Akupunktūra

Akupunktūra (lot. acus – adata + punctura – (į)dūrimas) (针灸 zhēnjiǔ). Tai gydymo būdas, paremtas tam tikrų taškų dirginimu specialiomis adatomis. Patys kinai akupunktūrą apibūdina kaip technišką badymą su adatomis (Lewith, 1998).

Istorija

Akupunktūros gydymas naudojamas jau apie 2000 metų, bet kai kurie autoriai skaičiuoja, kad Kinijoje šis gydymas naudojamas jau 4000 metų. Pasak kinų, akupunktūra pradėta bandyti nuo akmens amžiaus, kai pradėti naudoti akmeniniai peiliai ir kiti įrankiai. Jie žymimi hieroglifu, kuris tariamas Bjan. Tai reiškia „aštrus, kampuotas akmuo įveikia negandas ir susirgimus“. Ir moderniojoje kinų kalboje hieroglifas Bi reiškia skausmingus susirgimus. Šis šiuolaikinis hieroglifas sukurtas iš reikšmės Bian akmenys, kurie naudojami kūno skausmams mažinti (Lewith, 1998).

Pirmasis užregistruotas bandymas naudoti aštrius daiktus gydant ligą datuojamas maždaug 1500 m. pr. Kr. Šang dinastijoje. Maždaug šiuo laikotarpiu rasti vėžlių kiautų gabalai su užrašais (runomis). Manoma, kad jie buvo naudojami būrimui ir gydymui (Lewith, 1998).

Pirmą žinomą tekstą apie akupunktūrą parengė Huangdi Neidzingas (黄帝内经). Šis veikalas padalintas į dvi dalis: „Su Ven“, arba „Paprasti klausimai“, ir „Ling Šiu“, arba sudėtingi klausimai. Knyga taip pat turi alternatyvių pavadinimų, tokių kaip Geltonojo imperatoriaus „Klasikinė vidaus medicina“, „Kanoninė medicina“, tačiau visi šie pavadinimai įvardija tą patį tekstą (Lewith, 1998).

Akupunktūros adatos

Kai akupunktūra išsivystė, gydomieji Bian akmenys buvo atmesti. Pradėtos naudoti adatos iš keramikos bei akmens. Įdomu tai, jog šios primityvios adatos iki šiol naudojamos, kai kuriuose atsilikusiose Kinijos kaimo vietovėse. Ilgainiui jas pakeitė metalinės adatos, jos ir perėmė klasikinę „devynių adatų formą“. Jos sudarytos iš tokių adatų: panašių į strėlių antgalius, jos skirtos paviršiniam badymui; adatos apvaliomis galvutėmis masažui; buka adata spaudymui ir baksnojimui; trijų kampų adata skirta įdurti į kraujagyslę; panaši į kardą adata skirta pradurti pūlinius arba kraujui nuleisti; aštri apvali ir plona kaip siūlas adata – greitam badymui; ilga – storiems raumenims ir didelė – įdurti į skausmingus taškus (Lewith, 1998).

Daug panašių kinų legendų pasakoja, kad paslaptingas žmogus, o gal dievybė Fusi (伏羲), sukūrė devynias adatas, kurios išpopuliarėjo kinų medicinoje (Ping 1999, p. 3).

Šiais laikais pagrindinė adata, darant akupunktūrą, yra plona kaip siūlas adata filliform, nes dauguma kitų adatų buvo pakeistos į sudėtingesnius chirurginius instrumentus, pavyzdžiui, adatą, panašią į kardą, dabar pakeitė skalpelis (Lewith, 1998).

Iš pradžių „devynios adatos“ buvo gaminamos iš bronzos, aukso arba sidabro ir pirmąkart turbūt panaudotos prieš 2000 metų. Čiungšano provincijos Princo kapas, datuojamas II a. pr. Kr., buvo iškastas 1968 m. Ten rastas „devynių adatų“ rinkinys, 4 adatos iš aukso ir 5 iš sidabro. Vieni akupunktūristai naudojo adatas iš šių metalų, bet dauguma jų naudoja nerūdijančiojo plieno labai plonas, kaip siūlus adatas (Lewith, 1998).

