Geltonojo Turbano sukilimas

Geltonojo Turbano sukilimas (kin. 黄巾之乱, Huángjīn zhī luàn) – tai karinis valstiečių sukilimas, prasidėjęs 185 m. valdant vėlyvajai Hanų (kin. 漢, Hàn) dinastijai, Imperatoriui Ling (kin.漢靈帝, Hàn Língdì). Nors pagrindis sukilimas buvo numalšintas 185 m., mažesni sukilimai truko iki 205 m. Geltonasis Turbano sukilimas laikomas Trijų karalysčių (kin. 三國, Sānguó)  konflikto pradžia ir yra aprašomas kaip pirminis įvykis istoriniame XIV a. kūrinyje „Trijų karalysčių romanas“ (kin. 三國演義  Sānguó yǎnyì). Sukilimas savo pavadinimą įgijo dėl geltonų skarų, kurias vilkėjo sukilėliai, kad galėtų vienas kitą atpažinti (Levy, 1956).

Priežastys

Pirmoji sukilimo priežastis yra priskiriama žemės ūkio krizei, kilusiai šiauriniame Kinijos regione. Apytiksliai 175 m. Geltonosios upės potvynis užliejo supantį šiaurinį regioną – griaudamas namus, gyvenvietes naikindamas dirbamą žemę. Tuo pat metu teritoriją siaubė badas, vėliau sausros (Levy, 1956). Dauguma gyventojų, ūkininkų, karinių naujakurių buvo priversti keliauti į pietus, ieškodami maisto, darbo ir pinigų. Tačiau pietinėje Kinijoje dominavo stambūs žemvaldžiai. Šie žemvaldžiai išnaudojo atvykėlius didelių turtų susikrovimui. Šiuo laikotarpiu valstiečiai kentė ir dėl didelių mokesčių. Jų išlaidomis buvo išlaikomas Šilko kelio (kin. 絲綢之路, Sichou zhi lu) bei Kinijos sienos saugumas, statant ir išlaikant įgulas. Kita sukilimo priežastis buvo prastėjanti ekonominė imperijos bei valstiečių situacija. Didelė valstiečių dalis buvo prasiskolinę stambiems žemvaldžiams ir jie galėjo išgyventi pardavę savo žemes ir tapę nuomininkais ūkininkais, priklausydami žemvaldžiams. Šie nuomininkai ūkininkai tai pat dažnai turėjo tarnauti mažose privačiose armijose (kin. 部曲, buqu). Dar viena sukilimo priežastis – vėlyvuoju Hanų dinastijos laikotarpiu buvo paplitusi didelė korupcija. Dėl ilgo nestabilumo laikotarpio, kurį sukėlė ankstyvos imperatorių mirtys, jų vietoje likdavo jų vaikai – imperatoriai. Tai leido eunuchams įgyti daug įtakos ir pasinaudojant ja įgyti turtų. Eunuchų įtakos viršūnė buvo pasiekta susidarius slaptai grupei vadintai „dešimt dalyvių“ (kin. 十常侍 Shí Chángshì) vėlyvuoju Hanų dinastijos laikotarpiu. Šios grupės narių įtaka buvo tokia didelė, jog yra sakoma, kad imperatorius Ling vieną iš jų vadino savo „įtėviu“. Tokiomis sąlygomis bežemiai, buvę kariai, valstiečiai, pradėjo burtis į ginkluotas grupes, kurios dirbo už pinigus arba tapo kelių plėšikais. Žmonės pradėjo abejoti imperatoriaus Dangaus Mandatu ((天命 Tianming – senovės kinų civilizacijos filosofinis principas, nurodantis, ar Kinijos imperatorius yra pakankamai doras valdyti).

Sukilimo pradžia

Džang Dziue (dar vadinamas Džang Dziao, kin. 張角 Zhāng jué), taoizmo šventikas ir gydytojas, gimęs Ji regione, keliavo po Kiniją ir jos nukentėjusius regionus kartu su savo broliais Džang Bao (kin. 張寶 Zhang Bao) ir Džang Liang (kin. 張 梁Zhang Liang ). Broliai bekeliaudami padėjo vargšams, žmones gydė nemokamai, plėsdami savo idėjas bei siekėjų gretas. Jie vadovavo „Aukščiausios taikos kelio“  (kin.太平道; Tàipíng Dào) taoizmo sektai. Džang Dziue buvo sektos galva, tai pat turėjęs „Didžiojo mokytojo“ ( kin. 大賢良師da xianliang shi) bei „Dangaus generolo“ (kin. 天公將軍tiān gōng  jiāng jūn) titulus. Pasak sektos, dėl imperatoriaus blogo ir korumpuoto valdymo bei kitų ženklų, jis prarado Dangaus Mandatą.

Džang Dziue tikėjo, kad greitai įvyks apokalipsinis įvykis ir Džang Dziue vadovaus naujajam pasauliui po šio įvykio. Ir vienintelis būdas pasiekti šį naująjį amžių yra užbaigti senąjį pasaulį – sunaikinti Hanų dinastiją ir atstatyti Dangaus Mandatą, o naująjį pasaulį pastatyti pagal Džang Dziue taoistinius mokymus ir tikėjimą (Crespigny, 1997).

