Ubumė

Ubumė (jap. 産女, ubume, liet. „gimdanti moteris“ ) – Japonijos mitologinė būtybė, jokajus (jap. 妖怪, yōkai). Ubumės vardo reikšmė yra siejama su aplinkybėmis, kurių metu ji mirė. Standartinių šiam jokajui naudojamų kandži reikšmės yra 産 (jap. u) – „(pa)gimdyti“, ir 女 (jap. onna, me) – „moteris“ (Prostak, 2018). Japonų dailininkas, poetas ir folkloristas Torijama Sekienas ( jap. 鳥山石燕, Toriyama Sekien) būtybei naudoja kitokį, su ubume tarimu nesusijusį kandži junginį, turintį sąsajų su mitiniu Kinijos paukščiu guhuoniao, japoniškai vadinamu kokakučio (jap. 姑獲鳥, kokakuchō). Atsižvelgiant į kiekvieną simbolį, lietuviška šios būtybės vardo reikšmė skambėtų kaip „paukštis paieškoje tapti surogatine motina“ (Foster, 2015). Šis mitinis kinų paukštis ir japoniškoji ubumė turi tam tikrų panašumų, lėmusių Sekieno pasirinkimą. 1686-ųjų „Šimto senų ir naujų šiurpių pasakojimų analizėje“ (jap. 古今百物語評判, Kokon Hyakumonogatari Hyōban) pateikiamas paaiškinimas: „Kinijoje <…> šis paukštis yra viena iš piktųjų dievybių. Kai ji užsideda plunksnas, tampa paukščiu; kai nusiema plunksnas, tampa moterimi. Šitai nutinka, kai moteris miršta gimdymo metu. Dėl šios priežasties paukštis turi krūtis ir mėgaujasi žmonių vaikų grobimu ir jų auginimu lyg savo“ (Prostak, 2018).

Istorijų variacijos

Pasakojimai apie ubumę turi nemažai besiskiriančių variacijų priklausomai nuo šalies regiono. Dažniausiai ubumė laikoma moters, kuri mirė gimdymo metu, įsikūnijimu. Ji apsireiškia vakarais kelių sankryžose arba ant tiltų, verkianti ir spaudžianti savo naujagimį rankose. Jos vilkimas kimono žemiau liemens permirkęs krauju, akcentuojamas nuo jos sklindantis baisus dvokas. Ubumė prašo praeivių vyrų palaikyti jos vaiką, o tuomet dingsta. Vyro rankose kūdikis nuolatos sunkėja arba virsta akmeniu, palikdamas praeivį negalintį pajudėti iš baimės išmesti vaiką iš rankų. Nors šiuose pasakojimuose nevisada aišku, kas nutinka kūdikiui ar pačiai ubumei, bet didžiojoje dalyje legendų vyriškis už įdėtas pastangas yra apdovanojamas nepaprasta fizine jėga (Foster, 2015). Kitoks legendos variantas pasakoja, jog ubumė paprašo praeivio palaikyti jos kūdikį kol ši sugrįš. Vaikui tampant vis sunkesniu, o vyrui beviltiškai stengiantis jo neišmesti, vyras ima kalbėti budistų maldas. Galiausiai moteris grįšta ir padėkoja praeiviu padėjus jos kūdikiui „grįžti į šį pasaulį“ (Foster, 2008).

Tais atvejais, kai gimdyvė mirdavo, bet jos naujagimis išgyvendavo, ji galėdavo tapti ne ubume, o kosodate jūrei (jap. 子育て幽霊, kosodate yūrei, liet. „vaikus auginantis vaiduoklis“). Ši šmėkla vagia šventyklose paliktas aukas arba naktis po nakties lankosi saldainių krautuvėse, tokiais būdais rinkdama maistą savo išgyvenusiam kūdikiui (Prostak, 2018).

Reikšmingumas

Kaip jokajus, ubumė įkūnija didelį susirūpinimą nėštumu ir saugiu bei sėkmingu vaiko gimdymu. Ji taip pat reprezentuoja pasiaukojančios motinystės esmę. Šių dienų Japonijoje didelis skaičius budistų šventyklų yra susijusios su ubume, sėkmingu vaiko gimimu ir motinyste. Įvairūs Japonijos vietovardžiai taipogi įtraukia žodį ubume. Šiuo jokajumi taip stipriai tikėta, jog anot Prostak (2018), dar iki 1950-ųjų buvo taikyta praktika atskirti negimusį vaisių nuo jo mirusios motinos, taip stengiantis išvengti moters pavirtimo ubume.

Paminėjimai

Pirmasis ubumės paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose randamas didžiausiame setsuva (didaktinio pobūdžio žanras) literatūros rinkinyje maždaug 1120 metais. Edo laikotarpiu ji paminima „Šimto senų ir naujų šiurpių pasakojimų analizėje“, o pats ubumės kaip jokajaus įvaizdis užtikrinamas iliustracijų dėka „Šimto demonų iliustracijų knygoje“ (jap. 百怪図巻, Hyakkai-zukan), „Iliustruotoje antgamtinių būtybių rodyklėje“ (jap. 化物尽繪, Bakemono zukushi) ir Torijama Sekieno kūriniuose. Curuja Nanboku IV panaudoja ubumę kaip modelį kabukio teatre savo spektakliui „Jotsujos vaiduoklis“ (jap. 東海道四谷怪談, Tokaidō Yotsuya Kaidan), kur ši tapo piktaja dvasia, grįžusia iš mirusiųjų pasaulio atkeršyti savo negailestingam ir išdavinėjančiam vyrui. 1994 metais novelistas Natsuhiko Kiogoku naudoja ubumės motyvą savo knygai „Ubumės vasara“ (jap. 姑獲鳥の夏, Ubume no Natsu), pasakodamas apie moterį, kuri laukiasi jau 20 mėnesių.

Naudota literatūra

1. Foster, M. D. 2008, Pandemonium and Parade: Japanese Monsters and the Culture of Yokai, University of California Press, Oakland.
2. Foster, M. D. 2015, The Book of Yokai: Mysterious Creatures of Japanese Folklore, University of California Press, Oakland.
3. Prostak, M. L. 2018, „Monstrous Maternity: Folkloric Expressions of the Feminine in Images of the Ubume“, Florida International University. Prieiga per internetą: https://digitalcommons.fiu.edu/cgi/viewcontent.cgi?article=4715&context=etd [žiūrėta 2021 m. vasario 7 d.]