Moksibacija

Moksibacija (ang. Moxibution) – tai gydymas, atliekamas odą deginant augalu „moksa“. Kinų hieroglifas „Dziu“ (灸) pažodžiui reiškia „randą su degančiu objektu“. Tačiau, iš tikrųjų, pati procedūra nepalieka jokių randų. Gydymo metodas atsirado, greičiausiai išmokus naudoti ugnį (Ping 1999, p. 6). Tai yra mišinys, kuris skirtas padidinti šilumą vietose, kur bus duriamos adatos. Šis mišinys gaminamas iš džiovintų paprastojo kiečio lapų. Kinai tiki, kad kuo senesnė moksa, tuo geresnės jo gydomosios savybės. Vėliau moksibacija atsiskyrė nuo akupunktūros ir stipriai paplito Kinijoje. Ji naudojama daugiau ligų gydyti, nei akupunktūra, tačiau naudojama tose pačiose vietose, kur ir bedamos adatos. Kai kuriuos akupunktūros taškus, ypač aplink akis, uždrausta gydyti moksa. Senovės Kinijoje moksa taip pat buvo prideginama į specifinius kūno taškus tam, kad palaikytų gerą žmogaus sveikatą (Lewith, 1998).

Dar senovėje egzistavo kitoks moksibacijos tipas naudojant medieną. Tam reikėjo: pušų, kiparisų, apelsinų, kiniškų apelsinų, šilkmedžių ir tai buvo vadinama „ugnis iš 8 rūšių medžio“. Kiekvienas medis pasižymėjo unikaliais gydymo požymiais (Ping 1999, p. 7).

Akupunktūros taškų ir kanalų evoliucija

Iš pradžių ant kūno nebuvo jokių specifinių taškų nei akupunktūrai, nei moksai, bet palaipsniui per empirinę patirtį buvo rasti taškai ir įrodyta, jog akupunktūra gydo ligas. Akupunktūros taškai yra galutinis daugybės išsamių pastabų ir bandymų produktas. Kiekvienas taškas turėjo pavadinimą ir simbolį, priklausomai nuo jo gydymo savybių (Lewith, 1998).

Akupunktūros taškus galima sugrupuoti į kanalų sistemą, kuri tęsiasi per visą kūną, o ja teka gyvybinė energija. Akupunktūros taškai skirti tam, kad paveiktų gyvybinės energijos tekėjimą per kanalą ir taip darytų įtaką ligos procesui kūne. Pirmasis, kuris aiškiai nurodė, kur durti adatas į taškus ir kanalus, buvo Nei Čing Su Venas, jis taip pat stebėjo, kaip žmogus reaguoja į skausmą įdūrus adatą tam tikrame taške. Skausmingų taškų badymas yra turbūt originalus metodas, dėl kurio atrasta daugybė akupunktūros taškų. Dažnai skausmingus susirgimus sukelia tam tikri apibrėžti taškai visame kūne. Kada šie taškai stimuliuojami, skausmas gali būti sušvelnintas. Taigi šitoks gydymas vadinamas „iš taško gydant skausmą“. Pradedant nuo šitos paprastos idėjos galima maždaug įsivaizduoti, kaip tobulėjo akupunktūros sistemos taškai. Daug sunkiau suprasti kanalų evoliuciją, jungiančią juos su akupunktūros taškais. Atrodo, kad tai išsivystė iš intuityvaus supratimo apie gyvybinės energijos tekėjimą per kūną. Neaišku, iš kur kilo idėja apie pačius kanalus, tačiau per pastaruosius 2000 metų jie sudarė didžiąją dalį tradicinės kinų medicinos (Lewith, 1998).

Akupunktūros tekstai, mokymas, kalba

Tangų dinastijos laikotarpiu akupunktūra suklestėjo. Sun Si-Miao (孙思邈) valdymo laikotarpiu buvo pagaminta 10 000 auksinių adatų, tuo metu tai buvo vienas iš pagrindinių medicinos priemonių. Šioje dinastijoje atsirado pirmasis tekstas apie ryškias kanalų spalvų diagramas, sužymėtas ant kūno iš priekio ir nugaros. Tai buvo labai gera medžiaga mokytis mokiniams ir aiškinti mokytojams apie akupunktūros gydymo meną. Yra žinoma, kad ši medžiaga nukopijuota iš kito teksto, tačiau originalas yra dingęs (Lewith, 1998).

