Sandzuvu

Sanzuvu (三足烏 Sanzuwu) – mitologinis paukštis su trimis kojomis, pasirodantis kinų mitologiijoje. Šis motyvas figūruoja daugybėje centrinės, rytų Azijos, Egipto ir šiaurės Afrikos tradicinių legendų bei mene. Rytų Azijos kultūroje šis paukštis simbolizuoja saulę. Japonijoje šio paukščio atitikmuo yra Jatagarasu, Korėjoje – Samdžoku.

Mitas

Pirmieji paukščio-saulės motyvai ar totemiški straipsniai iškasti maždaug 5000 m. pr. m. e. iš apatinės Jangdzės upės deltos srities. Paukščio-saulės totemo paveldas buvo pastebėtas vėlesniosiose Jangšao (仰韶文化, 5000-3000 m. pr. m. e) ir Longšano (龍山文化, 3000-2000 m. pr. m. e.) kultūrose (Kawagoe 2011).

Kinai turi keletą versijų varnos ir saulės-varnos mitų. Bet populiariausias saulės-varnos vaizdavimas ir mitas yra Jangu (Yangwu) arba Dzinu (Jinwu), arba “auksinė varna”. Nors paukštis yra apibūdamas kaip varna ar varnas, dažniausiai jis vietoj juodos spalvos vaizduojamas raudonas (Kawagoe 2011).

Jatagarasu pradmuo yra plačiai priskirtas kiniškam dešimties varnų mitui. Kinų mitologijoje Sihė (羲和 Xihe) yra saulės deivė ir imperatoriaus Džiuno (帝俊 Di Jun) žmona. Pagal legendą, ji kadaise buvo dešimties saulių motina. Vaikai-saulės miegodavo ant medžio šakų. Kiekvieną rytą Sihė maudydavo upėje vieną iš savo vaikų ir tada leisdavo jam ar jai ant varnos nugaros skristi iki šilkmedžio viršūnės. Tada vaikas-saulė nuskrisdavo iki dangaus ir būdavo saule vienai dienai. Taip kiekvienas vaikas-saulė pamainomis keisdavosi kiekvieną dieną. Sakoma, kad vaikai-saulės ir šilkmedis slypi kažkur rytinėje jūroje, Fusangu. Kiekvieną dieną vienas iš dešimties saulės paukščių keliaudavo aplink pasaulį Sihės vežamu vežimu. Taip pat yra interpretacijų, kad devynios saulės slypi pomirtiniame pasaulyje, o dešimta – gyvųjų pasaulyje (Kawagoe 2011).

Pagal mitą, maždaug 2170 pr. m. e. visos dešimt saulės-paukščiai iškilo į dangų tą pačią dieną, taip apdegindami ir išsausindami žemę. Imperatorius Jao (尧 Yao) paprašė imperatoriaus Džiuno, dešimties saulių tėvo, įkalbinti savo vaikus atsirasti po vieną vienu metu, bet jo nesiklausė. Dėl to Džiunas nusiuntė šaulį Houji (I) (后羿, Hou Yi), kuris nušovė visas, išskyrus vieną iš saulių (manoma, jog ji išsigelbėjo, nes tuo metu keliavo į pomirtinį pasaulį). Yra sakoma, kad trikojė varna dabar gyvena paskutinės išsigelbėjusios saulės viduje, o Kinijoje ji dabar yra vadinama Sanzuvu (三足烏 Samzuwu). Populiariausias Sanzuvo vaizdavimas yra Jangu mitas, kai auksinė varna yra sutapatinama su saule. Pirmą kartą žodžiais ją aprašė poetas Kui Yen 314 pr. m. e. (Kawagoe 2011)

