iš tikrųjų dirba. Japonijoje labiau vertinamos darbuotojo pastangos, nei pats rezultatas. Elgesys, atsiradęs dėl tokio požiūrio į darbą, yra pagrindinė karoši priežastis (Palumbo, Herbig 1994, p. 54-61).

Faktai apie karoši
• Žinoma, kad per metus nuo karoši reiškinio miršta apie 10 000 vyrų. Konsultantai, kurie dirba psichikos sveikatos klinikose, teigia, kad pagrindinėmis šio reiškinio aukomis tampa darbuotojai, kurie dirba 90 valandų per savaitę, nesiilsi šeštadieniais ir sekmadieniais, jaučia spaudimą iš savo viršininkų ir nepakankamai išsimiega dėl ilgo vykimo į darbą (Facts and Details, 2009).
• Karoši reiškinys pirmą kartą tapo esmine Japonijos socialine problema 1980 m. Didžioji visuomenės dalis mano, kad 10 000 yra netikslus skaičius, jei būtų priskaičiuoti visi insultai, širdies priepuoliai ir kiti negalavimai, kuriuos sukelia darbas, karoši skaičius išaugtų (Facts and Details, 2009).
• 1990 m. ligoninės pradėjo pranešti apie staigų pacientų, kenčiančių nuo depresijos, pervargimo ir nerimo, kurį sukelia darbas, skaičių. Dauguma šių pacientų buvo vidutinio amžiaus salarymanai, kurie dirbo iki išsekimo bijodami netekti savo darbo vietos. Dauguma persidirbusių vyrų, kurie turi aukštą kraujo spaudimą ar kitų sveikatos problemų, dažnai atsisako medikų pagalbos dėl laiko stokos (Facts and Details, 2009).
• Pastaraisiais metais padidėjo savižudybių skaičius tarp 30-50-ies metų vyrų. Anksčiau ši amžiaus grupė turėjo labai žemą savižudybių skaičių, dabar jis ryškiai išaugo. Savižudybės sukelia šoką daugeliui šeimos narių, kurie dažniausiai net nenutuokė, kad situacija galėjo būti tokia bloga. Dauguma vyrų pasirenka tokią mirtį – iššoka po traukiniu vykstant vakarinei piko valandai, kas pritraukia didelį visuomenės dėmesį (Facts and Details, 2009).

Laisvalaikio leidimo būdai
Salarymanai dažniausiai eina išgerti ar pavalgyti su savo kolegomis bent du kartus per savaitę. Japonijos miestų barų rajonai pripildyti viskį geriančių, karaokė dainuojančių verslo vyrų (Facts and Details, 2009).

Iš salarymanų tikimasi ne tik ilgų darbo valandų ar papildomų viršvalandžių, bet ir dalyvavimo kartu su kolegomis laisvalaikio veiklose (ne darbo valandomis). Po ilgų darbo valandų viršininkas kelis kartus per savaitę visus darbuotojus dažniausiai pakviečia kartu praleisti laisvalaikį. Iki 1990 m. dažniausiai toks laiko leidimas būdavo gėrimas drauge, kuris prasidėdavo vidurnaktį ir galėdavo tęstis iki ryto. Laisvalaikio leidimas ir linksminimasis kartu su bendradarbiais buvo pripažintas kaip darbo dalis. Įmonės tam skirdavo netgi dalį savo biudžeto. Tačiau mūsų dienomis šie įpročiai praktikuojami vis rečiau (Facts and Details, 2009).

Dar vienas 1960 m. salarymanų pamėgtas laisvalaikio praleidimo būdas buvo madžongas (mahjong) – žaidimas, kuris į šį socialinį sluoksnį atkeliavo tiesiai iš vidurinių mokyklų. Pomėgis žaisti madžongą mažėjo iki 1970 m., o visai nustota žaisti apie 1980 m. (Dasgupta 2003, p. 118-34).

Ekonominio burbulo metu pradėjo populiarėti nauja laisvalaikio praleidimo forma – golfas (Dasgubta 2003, p. 118-134). Labiausiai paplitę laisvalaikio praleidimo būdai: iškylos, karaokė, vakarėliai, golfas (Revolvy, n.d.).