Kinai Sui ir Tangų dinastijos laikotarpiu išvystė spausdinimo meną, deja, tuo metu tai nebuvo plačiai taikoma, dauguma knygų buvo kopijuojamos ranka. Ankstyvojoje Kinijoje spausdinimas yra panašus į išpjautą antspaudą, hieroglifai buvo išraižomi ant kiekvieno akmens atskirai. Per Sun Si valdymo laikotarpį (960–1280 m.) spausdinimo technikos buvo patobulintos ir plačiau naudojamos. Tai davė postūmį akupunktūrai ir knygos apie akupunktūrą buvo geriau prieinamos. Dauguma knygų prieš Sui dinastiją buvo iškraipytos, blogai nurašytos ir supainiotos, nes jas perrašinėjo ne medicinos žinovai, todėl kai kuriuose tekstuose galima rasti daug painiavos ir nesuprantamų hieroglifų (Lewith, 1998).

„Bronzinis modelis“

Tai modelis, naudojamas mokantis naujos akupunktūros technikos. Vei-Ji (Wei-Yi) surinko ir sulygino visą informaciją, kurią galėjo gauti apie akupunktūrą XI a. Jis iš naujo aprašė visus kanalus ir taškus. 1026 m. Vei-Ji parengė autoritetingą veikalą, pavadintą „Iliustruotuoju vadovu“. Šiame veikale rašoma apie akupunktūros taškus bei moksibaciją. „Bronziniame modelyje“ detaliai aprašomi 352 akupunktūros taškai. Labai daug informacijos pateikta apie akupunktūros taškų vietas, adatos įdūrimo metodą į kiekvieną tašką ir ligos simptomus, kurie priskiriami tiems taškams. Veikale galima pamatyti daug iliustracijų, kurios žymiai greičiau padeda mokytis akupunktūros. Kinai taip susižavėję šiuo veikalu, jog jam buvo pastatyta didelė statula ir akmeninės plokštės su visu tekstu, iškaltu ant jų (Nawei 2014).

Akupunktūros įtvirtinimas Kinijoje

Per Mingų dinastijos (1368–1644 m.) valdymo laikotarpį atsirado daug naujų išradimų, tokių kaip popieriaus, metalo dirbinių gamyba, bet esmė ta, kad akupunktūroje iš esmės niekas labai nepakito, tačiau ji su kitomis medicinos sritimis buvo skatinama labai stipriai ir paplito, tapo tikslesnė, moksliškesnė. Šiuo laikotarpiu dr. Li Shih Chenas parašė traktatą apie 8 ekstra kanalus, dr. Kao Wu domėjosi senoviniais akupunktūros tekstais ir papildydavo tekstus apie moksibaciją. 1537 m. suredagavo ir išleido knygą pavadinimu „Esminiai skaitiniai apie akupunktūrą bei moksibaciją“. Taip atsirado populiariausi veikalai ir knygos apie akupunktūrą ir moksibaciją (Lewith, 1998).

Šios senosios akupunktūros tradicijos išliko iki mūsų laikų ir Kinijos kaimuose vis dar populiarios. Žinoma, atsirado ir naujų akupunktūros rūšių, tačiau visos jos remiasi senąja patirtimi.

Literatūros sąrašas:

Lewith, G., 1998. The History Of Acupuncture In China. [internete] <http://www.healthy.net/Health/Article/The_History_of_Acupuncture_in_China/1819> [žiūrėta 2014 03 19].

Nawei, J., The ‘New’ Bronze Model for Teaching Acupuncture Points. [internete] <http://www.acupuncturechinanawei.com/history-and-faq/49-the-new-bronze-model-for-teaching-acupuncture-points.html>  [žiūrėta 2014 03 26]

Ping, Ch., 1999. History and development of traditional Chinese Medicine, Beijing, Amsterdam, Tokyo.

Redagavo Gabija Daktariūnaitė