Kitas varnos mitas yra ,,Keistose istorijose iš kinų studijos” (聊斋志异, Liao Chai Zhiyi), parašytose XVII a. antroje pusėje. Joje pasakojama, kad jaunas vyras iš Hunano vardu Ju Dziungas neišlaikė egzaminų ir dėl to negalėjo įsidarbinti. Beviltiškas ir alkanas, Ju stabtelėjo Uvango šventykloje, kurioje buvo globojamos varnos, ir meldėsi. Po kurio laiko šventyklos tarnautojas priėjo prie jo ir pasiūlė pareigas ,,Juodų apdarų tvarkoje”. Susižavėjęs, kad rado būdą užsidirbti pragyvenimui, Ju Dziungas sutiko. Tarnautojas davė jam juodus drabužius. Apsivilkęs jis pavirto varnu. Netrukus jis vedė jauną varną vardu Čiu Čing, kuri jį išmokė varnų elgesio ir įpročių. Deja, jis buvo pernelyg veržlus ir jūreivis jį nušovė. Kitos varnos įsupo vandenis ir taip apvertė jūreivio laivą, bet Ju Dziungas staiga vėl atsidūrė žmogaus kūne, kuris leisgyvis gulėjo ant šventyklos grindų. Iš pradžių jis galvojo, kad visas nuotykis buvo tik sapnas, tačiau jis negalėjo pamiršti laimės, kurią patyrė būdamas varnu. Ilgainiui jis pasveiko, išlaikė egzaminus ir jam sekėsi gyvenime, tačiau nenustojo lankęs Uvango šventyklos ir daręs varnams aukojimų. Galiausiai, kai jis paaukojo avį, atėjo Čiu Čing ir grąžino jam juodus drabužius. Ju Dziungas vėl tapo varnu (Kawagoe 2011).

Vakarų mokslininkai yra linkę manyti, kad Jatagarasu yra kilęs iš kinų trikojės varnos. Kadangi trikojės varnos motyvas ir mitas atsirado jau kinų civilizacijos pradžioje. Sanzuvu motyvas atsirado viename iš Dvylikos Medalionų (Dvylika suvereniteto ženklų), kurie buvo naudojami kaip dekoracijos formaliems imperatoriaus drabužiams senovės Kinijoje. Sakoma, kad jie buvo naudojami jau Džou dinastijoje (周朝 Zhou) ̶̶ XI a.-III a. pr. m. e. Sanzuvu, tupintis ant medžio taip pat aptinkamas išpieštame šilko audekle, kuris yra iš Vakarų Hanų dinastijos (西漢 Xi Han) (Kawagoe 2011).

Didžiausia trikojės varnos mitų įvairovė yra randama kinų folklore. Jos nuolatinė gyvenamoji vieta arba kilmė net gi šiandien yra kinų priskiriama Šandongui (山东省 Shandong). Sanzuvu vaizdavimas yra rastas ant neolito keramikos dirbinių iš Jangšao kultūros (V a.-III a. pr. m. e.). Kasiniai iš Čiuanhu-čun kaimo, Liuzi-džen miesto, Šensi provincijos rodo, kad ten buvo gaminami keramikiniai dirbiniai, vaizduojantys paukščio totemą su saule sparne. Ankstyvos Jangšao kultūros paukščio ir varlės paveikslai randami keramikoje, kuri yra 7000 metų senumo. Paukščio ir varlės motyvai buvo naudojami apie 3000 metų, kol paukščio vaizdavimas pasikeitė į auksinės varnos ir varlės vaizdavimą ir į rupūžę su trejomis kojomis – vaizdavimą, kurį tyrinėtojai laiko kaip primityviu kinų tikėjimu, kad paukštis buvo saulės, varlės ir mėnulio siela (Kawagoe 2011).

Anot Kawagoe, Sara Allen atseka trikojės varnos istorijos vystymąsi ankstyvoje kinų civilizacijoje ir tvirtina, kad trikojės varnos saulės motyvas bei dešimt saulių kilo iš Šango dinastijos žmonių (商朝, 1600-1046 m. pr. m. e.), kurių kilmės mitas sako, kad jie kilo iš juodo paukščio kiaušinio. Allen taip pat tvirtino, kad dešimties saulių mitas su laiku peraugo į vienos varnos saulės istoriją (Kawagoe 2011).

