Dangaus mandatas

Dangaus mandatas (天命 Tianming) yra senovės Kinų civilizacijos filosofinis principas, kuris atsirado Džou dinastijoje (周朝 Zhou chao, 1046-256 m. pr. Kr.) Dangaus mandatas nurodo, ar Kinijos imperatorius yra pakankamai doras valdyti. Jei jis neištesi savo kaip imperatoriaus įsipareigojimų, jis praranda dangaus mandatą, o taip pat ir teisę būti imperatoriumi.

Atsiradimo istorija
Šangų dinastija (商朝 Shang chao, 1675-1046 m. pr. Kr.), įkurta karaliaus Tango (湯 Tang), laimėjus perversmą prieš Sia dinastiją (夏朝 Xia chao, 2070-1675 m. pr. Kr.). Imperatorius Tangas, atėjęs į valdžią, pakeitė žmonių valdymo principus. Vietoje to, kad valdytų žmones persekiojimais ir naudodamas priespaudą kaip tai darė Sia dinastijos paskutinysis imperatorius, Tangas pasitelkė užuojautą ir prielankumą. Dėl tokios valdymo formos sumažėjo konfliktų, žmonės gyveno laimingai ir šalis suklestėjo.

Dešimtojo Šangų dinastijos imperatoriaus valdymo metais sąlygos pradėjo keistis, didėjo nesanaika tarp pačių Šangų dinastijos šeimos narių bei pradėjo kilti problemų socialiniuose sluoksniuose. Paskutiniaisiais Šangų dinastijos valdymo metais šalis buvo visiškoje suirutėje, dėl to sukilo kitų genčių vasalai. Paskutinysis Šangų karalius Džou (紂王 Zhòu-wáng ) nepaisydamas suirutės šalyje gyveno prabangoje ir mėgo kankinti žmones.

Džou genties karalius Uvangas (周武王 Wu-wáng) ir ankstesni Džou kunigaikščiai ilgą laiką kovojo su Šangų dinastija. Bet tik Uvango valdymo metais buvo prieita prie dangaus mandato idėjos. Šiam pasiūlius mandato idėją kitiems vasalams, jie iš pradžių nepritarė, bet visi norėjo, kad liautųsi suirutė ir karas šalyje.

Džou dinastijos įkūrėjai įrodinėjo, jog Šangų dinastijos valdovai kartą turėjo šventą mandatą, duotą jiems dangaus, bet dabar dangus atsiėmė mandatą ir perdavė jį Džou žmonėms. Dėl to, kad Šangų dinastijos paskutinysis imperatorius blogai valdė, o Džou valdovai dorai elgėsi (Zhao 2009, p. 4).

Galiausiai vasalai sutiko, jog Šangų dinastijos imperatoriai pasidarė savanaudiški, ir dėl to prarado teisę valdyti. Džou dinastija padėdama kitų vasalų laimėjo sukilimą ir tuo pačiu užsitvirtino sau vietą soste pasinaudodami dangaus mandato idėja. Anot Hsu ir Linduff, „Džou valdovai, kuriant Dangaus mandato idėją, rėmėsi žemiškais bei istoriniais papročiais vietoje teologinių ar filosofinių argumentų“ (Zhao 2009, p. 5).

Iš pat pradžių dangaus mandatas neturėjo labai didelio pripažinimo, bet žmonės vis labiau aukštino idėjos svarbą ir tai, kad toks požiūris yra pateisinamas. „Toks požiūris vėliau privedė prie Konfucijaus mokymų Pavasarių ir rudenų laikotarpio (春秋时代 Chūnqiū Shídài, 770-481 m. pr. Kr.) ir Kariaujančių karalysčių laikotarpio (战国时代 Zhànguó shídài, 480-221 m. pr. Kr.) metais, kurie įtvirtino šią sąvoką kaip valstybės teisėtumo pagrindą Kinijos imperijoje“ (Zhao 2009, p. 5).

Mitologija
Nuo senų senovės Kinijoje visata, dangus ir dievybės pasirodo įvairiose rašytiniuose šaltiniuose taip pat ir ant orakulo kaulų. Jie turi stiprų ryšį tarp žmonių ir daro įtaką kinų požiūriui ir į gyvenimo prasmę žemišku lygmeniu, ir visatos kaip gyvos visumos sampratai. Šangdi (上帝 Shàngdì) šiuolaikine prasme būtų visagalis dievas, iš šio vardo kilęs ir dangaus pavadinimas Dangus (天 Tian) taip pat šias sampratas galima sujungti su filosofine sistema fengšui (風水 fengshui).

Trumpai apibūdinant fengšui svarbą kinų pasaulyje, ji turi ar turėjo įtakos įvairiausiems žmonių gyvenimo etapams. Fengšui įtakos turėjo penki elementai, t. y. medis, ugnis, žemė, metalas ir vanduo. Senovėje orakulai pasitelkdami į pagalbą penkių elementų išsidėstymą galėdavo tiksliau išpranašauti ar nuspėti ateitį. Kone svarbiausia fengšui idėja buvo visatos išsidėstymas. Į tai atsižvelgdami kinų gyventojai statydavo miestus, namus ir, svarbiausia, rūmus.

Rūmai buvo statomi fengšui stiliumi, svarbiausia buvo tai, jog pagrindinė rūmų vieta buvo imperatoriaus sostas, kuris gali būti sulyginamas su dangumi. Todėl senovėje imperatoriai, pasivadindavo save dangaus sūnumis, tai suteikdavo didesnę prasmę pačiam imperatoriui tuo pat metu ir žmonėms po jo viešpatavimu. Imperatorius buvo dangaus kūnų ir visų jame esančių mitologinių, religinių įsitikinimų ir herojų sūnus. Kad konsoliduotų savo viešpatavimą nauja dinastija arba, kad pateisintų pirmiausia savo veiksmus imperatoriai sukūrė dangaus mandatą.

Veikimo principas
Dangaus mandatas yra europietiško principo „dieviškoji teisė karaliams“ kiniška variacija. Viduramžių Europoje, senovės Egipte ar kitose civilizacijose imperatoriai pasiskelbdavo, kad teisę valdyti jiems suteikė dievai. Tačiau dangaus mandatas skyrėsi nuo dieviškosios teisės karaliams trimis aspektais:

1. Kinų religija yra politeistinė, o ne monoteistinė kaip krikščionių. Kinai niekada netikėjo vienu stipriausiu dievu, bet daug įvairių dievų, mitinėmis būtybėmis, herojais ir protėvių dvasiomis. Todėl dangaus mandatas buvo suteiktas dangaus bei antgamtiškos bendruomenes, o ne vienos aukščiausios dievybės.
2. Dangaus mandatas gali būti priskiriamas bet kokiai žmonių kastai. Imperatorius neturi būtinai būti karališkos kilmės, jis turi būti tinkamas valdyti. Tas, kuris sugebėjo išplėšti sostą pasinaudojant jėga, įgyja Konfucijaus sankciją savo valdžiai. Kaip patarlė tiesiogiai pasakytų: „Tas, kuriam pavyksta yra karalius arba markizas; tas, kuriam nepavyksta yra ištremtasis“… Reliatyvus sistemos atvirumas palyginus su kitais imperialistiniais ordinais buvo visiškai priešingas. Kinijoje, politiniai varžovai – ar tai būtų valstiečiai ar išorinės invazijos – turėjo pilnavertę teisę siekti karalystės pasitelkiant liaudies sukilimą (Perry 2001).
3. Dangaus mandatas laiko imperatorių atsakingu už tam tikrus  standartus. Jis turi atsakyti dangui ir netiesiogiai kinų žmonėms. Jei imperatoriui ir jo valdymo formai nepavyko valdyti atsakingai ar išnaudojo ir skriaudė žmones, jam gali būti atimta teisė valdyti.

Pagal istorinius faktus, visi valstiečių sukilimai ir dinastijų pasikeitimai buvo pradėti ir įvykdyti dangaus valios vardu. Paaiškėja, jog tianming reiškia „lemtį, dangaus įsakymą ar nurodymą“ o geming (革命) – „revoliuciją“. Abu reiškia dangaus įsakymų ir nurodymų perdavimą, t. y.  mandato atėmimą iš vieno valdančiojo ir perdavimą jį kitam. Buvo tikima, jog dangaus intervencija senovės Kinijoje buvo dangiškasis mandatas, kuris gali pasirodyti įvairiomis formomis. Jei dangus buvo piktas, buvo galimybė pasirodyti potvyniams, sausroms bei kitoms įvairioms gamtiškoms nelaimėms, kurios galėjo akimirksniu įtakoti žemės ūkio, visuomenės gerovę. Visi šitie įvykiai buvo inicijuoti antgamtiškų būtybių.

