Fusangas
Fusangas (扶桑 Fúsāng) – keli skirtingi senovės kinų mitologijoje sutinkami objektai, dažniausiai apibūdinami kaip mitologinis gyvybės medis arba nežinoma vietovė rytuose.
Fusango motyvas randamas viename didžiausių ir svarbiausių Kinijos mitologijos šaltinių “Kalnų ir jūrų knygoje” bei kituose panašaus pobūdžio tuometiniuose mitologiniuose kūriniuose. Jis aprašomas kaip mistinis gyvybės šilkmedis, kaip spėjama, augantis tolimuose Kinijos rytuose, vėliau jis apibūdinamas kaip kinrožės pavidalo augalas. Kai kuriuose šaltiniuose Fusangas praranda augalo pavidalą ir pereinama prie taip vadinamos neaptiktos teritorijos į rytus nuo Kinijos. Viena dažniausiai vartotų Fusango interpretacijų buvo Japonija.
Kinų mitologijoje Fusangas yra dieviškas medis ir sala rytuose, iš kur teka saulė. Panašus medis, vadinamas Žuomu (若木 Ruòmù), yra vakaruose, ir kiekvieną dieną saulė kyla iš Fusango ir nusileidžia į Žuomu. Kinų legenda apie dešimt trikojų varnų, gyvenančių tame medyje, kol devynios ilsisi, o viena neša saulę per dangų, turi panašumų su legendinio didvyrio Šaulio I pasakojimu. Jis išgelbėjo pasaulį nuo sudegimo nušaudamas devynis paukščius, nes visi dešimt nusprendė pakilti į dangų vienu metu.
Kai kurie mokslininkai nustatė, kad bronziniai medžiai, rasti archeologinėje Sansingdui vietovėje, yra Fusango medžiai, tačiau šio medžio ikoniškumas sukelia daug neaiškumų ir išankstinių nusistatymų, kad kiekvienas ikonografinis šaltinis su medžiu ir žmogumi šalia jo, yra Fusangas.
Ankstesnis aprašymas teigia, kad 219 m. pr. Kr. imperatorius Čin Ši Huangdi (始皇 Shǐ Huáng) išsiuntė 3000 nuteistųjų ekspediciją į šalį, kuri yra tolimuose rytuose, už vandenyno, vadinamą Fusangu, kad jie taptų auka ugnikalnio dievui, turinčiam nemirtingumo eliksyrą. Vadovaujamos rūmų žynio Siu Fu (徐福 Xú Fú), įvyko dvi ekspedicijos, kurių tikslas buvo atrasti nemirtingumo eliksyrą. Pirmoji ekspedicija grįžo apie 210 m. pr. Kr., kai Siu Fu teigė, kad milžiniška jūrų pabaisa užtvėrė jiems kelią. Susitvarkyti su pabaisa buvo išsiųsti lankininkai, kai ekpedicija išsiruošė antram kartui, bet apie juos vėliau nieko daugiau negirdėta, tačiau “<…> “Istoriko užrašuose” teigiama, kad ekspedicijos lyderis Su Fu seniai sugrįžo į Kiniją ir slapstosi kažkur netoli Langja regiono, švaistydamas įspūdingą ekspedicijos biudžetą” (Clements 2007, 150).
Tolimesnis mistinės Fusango šalies pasakojimas randamas Jao Siliano (姚思廉 Yáo Sīlián) kronikose, parašytose maždaug 635 m., kuriose jo tėvas Jao Ča (姚察 Yáo Chá) perpasakoja 499 m. įvykius. “Liangų dinastijos knyga” pasakoja apie vietinio budistų misionieriaus Hui Šeno (慧深 Huì Shēn) kelionę laivu į šalį, kurią jis pavadino Fusangu: “Činų dinastijos valdymo metu, pirmaisiais metais, pavadintais “Amžinuoju šaltiniu”, iš šios karalystės kilo budistų vienuolis, kuriam buvo suteiktas atsiskyrėlio vardas Hui Šenas. <…> Fusangas yra maždaug už 20 tūkstančių li (kiniškas atstumo vienetas) į rytus nuo Da-han ir į rytus nuo centrinės karalystės. Ten auga daugybė Fusango medžių, kurių lapai primena Dryanda cordifolia; jų ataugos primena bambukus ir yra valgomos tos šalies gyventojų. Vaisiai yra kriaušės formos, raudonos spalvos. Iš žievės gyventojai gamina įvairius audinius drabužiams bei įvairius ornamentuotus daiktus. Namai statomi iš medinių sijų, sustiprintos ar uždaros vietos jiems nepažįstamos. Žmonės šioje šalyje turi raštą ir popierių ruošia iš Fusango žievės. Žmonės neturi ginklų ir nekariauja, bet pagal karalystės išplanavimą jie turi šiaurinį ir pietinį kalėjimus. Nereikšmingi pažeidėjai buvo laikomi pietiniame kalėjime, o tie, kurie buvo nuteisti už didesnius nusikaltimus, buvo uždaromi į šiaurinį <…> “ (Leland 1875, 25-29).
Fusangas ilgai kėlė intrigas dėl jo galimos geografinės pozicijos, kinų mokslininkai pagal įvairius aprašymus spėjo, kad Fusangas galėjo būti Sachalino srityje, Kamčiatkos pusiasalyje arba Kurilų salose, bet vėlesnis europiečių mokslininkų susidomėjimas šiuo mitologiniu objektu iškėlė dar drąsesnių hipotezių, kurios net galėjo pakeisti ilgą laiką neginčytinu laikytą faktą, kad Kristupas Kolumbas buvo pirmasis atradęs Ameriką. Hipotezė, kad Fusangas iš tikrųjų yra Amerikoje, buvo labai diskutuojama XIX a. pabaigoje-XX. a. pradžioje, po to, kai ši idėja, kurią XVIII a. iškėlė prancūzų orientalistas Džosefo de Gines ir vėliau buvo išplatinta Čarlzo Godfrėjaus Lelando. Šie du mokslininkai rėmėsi Hui Šeno pateiktu 20 tūkstančių li atstumu. Hanų dinastijos laikotarpiu šis atstumas būtų atitikęs maždaug 9000 mylių, todėl Džosefo de Gines spėjo, kad Fusangas turėtų būti vakarinėje Amerikos pakrantėje. Tačiau ši idėja vėliau buvo paneigta sinologų Emilio Bretšneiderio, Bertoldo Lauferio ir Henrio Kordierio, remiantis tuo pačiu Hui Šeno aprašymu. Tuo laikotarpiu Amerikoje arkliai nebuvo veisiami ir elniai nebuvo prijaukinti bei melžiami.
Vėlesni kinų pasakojimai Fusangu vadino kitas, dar sunkiau identifikuojamas vietoves.
Šaltiniai:
Brashier , K. E., 2005. Harvard Journal of Asiatic Studies, Vol. 65, No. 2 (Dec., 2005).
Clements, J., 2007. The First Emperor of China. Sutton Publishing.
Leland, Ch. G., 1875. Fusang: The Discovery of America by Chinese Buddhist Monks in the Fifth Century. New York: J. W. Bouton.
Watson, D. S., 1935. Fu Sang and Hui Shên. California Historical Society Quarterly. Vol. 14, No. 1.