Tanabata

Tanabata (jap. 七夕 Shichi seki arba Tanabata, liet. „Septintasis vakaras“) dar kitaip žinoma kaip Žvaigždžių šventė Japonijoje. Ji kilusi iš kinų Valentino dienos (kin. 七夕節 Qī xī jié) ir kasmet švenčiama 7-to mėnesio, 7-ą dieną. Pasak kinų legendos, dvi įsimylėjusios žvaigždės – Altayro ir Vegos, išskirti Paukščių Tako (jap. 天の川 Ama no gawa), gali susitikti vieną kartą metuose – per Tanabatą. Todėl ši šventė nuo seno vadinama Meilės švente.

Šventės legenda

Tanabatos šventė kilo iš kinų folklorinės meilės istorijos „Audėja ir piemuo“ (kin. 牛郎織女 niú láng zhī nǚ). Istorijoje Dangaus karalius (jap. 天帝 Tentei) turėjo dukterį Orihimę (jap. 織姫 Orihime, atitikmuo – Vegos žvaigždė), kuri audė nepaprasto grožio medžiagas prie Dangiškosios upės, kuri simbolizavo Paukščių Taką. Tėvui labai patiko Orihimės audiniai, todėl princesė labai daug dirbdavo. Tačiau, laikui bėgant, ji tapo vis liūdnesnė, nes daug dirbdama, ji neturėjo laiko su niekuo susitikti, o svarbiausia – įsimylėti. Susirūpinęs dukterimi, karalius surengė jai susitikimą su Hikobošiu ( jap. 彦星 Hikoboshi, atitkmuo Altayro žvaigždė) –  karvių piemeniu, dirbančiu ir gyvenančiu kitoje upės pusėje. Susitikę, Orihimė ir Hikobošis iškart vienas kitą pamilo ir neužilgo susituokė. Tačiau jų meilė buvo tokia stipri, kad Orihimė nustojo austi medžiagas savo tėvui, o Hikobošis leido savo karvėms nuklysti po visą dangų. Supykęs karalius išskyrė įsimylėjėlius per upę ir uždraudė daugiau susitikti. Tačiau Orihimei maldavus tėvo taip nedaryti, karalius sutiko suteikti vieną dieną metuose – 7-o mėnesio 7-ą dieną jiems susitikti, jei dukra vėl pradės austi. Per pirmąjį susitikimą įsimylėjėliai pastebėjo, kad upę yra per daug sudėtinga perbristi. Orihimė labai nusiminė, taigi atskridęs varnų būrys pastatė jai tiltą. Šiandien yra sakoma, kad jei per Tanabatą lyja, varnos neatskris ir Orihimė su Hikobošiu turės laukti kitų metų tam, kad galėtų susitikti. Todėl japonai visada tikisi ir nori gero oro Tanabatos šventei. Ji tapo tarsi tradiciška įsimylėjėlių bei žiūrėjimo į žvaigždes švente.

Ištakos

Tanabata pirmą kartą Japonijai buvo pristatyta 755 m. imperatorės Koken (孝謙天皇 Kouken-tennou) valdymo laikotarpiu (749-758 m.). Šventei atsiradus šalyje, aristokratai, įkvėpti žvaigždžių stebėjimo, rengdavo poezijos konkursus, rašydavo eilėraščius. Šventė ypatingai išpopuliarėjo Edo laikotarpiu (江戸時代 Edo-jidai) (1603-1868 m.). Iki tol švęsdavo tik aristokratai. Vėliau šventę imta gretinti su Obonu, (お盆 Obon) budistine švente, kuri buvo švenčiama apie rugpjūčio 15-ą dieną. Tai šventė, kai vėlės grįžta į gyvųjų pasaulį. Maždaug tokiu metu vykdavo šintoistų (神道 Shinto) apsivalymo ceremonija, kuriai vaidilutės (巫女 Miko) staklėmis pindavo specialų skudurėlį, kuris būdavo paaukotas dievams, prašant geresnio derliaus. Šios staklės buvo mažesnės nei įprastai ir galėjo būti laikomos ant lentynos, todėl buvo vadinamos „lentynos staklėmis“ (棚機 Tanabata). Šis pavadinimas vėliau buvo pridėtas naujai šventei. Tada japonai paėmė kinų simbolius „七夕“ir pradėjo tarti juos kaip Tanabata.

Šios šventės metu mergaitėms dažnai prašydavo geresnių siuvinėjimo ir amatininkystės sugebėjimų, o berniukai –  gražesnės rašysenos. Šie norai būdavo užrašomi ant mažų lapelių. Taip pat draugai vieni kitiems dovanodavo rašalo akmenis. Jei namuose būdavo naujų rašalo akmenų, visi šeimos nariai šią dieną ant lapelių rašydavo savo sugalvotus eilėraščius, vaikai, kurie dar neišlaikydavo teptuko, su vyresniųjų pagalba, jiems laikant vaiko ranką, nupiešdavo vieną ženklą, susijusį su šia švente ir kabindavo lapelius ant bambuko medžių.

Tanabatos tradicijos šiandien

Šiandien Tanabata yra švenčiama pagal Grigaliaus kalendorių liepos 7-ą dieną, tačiau yra regionų, kurie vis dar švenčia pagal senąjį saulės-mėnulio kalendorių. Šiuose regionuose data nusikelia iki rugpjūčio.