Sukilimas

Sukilimui augant, Džang Dziue buvo išsiuntęs žmogų vardu Ma Juan I (kin. 馬元義 mǎ yuán yì ) į sostinę pradėti sudarinėti sąjungas tarp valstybės pareigūnų ir miesto žmonių. Geltonojo sukilimo įtaka buvo tokia didelė, jog pasiekė Imperijos viršūnes. Atsirado eunuchų, kurie buvo pasiryžę išduoti Imperatorių ir tapti Džang Dziue bendrininkais. Ma Juan I  pagrindinis planas buvo užpulti sostinę, tuo pačiu metu, kai prasidės sukilimas – Hanų imperijos armija bus užsiėmusi sukilimo malšinimu, o ne Imperatoriaus gynimu. Bet keli mėnesiais prieš sukilimo pradžią, Džang Dziue buvo išduotas. Vienas iš jo sekėjų pranešė Imperijos valstybės pareigūnams, kad planuojamas sukilimas. Ma Juan I buvo surastas ir nukankintas. Imperatorius, sužinojęs apie sukilimą, įsakė Džou Bin (kin. 周斌 zhōu bīn) atlikti tyrimą ir surasti tuos, kurie palaikė sukilėlius ir jais atsikratyti. Daugiau nei 1000 sukilimą palaikančių buvo sulaikyti, jiems buvo įvykdyta mirties bausmė (Levy, 1956). Po šio įvykio Džang Dziue neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik pradėti sukilimą ankščiau nei planuota.

Pradžioje 360 000 Geltonojo turbanų sukilėlių, nors ir prastai koordinuoti, užėmė 8 regionus (Levy, 1956) (vieni iš jų buvo  -Ju; Ji; Jū; Jing; Xing regionai). Degindami ir plėšdami valstybės pareigų namus, vyriausybės įstaigas ir viską kas simbolizavo Hanų valdžią. Sužinojęs apie prarastas teritorijas Imperatorius sukilimui numalšinti sukvietė 3 generolus – Lu Dži (kin. 盧植 lú zhí), Džu Dziun (kin. 朱儁 zhū jùn ), Huangfu Song (kin. 皇甫嵩 huáng fǔ sōng) (Levy, 1956). Pirmasis su sukilėliais susidūrė generolas Džu Dziun. Savo pirmąjį bei antrąjį mūšius prieš sukilėlius Džu Dziun pralaimėjo. Generolai suprato, jog jie nuvertino sukilėliu jėgą. Pagalbon buvo pakviestas dar vienas generolas – Cao Cao (kin. 曹操, Cao Cao). Persigrupavę Džu Dziun, Huangfu Song ir Cao Cao sujungė savo pajėgas. To pakako įveikti sukilėlius pietiniame regione. Šiauriniame regione generolas Džu Dziun įveikė Džang Dziue mūšyje ir apsupo regioną. Apsupties metu Džang Dziue mirė nuo ligos, manoma, karščiavimo. Sukilimo galva tapo Džang Dziue brolis – Džang Liang. Šiuo laiku į regioną atvyko ir Huangfu Song. Armijoms susirėmus, jos negalėjo įveikti viena kitos (Levy, 1956). Džang Liang manė pasiekęs lygiąsias. Bet kitame mūšyje jis buvo įveiktas, nes atsipalaidavo ir nepasirūpino savo saugumu. Džang Liang bei 30,000 sukilėlių (skaičius nepatikimas), buvo nukirsdintos galvos. Huangfu Song sužinojęs, jog Džang Dziue jau yra miręs nuo ligos, iškasė jo kūną ir tai pat nukirsdino jam galvą, kurią nusiuntė imperatoriui. Greitu metu buvo nužudytas ir paskutinis brolis – Džang Bao.

Pasekmės

Vos po 200 dienų nuo sukilimo pradžios – Džang Dziue ir jo broliai buvo negyvi ir pagrindinis sukilimas numalšintas. Teigiama jog 100,000 Geltonojo Turbano sukilėlių kūnų buvo atvežti, sukrauti ir užpilti žeme iš ko gavosi didžiulis pylimas, nuo kurio viršaus matėsi valstybės sostinė (Levy, 1956). Numalšinimo kaina buvo brangi. imperijos infrastruktūra buvo sunaikinta, šimtai tūkstančių negyvi, kai kurie regionai buvo atskirti nuo imperijos valdžios.

Taoistų sekta, sekusi Džang Dziue, savo veiklą perkėlė į Kinijos pietvakarius. Jos valdžią perėmė Džang Liang anūkas Džang Lu (kin. 張魯,Zhang Lu)(Levy, 1956).

Svarbiausia sukilimo pasekmė – prarasta centrinė imperijos galia. Sukilimo metu Imperatoriui trūko karinės jėgos įveikti sukilimą pačiam. Todėl jam teko prašytis pagalbos iš vietinių valdovų, kas labai sumažino imperatoriaus įtaką (Farmer, 2005). Po sukilimo regionuose tvarką toliau palaikė vietiniai valdovai, kurie pradėjo savus regionus tvarkyti patys be imperijos pagalbos. Jie investavo į infrastruktūrą naudodamiesi savais pinigais, gynė teritorijas nuo plėšikų. Žmonės tapo priklausomi nuo savo regionų valdovų. Kas yra viena iš pagrindinių priežasčių kuri leido prasidėti – Trijų karalysčių laikotarpiui.

Naudota literatūra

1. de Crespigny, R. 2018. Generals Of The South: The Foundation And Early History Of The Three Kingdoms State Of Wu. Australian National University, Faculty of Asian Studies, 70-74. Prieiga per internetą https://openresearch-repository.anu.edu.au/handle/1885/148674 [žiūrėta 2021 gruodžio 20]
2. Farmer, J. M. 2005. The Three Chaste Ones of Ba: Local Perspectives on the Yellow Turban Rebellion on the Chengdu Plain. Journal of the American Oriental Society, 125(2), 191–202. Prieiga per internetą http://www.jstor.org/stable/20064326 [žiūrėta 2021 spalio 17]
3. Levy, H. S. 1956. Yellow Turban Religion and Rebellion at the End of Han. Journal of the American Oriental Society, 76(4), 214–227. Prieiga per internetą https://doi.org/10.2307/596148 [žiūrėta 2021 spalio 17]