Konfucianizmas
Pavasarių ir rudenų, o vėliau ir Kariaujančių karalysčių laikotarpiu paplito Konfucijaus mokymai ir tokios knygos, kaip Dokumentų Knyga (尚書 Shu-jing), Poezijos Knyga (詩經 Shi-jing), Permainų knyga (易經 Yi-jing). Konfucijus buvo vienas iš intelektualų senovės Kinijoje kuris nusimanė apie šias knygas. Jis mokė klasikos bei ritualų,  formuluodamas nuodugnią socialinę bei politinę filosofiją, įskaitant ir mokslinės, filosofinės teisės teoriją. Daug intelektualų tapo jo mokiniais, kurie sukūrė mokyklą pavadinimu „Konfucijaus mokykla“ (儒家 Rujia). Vienas iš žinomiausių mokyklos mąstytojų buvo Mencijus (孟子 Mèngzǐ), kuris vėliau išplėtė Konfucijaus mokymus ir paveikė tradicinę Kinų juridinę sistemą pasitelkdamas į pagalbą jau iš senovės susidariusį paprotį ir pasaulėžiūrą apie dangaus mandatą – dangus stebi žmonių elgesį ir apdovanoja doruosius, baudžia nusižengusius.

Įtaka maoistiniam laikotarpiui
Net ir šioms dienomis Dangaus mandatas turi didelę įtaką Kinijos kultūrai ir politinėms reformoms. Nors plintant marksistinėms idėjoms ir augant Mao Dzedongo įtakos sferoms konfucianistiniai kanonai ir religinė Kinijos kultūros pusė buvo atstumti, Mao vis vien naudojosi maišto principu tam, kad konsoliduotų savo valdžią.

Dėl to, kad Dangaus mandatas turėjo panašią idėją, kur žmonės maištauja prieš savo valdytojus dėl blogų  politinių formų, didelių mokesčių ir netinkamo elgesio. „Net jei ir Mao politinė idėja stipriai skiriasi nuo Mencijaus Dangaus Mandato, jie abu turi bendrą bruožą teigiantį, jog „maištas yra pateisinamas““ (Perry 2001, p. 178). Tad tai – kiekvieno lyderio pranašumas, norint keisti Kinijos politiką.

Per Kinijos istoriją, Dangaus mandatas buvo vienijantis, stiprinantis, kontroliuojantis įrankis, tačiau tarp politikų, istorikų, mokslininkų vis dar vyksta diskusijos, jog šiais laikais išlieka galimybė žmonėms naudoti Dangaus mandatą geresnės ateities link.

Literatūros sąrašas

1. Cua, S. A., 2003. Encyclopedia of Chinese Phylosophy. New York and London: Routledge.
2. History of China, 1999, [internete] rasta: <https://www.travelchinaguide.com/intro/history/> [žiūrėta 2016 kovo 23].
3. Keightley, N. D., 1983. The Origins of Chinese Civilization, The Regents of the University of California. [e-knyga] University of California Press, 1983. Rasta: Google knygos <http://booksgoogle.com> [žiūrėta 2016 kovo 7].
4. Kucha, G. ir Llewellyn, J., 2015. The Mandate of Heaven and Confucionism, [internete] rasta: <http://alphahistory.com/chineserevolution/mandate-of-heaven-confucianism/> [žiūrėta 2016 kovo 16].
5. Lewis, E. M., 2006. The Floods Myths of Early China, United States of America. [e-knyga]  Rasta: Google knygos <http://booksgoogle.com> [žiūrėta 2016 kovo 20].
6. Perry, J. E., 2001. Challenging The Mandate Of Heaven: Popular Protest in Modern China. Critical Asian Studies, [internete] rasta: <http://www.tandfonline.com/doi/abs/10.1080/14672710122544#.Vv600eJ96Hs> [žiūrėta 2016 kovo 14].
7. Zhao, 2009. The Mandate of Heaven and Performance Legitimation in Historical and Contemporary China [pdf]. American Behavioral Scientists, [internete] rasta: <http://abs.sagepub.com.ezproxy.vdu.lt/content/53/3/416.full.pdf+html> [žiūrėta 2016 kovo 18].