Socialinis salarymanų įvaizdis
Visuomenėje paplitęs socialinis įvaizdis apie salarymanus: vyrai, kurie visada dėvi kostiumą ir ryši kaklaraištį, kasdien dirba viršvalandžius, besąlygiškai vykdo visus darbdavio nurodymus ir kurių visas gyvenimas sukasi vien aplink darbą. Žmonės juos mato kaip sąžiningus, tačiau neoriginalius, neiniciatyvius ir nekonkurencingus. Dėl salarymanų elgesio, kurį jie atskleidžia laisvalaikio leidimo metu, norint išjuokti salarymanus sukurti keli žeminantys įvardijimai kaip: „įmonės gyvulys“ (社畜 shachiku), „įmonės šuo“ (会社の犬 kaisha no inu) ir „įmonės karys“ (企業戦士 kigyou senshi) (Revolvy, n.d.).

Per pastaruosius penkerius-šešerius metus Japonijoje atsirado nauja komiksų rūšis, geriau žinoma kaip „salarymanų komiksai“ arba „sararῑman manga“. Šiuose komiksuose vaizduojami salarymanų gyvenimai, kasdienybė, įvairios situacijos darbe. Komiksai pasirodo savaitiniuose žurnaluose, valstybiniuose laikraščiuose ir susilaukia didelio skaitytojų dėmesio Japonijoje (Skinner 1979, p. 141).

Salarymano reiškinio paplitimas paskatino Japonijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų žiniasklaidą ir režisierius kurti filmus ir serialus apie salarymanų kasdienybę (McLelland 2005, p. 96-110).

 

Naudota literatūra

1. Dasgupta, R., 2003. Creating Corporate Warriors: The „Salaryman“ and Masculinity in Japan. Asian Masculinities: The Meaning and Practice of Manhood in China and Japan.London: Routledge, Taylor & Francis Group.
2. English Dictionary, 2016. Definition of Salaryman, [internete] Rasta: <Čia> [žiūrėta 2016m. balandžio 2d.].
3. Hays, J., 2009. Japanese Salaryman, [internete] Rasta: <Čia> [žiūrėta 2016 kovo 25 d.].
4. Harden, B., 2008. Jap–an’s Killer Work Ethic, [internete] Rasta: <Čia> [žiūrėta 2016 kovo 30 d.].
5. McLelland, Mark., 2005. Salarymen Doing Queer: Gay Men and the Heterosexual Public Sphere. Genders, Transgenders, and Sexualities in Japan. [e-knyga] Routledge, London. Rasta: <Čia> [žiūrėta 2016 balandžio 2 d.].
6. Palumbo, F. A., Herbig, P. A., 1994. Salaryman Sudden Death Syndrome, Employee Relations, Vol. 16 Iss: 1. [e-knyga] Bingley, MCB University Press Limited. Rasta: <Čia> [žiūrėta 2016 balandžio 2 d.].
7. Revolvy, n.d. Salaryman, [internete] Rasta: <Čia> [žiūrėta 2016 kovo 25 d.].
8. Robertson, J.L., 2005. A Companion to the Anthropology of Japan. Malden: Blackwell Publishing. [žiūrėta 2016m. balandžio 2d.].
9. Sheridan, C., 2003. Top Definition of Salaryman, [internete] Rasta: <Čia> [žiūrėta 2016 kovo 30 d.].
10. Shibata, Y., 2007. A Sociological History of Salarymen and Japan’s Modernization. New York: City University of New York. [žiūrėta 2016m. balandžio 2d.].
11. Skinner, K. A., 1979. The Jounal of Popular Culture: Salaryman Comics in Japan: Images of Self – Perception. [e-knyga] Hoboken, New : Blackwell Publishing Ltd. Rasta: Wiley Online Library <Čia> [žiūrėta 2016 balandžio 2 d.].
12. Venture Japan, 2004. The Salaryman in Japan’s Culture, [internete] Rasta: <Čia> [žiūrėta 2016 kovo 30 d.].
13. Vogel, E. F., 1973. Japan’s New Middle Class: The Salary Man and His Family in a Tokyo Suburb, Second edition. [e-knyga] Berkeley: University of California Press. Rasta: Google Books <Čia> [žiūrėta 2016 balandžio 2 d.].
14. Wingate, K., 2011. Japanese Salarymen: On the Way to Extinction?[e-knyga] Fairfield: Fairfield university. Rasta: <Čia> [žiūrėta 2016 balandžio 2 d.].