Visuose miestuose ant bambuko medžių yra kabinami įvairiaspalviai, ornamentais puošti norų lapeliai (短冊tanzaku). Ant lapelių yra išsakomi įvairiausi ir slapčiausi žmonių troškimai. Pradedant vaikų prašomais žaislais ir baigiant meilės, šeimos laimės, sveikatos ir sėkmės prašymais. Šiais lapeliais yra puošiami ir bambukai prie namų. Gatvės ir parduotuvės puošiamos spalvotais verpetais. Bambuko šakelės su norais dažnai yra paleidžiamos į upę arba sudeginamos šventei pasibaigus apie vidurnaktį arba kitą dieną. Tikima, kad tai gali prikelti Orihimę ir Hikobošį, kurie išpildytų visus žmonių norus. Ši tradicija atėjo iš Obono šventės, kai į upę yra paleidžiami popieriniai laiveliai ir žvakės.

Iš senovės taip pat yra atėjęs paprotys, neleidžiantis per Tanabatą maudytis upėje. Šventės dieną upė gretinama su Paukščių Taku, kuriame gyvena vandens dievas Kapa (河童 Kappa), todėl iš pagarbos jam, nedera supurvinti tyro vandens ir taip įsiveržti į dievybės namus.

Tradicinis šventės maistas

Pagrindinis ir svarbiausias maistas Tanabatos šventės metu yra somenas (素麺 Sōmen). Tai ilgi, ploni kvietiniai makaronai. Susipynusių makaronų gija simbolizuoja ir Paukščių Taką ir audinius, su kuriais dirbo Vega (Orihimė). Somenas dažniausiai valgomas su švelniu padažu. Tėvai, norėdami pradžiuginti vaikus, ant someno uždeda valgomąją ybiškės žvaigždę. Labai populiarus išlieka gatvės maistas. Tanabatos šventės metu jo esama itin daug. Ryžių pyragėliai su įvairiais įdarais (餅 Mochi), sultingi aštuonkojo mėsos kukuliai (蛸焼 takoyaki), didelis blynas su įvairiais įdarais, kurie prasideda nuo daržovių ir baigiasi jūros gėrybėmis (お好み焼き okonomiyaki), sultingi vištienos gabaliukai, kepti grilije ant medinių pagaliukų, pateikiami su saldoku sojos pagrindo padažu (焼鳥 yakitori).

Šventė Sendajaus mieste

Sendajuje Tanabata yra švenčiama pagal senas tradicijas – rugpjūčio 7-ą dieną. Tanabatos šventė šiame mieste yra vienas iš didžiausių ir žymiausių visoje Japonijoje. Mieste ją pradėta švęsti Edo laikotarpio pradžioje, per metus šventė išaugo ir išplito po visą šalį. Tanabatos populiarumas išaugo po Meidži restauracijos (明治維新Meiji ishin 1868-1912 m.). Šventė buvo beveik išnykusi ekonominės depresijos metais, kuri kilo Pirmojo pasaulinio karo metu. Savanoriai atgaivino Tanabatos šventę Sendajuje 1928 m. Greitai šventę rengti tapo tradicija.

Antrojo pasaulinio karo metu šventės rengti buvo neįmanoma, nes buvo uždrausta kabinti dekoracijas. Pirmosios dekoracijos Sendajuje atsirado praėjus metams po karo, 1946 m. Šventė vis labiau augo kiekvienais metais. Pirmojoje šventėje, praėjus karui, buvo pakabintos 52 dekoracijos. Po metų – 5000 dekoracijų. Šventė smarkiai išplito ir išaugo, todėl tapo viena didžiausių vasaros švenčių ir turistų traukos objektu.

Į šventę dabar yra įtrauktas ir fejerverkų šou. Sendajaus Tanabatos šventėje žmonės kabina septynių rūšių dekoracijas, kurios turi skirtingas prasmes. Popieriniai norų lapeliai – įvairiems norams bei sėkmei, popieriniai kimono – išvengti blogos sveikatos ir nelaimingų atsitikimų, origami dekoracijos – ilgam gyvenimui, popierinės rankinės – simbolizuoja sėkmę versle, tinklai – geram derliui, popieriniai šiukšlių maišai – simbolizuoja apsivalymą ir patys didžiausi bei spalvingiausi verpetai fukinagašiai (吹流し fukinagashi), kurie būną 3-5 metrų  ilgio ir yra kabinami visur, ant bambuko medžių, mokyklų, namų, parduotuvių. Visos šventės dekoracijos yra lengvai pagaminamos. Bambukas tapo tarsi Tanabatos šventės ženklu dėl jo savybių augti tiesiam ir aukštam. Tikima, kad jo šakos tempiasi į viršų  ir pakelia žmonių norus į dangų. Taip pat buvo tikima, kad šis medis saugo nuo įvairių kenkėjų, todėl buvo sodinamas, kad apsaugotų ryžius ir simbolizavo dosnaus derliaus tikėjimąsi.

 

Naudota literatūra

1. Brown, J., ir Brown, J., 2006. China, Japan, Korea-Culture and Customs. South Carolina: BookSurge, p.75.
2. Hearn, L., 2013. The Romance of the Milky Way and Other Studies & Stories. London: ReadBooks LTD.
3. Henrich, J., 2006. Fun Projects for World History. Culver: Social Studies School Service, p.70.
4. Pollack, D., 1992. Reading Against Culture-Ideology and Narrative in the Japanese Novel. New York: Cornell University Press, p.110-111.
5. Selin, H., 2008. Encyclopaedia  of the History of Science, Technology, and Medicine in Non-Western Culture. Springer Science and Business Media, p.349-340.
6. Sheldon, W., 1989. Enjoy Japan: A Personal and highly unofficial Guide. Tokyo: Tuttle Publishing.