Junanio lankytini objektai
Junanis (Yunnan) – pietų Kinijoje esanti šešta pagal dydį provincija. Išvertus iš kinų kalbos, regiono pavadinimas reiškia „į pietus nuo debesų“ (yun nan). Regiono sostinė Kunmingas. Didžiausios regiono upės: Jangdzė, Mekongas ir Salvinas. Šioje provincijoje gyvena daugiau nei 45 mln. žmonių. Klimatas subtropinis. Žiemos švelnios, vasaros karštos. Regiono pietuose temperatūra beveik visus metus siekia apie 30 laipsnių karščio. Čia aptinkama bemaž pusė visos Kinijos gyvūnų bei augalų rūšių. Tai vienas įdomiausių Kinijos regionų, galintis pasiūlyti civilizacijos nenuniokotą gamtą, palankų klimatą, turtingą istoriją, virtuvės įvairovę bei ramų poilsį.
Regiono istorija
Junanis ilgą laiką turėjo savo valstybingumą. Junanio teritorija seniau apėmė ne tik dabartinę regiono provinciją, bet ir pietinį Sičuaną (Sichuan), vakarinį Guidžou (Guizhou), šiaurinį Mianmarą. Prie Kinijos buvo prijungta Juanio (Juan) dinastijos laikais (XIII a.), jį užkariavus mongolams. Kinų šaltiniai mini Diano valstybę, atsiradusią IV a. pr. m. e. 109 m. pr. m. e. Kinijos imperatorius Vudi užėmė šias teritorijas ir įsteigė Dzidžou (Jizhou) provinciją. Tuo pat metu tas pats imperatorius užėmė senąją Korėjos valstybę Kočiosoną ir Pietų Kinijos valstybę Namvietą. Visose šiose teritorijose buvo intensyviai diegiama Kinijos kultūra, paremta literatūrine kinų kalba, papročiais. Tokiu būdu Junanis buvo įjungtas į sinosferą. Nusilpus Kinijai Trijų karalysčių laikotarpiu, Junanis vėl tapo nepriklausomas. Tuo metu valstybės sostinė buvo prie Dianči ežero, ir ją valdė I (Yi) tautos Cuan klanas. VIII a. prie Erhajaus ežero bajų tauta sukūrė daug smulkių valstybėlių, kiniškai vadinamų džao, 728 m. pietinės džao valdovas Piluoke užėmė kitas valstybes ir susikūrė Nandžao (Nanzhao). IX a. ši valstybė išsiplėtė visame Junanyje. Nandžao nusilpus, 937 m. čia į valdžią atėjo nauja dinastija, ir valstybė pakeitė pavadinimą į Dali, taip pat vadinta ir jos sostinė prie Erhajaus ežero. Jos valdovai propagavo kinišką budizmą. Valstybė klestėjo dėl arbatos kelio, kuris jungė Kiniją, Mianmarą ir Tibetą. XIII a. mongolų chanui užėmus sostinę Dali, valstybė buvo inkorporuota į Kinijos sudėtį kaip Junanio provincija. Centrinė valdžia paliko vietinius valdytojus, skatindama jų tarpusavio nesutarimus, kas didino krašto etninį ir politinį susiskaldymą. Tokių valdytojų buvo priskaičiuojama apie 300, ir dauguma jų išvystė vietines dinastijas. Tik nuo XVII a. vietiniai valdovai pradėti keisti skiriamais iš sostinės valdininkais. XIX a. labai paspartėjo šiaurės hanių migracija į Junanį (tarp 1775 ir 1850 m. regiono gyventojų skaičius išaugo nuo 4 iki 10 mln.). Nuo XVII a. regione daugėjo ir musulmonų, kurie kontroliavo prekybos kelius ir pelningą prekybą tarp Mianmaro ir Kinijos. 1855 m. jie inicijavo sukilimą prieš Kinijos valdžią, prie kurio prisijungė dauguma Junanio tautų. 1859 m. paskelbta nepriklausoma valstybė Pignanas, kuri išsilaikė iki 1868 m. Sukilimas buvo numalšintas labai žiauriai, o musulmonai masiškai migravo į kaimyninį Mianmarą. XX a., po Kinijos Respublikos paskelbimo, Junanis buvo galutinai inkorporuotas į Kinijos sudėtį. 1926 m. regionas įstojo į Komunistų partiją.
Lankytini gamtiniai objektai
Akmenų miškas. Tai geologinis parkas, užimantis apie 400 kvadratinių kilometrų, esantis netoli Junanio sostinės Kunmingo. Ši vieta garsi savo geomorfologiniu kraštovaizdžiu. Teigiama, jog šis darinys susiformavo vėlyvame palezojuje, pakilus žemės plutai, kuri vėliau išgyveno koroziją, požeminiam kartu su paviršiniu vandeniu veikiant uolas. Čia natūraliai susiformavo tiltai, tarpekliai, urvai. Dabar tai vienas lankomiausių turistinių traukos objektų Junanyje.
Pudacuo kanjono nac. parkas. Pudacuo nacionalinis parkas (普达措国家公园) užima 1295 kvadratinių kilometrų teritoriją. Įsikūręs Šangri-La provincijoje. Parkas apima Bita ežero gamtos rezervatą, Šudu (Shudu) ežerą ir vaizdingą Duhu (Duhu) vietovę Hongšano (Hongshan) regione. Šiame parke yra apie 20% visos Kinijos augmenijos, maždaug 100 nykstančių gyvūnų rūšių (juodakaklės gervės, pušūnai (iš kurių gaminami chemoterapijai skirti vaistai)). Ir visa tai užima 0,7% Kinijos teritorijos. šis parkas apima Trijų lygiagrečių upių teritoriją, kuri yra įtrauka į UNESCO paveldo sąrašą.