Jau Džou dinastijoje tradicija, kad buvo tik viena saulė, buvo plačiai priimta, o Mencijus (孟子) citavo Konfucijų sakydamas: ,,Dangus neturi dviejų saulių; žmonės neturi dviejų karalių” (Kawagoe 2011).

Žmonės toliau tikėjo dešimčia saulių, kurios viena paskui kitą iš eilės kilo nuo šilkmedžio šakų iš skirtingų regionų. Centrinėje dalyje ši tradicija buvo žinoma, bet nuo jos atsiribojo dėl istorijos, kad vieną dieną visos saulės vienu metu pakilo, o devynios buvo nušautos lankininko I. Šango dinastija asocijavosi su daugeliu šios tradicijos motyvų bei jų genties kilmės mitais – išsiritimas iš juodo paukščio kiaušinio – yra dešimties saulių, kurios kildavo iš šilkmedžio, gimimo mito transformacija, tačiau tikėjimas dešimčia saulių buvo jau prarastas. Nors tai buvo tik mitas ir tai nepaliko jokio pėdsako kinų astronomijos istorijoje, tikėjimas dešimčia besikaitaliojančių saulių buvo stipriai tradicija senovės Kinijoje. Taigi, Allen tvirtina, kad Šaulio I dešimties saulių iš šilkmedžio šaudymo mitas yra skirtingų mitinių tradicijų (ir visų iš Šango žmonių) susiliejimas (Kawagoe 2011).

Trikojės varnos spalvos

Varnos mitai, iš rytų, centrinės ir vidurio Azijos regionų, kur varna kadaise buvo vaizduojama įvairių spalvų paukščiu – balta, geltona, raudona ir pan., bet tapo juoda dėl kažkieno klaidos. Nors juoda varna Europoje yra laikoma pranašaujanti mirtį, kinų ir japonų varna reiškia dievišką vadovavimą ir numatymą. Spalva taip pat gali nurodyti mitų kilmę (Kawagoe 2011).

Sprendžiant pagal Šandongo ir Korėjos pusiasalio artimumą, Šandongo trikojės varnos motyvo iš medalionų simbolių, taip pat pagal Hanų vadų įsikūrimą Korėjoje, nenuostabu, kad šis motyvas pasklido Korėjos karalystėse ir palaipsniui buvo priimtas kaip šventas simbolis (Kawagoe 2011).

 

Šaltinių sąrašas:

Herbert, J., 1967. Shinto: At the fountainhead of Japan. London: Allen and Unwin.

Kang, K-S., 2013. The Peacock [internete]. Rasta: <http://www.e-jsst.org/upload/jsst-4-35.pdf> [žiūrėta 2015 balandžio 28]

Kawagoe, A., 2011, The Legend of Yatagarasu, the three-legged crow and its possible origins, [internete] Rasta: <https://heritageofjapan.wordpress.com/2011/08/22/yatagarasu-the-three-legged-crow-and-its-possible-origins/> [žiūrėta 2015 balandžio 30]

Marshall, K., 2011. Seeking Enlightenment From Spirits and Forests in Japan. The Huffington Post [internete] Rasta: <http://www.huffingtonpost.com/katherine-marshall/seeking-enlightenment-fro_b_896914.html> [žiūrėta 2015 balandžio 28]

Ponsonby-Fane, R. A. B., 2013. Studies In Shinto & Shrines. New York: Routledge.

Sakae, M., 2007. Encyclopedia of Shinto [internete]. Rasta: <http://eos.kokugakuin.ac.jp/modules/xwords/entry.php?entryID=995> [žiūrėta 2015 balandžio 28]