Dziangši
Dziangši (kin. 僵尸 jiāngshī) – mitinė būtybė Kinijos folklore, pažodžiui išvertus reiškianti „sustingęs numirėlis“. Dar vadinama šokinėjančiu zombiu ar vampyru. Tai yra prisikėlęs numirėlis, šokinėjantis į priekį ištiestomis rankomis, apsivilkęs oficialiais Čingų dinastijos laikotarpio (XVII–XX a.) rūbais. Įprastai naktį jis žudo gyvus padarus ir pasisavina jų gyvybinę energiją, o dieną slepiasi tamsiame urve ar karste.
Kilmė
Manoma, jog ši mitinė būtybė galėjo išsivystyti iš palaikų pervežimo per tūkstantį li (li – kinų atstumo matas, atitinkantis apie 500 metrų) tradicijos. Jau senovės Kinijoje vyko sparti darbuotojų migracija, ir neretai į kitą sritį užsidirbti iškeliavę asmenys žūdavo toli nuo savo gimtinės. Giminaičiai, sužinoję, jog toli iškeliavęs dirbti mirė jų šeimos narys, ir neturėdami lėšų palaikams pargabenti, įprastai pasamdydavo daoistų dvasininką, kad jis apeigų metu „prikeltų mirusįjį ir jam parodytų kelią namo“, nes tikėta, jog, palaidojus žmogų ne jo gimtojoje vietoje, jo siela po mirties bus nerami. Kitaip tariant, dvasininkai pasiryždavo mirusįjį nugabenti į jo gimtuosius namus.
Mirusysis būdavo įvyniojamas ir pririšamas prie dviejų ilgų bambuko stiebų, kurių galus ant pečių užsikeldavo du vyrai. Taip nešant mirusįjį, bambuko stiebai tai pakildavo, tai nusileisdavo, ir iš šono atrodydavo, jog mirusysis tarsi šokinėja. Įprastai kelionė dėl sanitarinių priežasčių bei prietarų vykdavo naktį. Dvasininkas keliaudamas skambindavo varpeliu, taip įspėdamas žmones apie gabenamą mirusįjį, mat buvo tikima, jog pamatyti gabenamą mirusįjį yra blogas ženklas (Pulliam, Fonseca 2014, p. 150).
Kaip virstama dziangši
Išskiriamos dvejopos kategorijos dziangši: neseni velioniai, kurie stengiasi grįžti į įprastą gyvenimą, ir mirusieji, kurie jau ilgą laiką palaidoti, tačiau jų palaikai nesuyra, nes gyvųjų pasaulyje jie elgėsi negarbingai (Balaji 2013, p. 109).
Yra nemažai priežasčių, kodėl žmogaus kūnas prikeliamas ir virsta dziangši. Tai: antgamtiški ritualai; kūną apsėdusių dvasių veiksmai; atvejai, kai po mirties kūnas nebuvo deramai palaidotas; negyvojo kūnas buvo nutrenktas žaibo; mirusiojo karstą perbėgo vaikinga katė; paties mirusiojo siela nepalieka kūno ir lieka jame, kad pakenktų kitiems; mirusiojo kūnas absorbuoja pakankamai jang energijos (kin. 阳氣 yáng qì) – gerosios gyvybinės bet kokio gyvo padaro energijos, reikalingos egzistuoti.
Taip pat tikima, jog žmogaus kūnas turi tris hun (kin. 魂 hún) ir septynis po (kin. 魄 pò). Čingų dinastijos laikų išminčius Juanas Mei (kin. 袁枚 Yuán Méi, 1716–1798) teigė, jog „Žmogaus hun yra dangiškas, bet jo po yra žemiškas, jo hun yra protingas, tačiau po – nemokšiškas. Kūną užvaldžius po, žmogus virsta blogiu“ (Santangelo 2013, p. 12). Taigi, po mirties hun apleidžia žmogaus kūną, tačiau po lieka kontroliuoti kūno, ir taip virstama dziangši.
Išvaizda
Šios būtybės išvaizda gali būti dvejopa: labai panaši į žmogaus arba gąsdinanti ir neįprasta. Dažniausiai tai priklauso nuo to, ar būtybė yra kilusi iš neseniai mirusio žmogaus, ar priešingai – seniai mirusio, paveikto raumenų irimo ir apskritai kūno pokyčių. Teigiama, jog dziangši yra taip sustingęs, jog negali pasisukti ar lankstytis, tad jam sunku judėti ir jis gali tik šokuoti, o kad būtų lengviau judėti, į priekį ištiesia rankas. Taip pat jam būdinga vilkėti oficialius Čingų dinastijos laikotarpio rūbus.
Šiuolaikinėje kultūroje dziangši vaizduojamas kiek kitaip, nes įgijo naujų bruožų. Ypač daug tam įtakos turėjo Honkonge šiais laikais išsivystęs dziangši filmų žanras. Dažniausiai šios būtybės vaizduojamos su ant kaktos priklijuotu mistiniu ženklu, dėvinčios kailinį apdarą, mūvinčios aukštą, apskritą kepurėlę. Jų oda baltai žalsvos spalvos; manoma, jog tokia tapo dėl ant mirusiųjų besiveisiančių grybų bei pelėsių. Ilgi juodi plaukai supinti į kasą, jų dantys smailūs, o nagai – ilgi ir aštrūs.
Elgesys ir gynyba
Dziangši, kaip ir visoms piktoms mitinėms būtybėms, būdinga kenkti gyviesiems. Juos valdo instinktai, negeba komunikuoti su gyvaisiais, nes jų smegenys paveiktos irimo procesų. Dažniausiai dziangši gąsdina žmones, pasisavina jų či, kuri reikalinga gyvybei palaikyti, ir taip sustiprina savo jėgas. Taip pat dziangši prisilietimas prie gyvojo ar oro įpūtimas gyvajam į burną paverčia žmogų tokiu pat dziangši.
Tačiau yra ir nemažai būdų apsiginti nuo dziangši. Dažniausiai tai tam tikri daiktai, kurių, manoma, piktoji būtybė bijo. Tai: veidrodžiai; gaidžio giedojimas; daiktai, pagaminti iš persiko medžio; kiniškos datulės sėklos; juodo asilo kanopos; ugnis; actas; aštuonios trigramos; ryžių pelai; raudonosios pupelės; varpelio skambėjimas; siūlai, dažyti juodu rašalu; juodo šuns kraujas; akmentašio yla; šluota; saulė. Panaudojus visus šiuos daiktus ar dziangši su jais susidūrus, manoma, jog jis išsigąsta ir pasitraukia nuo žmonių.
Naudota literatūra:
Balaji, M., 2013. Thinking Dead: What the Zombie Apocalypse Means. Plymouth: Lexington Books.
Chiang, S. L., 2005. Collecting The Self: Body And Identity In Strange Tale Collections of Late Imperial China. Leiden: BRILL.
Pulliam, J. M. ir Fonseca, A. J., 2014. Encyclopedia of the Zombie: The Walking Dead in Popular Culture and Myth.
Santangelo, P., 2013. Zibuyu, “What The Master Would Not Discuss”, according to Yuan Mei (1716 – 1798): A Collection of Supernatural Stories (2 vols). Leiden: BRILL.
Papildomai žiūrėti:
Redagavo Teodoras Kringelis