Lankytini kultūriniai objektai
Kunmingas. Kunmingas – Junanio regiono sostinė bei didžiausias miestas, turintis daugiau nei 3 mln. gyventojų. Tai Junanio ekonominis, kultūrinis bei edukacinis centras. Dažnai vadinamas „amžinojo pavasario“ miestu. Kunmingas buvo svarbi Šilko kelio dalis prekybai su Tibetu, Sičuaniu, Indija bei Mianmaru. Miestas didžiuojasi dviem centre esančiomis aikštėmis – Dongfeng ir Dzinma Bidzi (Jinma Biji). Pastaroji labai vaizdinga, su didingomis arkomis bei akį traukiančia architektūra. Populiariausia pėsčiųjų zona – Nanping gatvė. Vietiniai dažnai laiką leidžia parke prie Žaliojo ežero. Vienas garsiausių lankytinų objektų – Auksinė šventykla. Įsikūrusi ant Mingfengo (Dainuojančio fenikso) kalvos yra didžiausia varinė šventykla visoje Kinijoje. Pastatyta XV A., 1857 m. buvo smarkiai apgadinta (musulmonų sukilimo metu). 1890 m. imperatoriaus Guansu (Guanxu) siūlymu buvo atstatyta, panaudojus 250 tonų bronzos. Ši šventykla pavadinta Auksinė todėl, jog blizgus varis spindėjo kaip auksas. Ne ką mažiau lankoma Jundongo (Yundong) šventykla, skaičiuojanti jau per 1000 metų. Karalius Ymousunas (Yimouxun) pastatė VIII a., kaip Putuluo šventyklos tęsinį. Kompleksas gražus, viduryje nedidelis ežeriukas, kurio viduryje tūkstantrankės Guanyin bodhisatvos skulptūra (Rutė 2014 p. 157). Koridoriuje išdėstytos Šakjamunio (Sakyamuni), Amitabos (Amitabha) bei Medicinos Budos statulos.
Lidziangas. Lidziangas – miestas pietvakarinėje Junanio dalyje, turintis apie 1,2 milijono gyventojų. Senamiestis įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą. Išsidėstęs aplink centrinę turgaus aikštę. Maždaug 800 metų senumo Lidziango miestas kadaise buvo svarbus prekybinis per Junanio provinciją nusidriekusio pietinio Šilko kelio centras. Lidziangas įsikūręs plynaukštėje, maždaug 2400 metrų virš jūros lygio aukštyje, o pirmieji jo gyventojai buvo nasių tautelės žmonės (Orbinski Von). Lidziangas dažnai vadinamas Rytų Venecija. Egzotikos Lidziangui, o ypač seniesiems jo rajonams, suteikia ir akmenimis grįstos gatvelės, senoviniai mediniai namai, mažos krautuvėlės ir arbatinės. Šis miestas garsėja ir savo restoranėliais bei kavinėmis. Taip pat gausu parkų bei šventyklų. Nuo kalvų atsiveria panorama į miestą bei Baltojo drakono tvenkinį. Tai vienas žavingiausių Junanio regione esančių turistų traukos objektų.
Dali. Tai miestas, įsikūręs beveik provincijos viduryje prie Erhajaus ežero iš vakarų ir Cango kalno iš rytų. Gausiai lankomas turistų. Šis miestas minimas jau 1382 m. per Mingų dinastijos valdymą. Apjuostas 6 km. ilgio gynybine siena. Mieste siūloma aplankyti antikinį Junanio Šasi miestą, tris čonšengo pagodas, Džonche šventyklą, nuplaukti į mažąją Putuo salą ar apžiūrėti Dali muziejų. Dali garsus ir dėl marmuro, kuris žinomas kaip “Dali“ akmuo. Ypatingai miestelis atsigauna per Rudens vidurio festivalį, kuomet žmonės irstosi valtelėmis Erhajaus ežeru, iš kurio matomos snieguotos Cangšano (Cangshan) kalnų viršūnės.
Naudota literatūra
Yunan Tourism administration, n.d. Pudacuo National Park. Yunan Tourism [internete] Rasta: <http://en.ynta.gov.cn/Item/556.aspx> [žiūrėta: 2014 gegužės 23].
Orbinski-Vonk, I., 2011. Lidziango senamiestis rytų Venecija. GB Times [inernete] Rasta: <http://lt.gbtimes.com/travel/lidziango-senamiestis-rytu-venecija> [žiūrėta: 2014 gegužės 24].
Rutė, I., 2014. Išskirtinės kelionės Kinija, Tibetas, Mianmaras, Nepalas. Vilnius: „Aukso pieva“.
Travel China Guide, n. d. Dali attractions. Travel China Guide [inernete] Rasta: <http://www.travelchinaguide.com/attraction/yunnan/dali/> [žiūrėta: 2014 gegužės 23].
UNESCO, n. d. South China Karst. UNESCO. [inernete] Rasta: <http://whc.unesco.org/en/list/1248 [žiūrėta: 2014 gegužės 23].
