Dziangši
Dziangši (僵尸 jiāngshī) – mitinė būtybė Kinijos folklore, pažodžiui išvertus reiškianti „sustingęs numirėlis“. Dar ji vadinama šokinėjančiu zombiu ar vampyru. Tai yra prisikėlęs numirėlis, šokinėjantis ištiestomis į priekį rankomis bei apsivilkęs oficialiais Čingų dinastijos laikotarpio (XVII a.-XX a.) rūbais. Įprastai naktį jis žudo gyvus padarus ir pasisavina jų gyvenimo energiją, o dieną slepiasi tamsiame urve ar karste.
Kilmė
Manoma, jog ši mitinė būtybė galėjo išsivystyti iš palaikų pervežimo per tūkstantį li (li – kinų atstumo matas, atitinkantis apie 500 metrų) tradicijos. Jau senovės Kinijoje vyko sparti darbuotojų migracija ir neretai į kitą sritį iškeliavę užsidirbti asmenys žūdavo toli nuo savo gimtinės. Giminaičiai, sužinoję, jog toli iškeliavęs dirbti mirė jų šeimos narys, neturėdami lėšų transportuoti kūno, įprastai pasamdydavo daoistų dvasininką, kad jis apeigų metu „reanimuotų mirusįjį ir jam parodytų kelią namo“, nes tikėta, jog palaidojus žmogų ne jo gimtojoje vietoje, jo siela po mirties bus nerami. Kitaip tariant, dvasininkai pasiryždavo mirusįjį nugabenti į jo gimtuosius namus.
Mirusysis būdavo įvyniojams ir pririšamas prie dviejų ilgų bambuko stiebų, kurių galus ant pečių užsikeldavo du vyrai. Taip nešant mirusįjį, bambuko stiebai tai pakildavo, tai nusileisdavo ir iš šono atrodydavo, jog mirusysis tarsi šokinėja. Įprastai kelionė dėl sanitarinių priežasčių bei prietarų vykdavo naktį. Dvasininkas keliaudamas skambindavo varpeliu, taip įspėdamas žmones apie gabenamą mirusįjį, mat buvo tikima, jog pamatyti gabenamą mirusįjį yra blogas ženklas (Pulliam, Fonseca 2014, p. 150).
Kaip virstama dziangši
Yra išskiriami dvejopos kategorijos dziangši: neseni velioniai, kurie stengiasi grįžti į įprastą gyvenimą ir mirusieji, kurie jau ilgą laiką palaidoti, tačiau jų palaikai nesuyra, nes gyvųjų pasaulyje jie elgėsi negarbingai (Balaji 2013, p. 109).
Yra nemažai priežasčių, kodėl žmogaus kūnas prikeliamas ir virsta dziangši. Tai: antgamtiški ritualai; kūną apsėdusių dvasių veiksmai; po mirties kūnas nebuvo deramai palaidotas; negyvojo kūnas buvo nutrenktas žaibo; mirusiojo karstą perbėgo nėščia katė; paties mirusiojo siela nepalieka kūno ir lieka jame, kad pakenktų kitiems; mirusiojo kūnas absorbuoja pakankamai jang energijos (阳氣 yáng qì) – gerosios gyvybinės bet kokio gyvo padaro energijos reikalingos egzistuoti.
Taip pat tikima, jog žmogaus kūnas turi tris hun (魂 hún) bei septynis po (魄 pò). Čingų dinastijos laikų išminčius Juan Mei (袁枚 Yuán Méi, 1716-1798) teigė, jog „Žmogaus hun yra dangiškas, bet jo po yra žemiškas, jo hun yra protingas, tačiau po – nemokšiškas. Kūną užvaldžius po, žmogus virsta blogiu“ (Santangelo 2013, p. 12). Taigi, po mirties hun apleidžia žmogaus kūną, tačiau po lieka kontroliuoti kūno ir taip virstama dziangši.
Išvaizda
Šios būtybės išvaizda gali būti dvejopa: labai panaši į žmogaus arba gąsdinanti ir neįprasta. Dažniausiai tai priklauso nuo to, ar būtybė yra kilusi iš neseniai mirusio žmogaus, ar priešingai – seniai mirusio, paveikto raumenų ir apskritai kūno modifikacijų. Teigiama, jog dziangši yra taip sustingęs, jog negali pasisukti ar lankstytis, tad jam sunku judėti ir jis gali tik šokuoti, o kad judėti būtų nors kiek lengviau, į priekį jis ištiesia rankas. Taip pat jam būdinga vilkėti oficialius Čingų dinastijos laikotarpio rūbus.
Šiuolaikinėje kultūroje dziangši vaizduojamas kiek kitaip, nes įgijo naujų bruožų. Ypač daug tam įtakos turėjo Honkonge šiais laikais išsivystęs dziangši filmų žanras. Dažniausiai šios būtybės vaizduojamos su ant kaktos priklijuotu mistiniu ženklu, dėvinčios kailinį apdarą bei mūvinčios aukštą, apskritą kepurėlę. Jų oda baltai žalsvos spalvos ir manoma, jog tokia ji tapo dėl ant mirusiųjų besiveisiančių grybų bei pelėsių, ilgi juodi plaukai supinti į kasą, jų dantys smailūs, o nagai – ilgi ir aštrūs.
Elgesys ir gynyba
Dziangši, kaip ir visoms piktoms mitinėms būtybėms, yra būdinga kenkti gyviesiems. Jie elgiasi vadovaujami instinktų ir negeba komunikuoti su gyvaisiais, nes jų smegenys paveiktos irimo procesų. Dažniausiai jie gąsdina žmones, pasisavina jų či, kuris reikalingas gyvybei palaikyti ir taip sustiprina savo jėgas. Taip pat dziangši prisilietimas prie gyvojo ar oro į burną gyvajam papūtimas paverčia žmogų tokiu pat dziangši.
Tačiau yra ir nemažai būdų apsiginti nuo dziangši. Dažniausiai tai tam tikri daiktai, kurių, manoma, jog piktoji būtybė bijo. Tai veidrodžiai; gaidžio giedojimas; daiktai, pagaminti iš persiko medžio; kiniškos datulės sėklos; juodo asilo kanopos; ugnis; actas; aštuonios trigramos; ryžių pelai; raudonosios pupelės; varpelio skambėjimas; siūlai, dažyti juodu rašalu; juodo šuns kraujas; akmenkalio yla; šluota; saulė. Panaudojus visus šiuos daiktus, ar dziangši su jais susidūrus, manoma, jog jis išsigąsta ir pasitraukia nuo žmonių.
Naudota literatūra:
Balaji, M., 2013. Thinking Dead: What the Zombie Apocalypse Means. Plymouth: Lexington Books.
Chiang, S. L., 2005. Collecting The Self: Body And Identity In Strange Tale Collections of Late Imperial China. Leiden: BRILL.
Pulliam, J. M. ir Fonseca, A. J., 2014. Encyclopedia of the Zombie: The Walking Dead in Popular Culture and Myth.
Santangelo, P., 2013. Zibuyu, “What The Master Would Not Discuss”, according to Yuan Mei (1716 – 1798): A Collection of Supernatural Stories (2 vols). Leiden: BRILL.
Papildomai žiūrėti: