Senovės Kinijos apranga
Priešistorė – 600 m. po Kr.
Rytų stilius
Antikos pasaulyje Kinija buvo žinoma kaip Ceres (nuo šilką reiškiančio žodžio), taip pavadinta pagal legendinį aukščiausios kokybės šilką, gabentą į vakarus Šilko keliu. Daugybė laidojimo vietose rastų drabužių ir aksesuarų rodo, kokie įmantrūs buvo to meto audiniai: ir gausiai raštuoti, atspindintys šviesą, ir permatomas gazas. Drabužius sluoksniuojant, pridedant kitos spalvos pamušalą, liemens diržus ir juostas, apie kaklą būdavo gaminami nepaprastai spalvingi deriniai. Įmantrūs audekliniai turbanai ir plačios rankovės turėjo įtakos Vakarų madai. T formos kiniški ir japoniški kimono su plačiomis rankovėmis, nukarančiomis nuo alkūnių, skyrėsi nuo Vakarų stiliaus tunikų. Vidurinės Azijos ir Persijos teritorijose (dab. Iranas ir Irakas) drabužiai būdavo labiau prigludę, aptempti prie riešų ir su įvairių formų apatinėmis dalimis, kurioms įtakos turėjo klajokliai raiteliai (Dorling Kindersley 2012, p. 30).
Pagal drabužių kiekį vienam žmogui senovės kiną buvo galima palyginti su kopūstu. Tam įtakos turėjo ir Kinijos klimato ypatumai. Kinijos šiaurėje jis buvo pakankamai atšiaurus, o pietuose karštis kaitaliojosi su šalčiu. Todėl senovės kinas rengdavosi „visiems gyvenimo atvejams“, keletu kelnių ir keletu marškinių (Siuvimas, 2016).
Apatiniais drabužiais Senovės Kinijoje buvo kelnės ku (裤 ku) ir marškiniai. Kelnes slėpdavo po ilgu drabužiu, nes jas buvo nepadoru demonstruoti. Beje, ku ir buvo nepakankamai išvaizdžios: plačios, labai žemu žingsnio ilgiu, iš užpakalio kabančios maišu ir parištos virve. Siuvo jas iš paprastos medžiagos arba iš šilko, vėliau iš medvilnės. Ant ku dažniausiai buvo apsivelkama taoku (套裤 taoku, užvalkalas kelnėms) – susidedantis iš dviejų dalių, kurių kiekviena buvo tvirtinama prie juosmens virvučių pagalba. Šaltu oru kinai vilkėdavo vatines dygsniuotas kelnes. Žiemą – iškart po kelis chalatus arba drabužius su pamušaliniu audiniu – dziapao, o kartais vilkėdavo pamušta vata drabužį – mianpao. Šiaurės Kinijoje nuo šalčio apsaugodavo kailiniai ciu, siuvami iš ožkų, šunų arba beždžionių kailio. Labiausiai buvo vertinami kailiniai iš karakulio (Siuvimas, 2016).
Dažai ir pigmentai
Antikos pasaulyje buvo kur kas daugiau spalvų, negu galima spręsti iš išlikusių daiktų ir statinių, kurių vaizdas jau išblukęs. Iš priešistorinių urvų piešinių matyti, kad gamtinės kilmės pigmentai būdavo maišomi su vandeniu ir aliejumi ir kad antikos pasaulio žmonės rasdavo spalvų audiniams dažyti, kūnui puošti ir papuošalams kurti. Dažniausiai naudoti vietinės kilmės dažai ir pigmentai. Dauguma jų būdavo gaunami iš augalų, keletą sodrių spalvų suteikdavo vabzdžiai, kitus – uolos, mineralai, žemė. Spalva – kartais raštų forma – skirdavosi pagal luomą, papročius ir geografinę kilmę. Ji galėjo būti ir simbolis (Dorling Kindersley 2012, p. 38).
Kiniškas mėlis buvo lengviausiai prieinami mėlyni dažai, gauti iš gausiai vešėjusių indigažolių (Mada 2012, p. 38).
Viršus ir apačia filosofiniu požiūriu
Tipišku viršutinių drabužių komplektu buvo išanas. Priekyje ant išano buvo užrišama prabangiai siuvinėta raudona prijuostė – būtinas atributas aukojimo apeigose. Forma, spalva, ornamentai, viskas senoviniame kiniečių kostiume turėjo simbolinę reikšmę. Viršutinė jo dalis i, raudonai juoda, skirta vyrams (Tėvo – Dangaus) simbolis, apatinė šan, geltona (Motinos – Žemės) simbolis i buvo susisiaučiami vienaeiliu arba dvieiliu chalatu. Ir neduok dieve susisiausti savo i į kairiąją pusę! Tik į dešinę, kitaip jus skaitytų necivilizuotu barbaru. Rankovės buvo pakankamai plačios (vidutinis rankovių plotis, apie 2,4 m.), kas visiškai nereiškė, kad senovės kinai buvo baltarankiai. Darbo metu rankovės buvo parišamos specialia juosta, kuri buvo kryžiuojama ant krūtinės (Siuvimas, 2016).
Apatinę kūno dalį apjuosdavo audinio gabalu – tai viršutinis apjuosiamasis drabužis šan. Šanas buvo tvirtinamas ant liemens juosmeniu – medžiaginiu niu arba odiniu “gedai ”, o iš priekio prie jo tvirtindavo “šou” – spalvotas virves su nefritiniais papuošalais supintais į tinklą. Senovės laikais juosmuo buvo svarbiausias kostiumo atributas. Prie jo buvo kabinami tik griežtos paskirties daiktai: peilis, žiedas skirtas šaudymui iš lanko, skeltuvas, adata skirta atmintinių šou mazgų atnarpliojimui. Vėliau šie daiktai pavirto papuošalais, prie kurių prisidėjo nefritiniai pakabukai – „peijui“. Vėliau drabužio struktūra supaprastinama ir šiuos apdarus pakeičia vienspalvis chalatas. Imperatorius vilkėjo geltonos spalvos chalatą, kas simbolizavo jo valdžią žemėje. Simbolinę reikšmę taip pat turėjo ir dekoratyviniai raštai ant šiokiadienio drabužių. Vyriški chalatai dažnai buvo puošiami hieroglifais „ilgaamžiškumas“. Dažnai šį hieroglifą apjuosdavo žiedu iš penkių šikšnosparnių: žodžiai „šikšnosparnis“ ir „laimė“ kinų kalboje skamba vienodai (Siuvimas, 2016).
Spalvų simbolika
Senovės kinų heksagramą (Heksagrama, šešiakampė žvaigždė, sudaryta iš dviejų vienas su kitu supintų trikampių. Tai plačiai paplitęs senojo pasaulio kultūrų simbolis) sudaro penkios pagrindinės spalvos: žalia (mėlyna), raudona, balta, juoda, geltona. Jų simbolinė prasmė yra neįprasta todėl, kad kinai turėjo kitus įvaizdžius, pavyzdžiui, baltai spalvai priskirtas ruduo, nes asocijavosi su baltų ryžių derliumi, gamtos liūdesiu, geltona spalva – su pietų saulės apšviesta žeme, o juoda – su šiaure, kur nėra saulės. Žalia ir mėlyna spalvos dažniausiai buvo vienareikšmės (Adomonis, 2008).
Senovės Kinijos moteris
Senovės Kinijoje grožio idealas – mažutė, smulkutė moteris, mažytėmis pėdomis. Nei vienas save gerbiantis kinas nebūtų paėmęs į žmonas merginos, turinčios dideles pėdas. Kad koja liktų mažutė, merginos visaip tvirtindavo pėdas, kad jos nustotų augti. Beje, pagrindinis Kinijos vyrų grožio kriterijus buvo ilgi plaukai, kuriuos jie pindavo į įspūdingas kasas (Darnipora, 2009).
Ilgą laiką Kinijoje moterys, kaip ir vyrai, dėvėjo ilgus marškinius ir plačias kelnes, paslėptas po ilgais drabužiais. Viršutinis kostiumas „išanas“ buvo panašus į vyrišką. Tik Tanio epochoje moterys apsivilko palaidinėmis ir sijonais panašiais į europietiškus. Ant šių sijonų klubų buvo trikampės iškirptės pro kurias matėsi palaidinių audinys. Moterų apdarai nuo vyriškų skyrėsi nepaprastu siuvinėtų raštų grožiu. Paprastai šie raštai sueidavo į dekoratyvinius ratus – tuanius. Visi atvaizdai tuaniuose buvo giliai simboliški. Slyvos žiedai ir narcizai simbolizavo žiemą, bijūnai – pavasarį, lotosas – vasarą ir saulę, chrizantemos – rudenį. Paplitęs buvo drugelio atvaizdas – šeimyninės laimės simbolis (Siuvimas, 2016).
Sutuoktinių laimę simbolizavo dviejų mandarininių antelių pora. Be to tuaniai galėjo būti ir siužetiniai – juose buvo siuvinėjamos merginos ir vaikinai, seniai ir vaikai, gražūs paviljonai, scenos, vaizduojančios įžymius literatūrinius kūrinius (Siuvimas, 2016).
Šukuosenos
Gilesnėje senovėje kinai nekirpo plaukų, o surinkdavo juos į kietą mazgą – či – ir pritvirtindavo juos smeigtukais ant pakaušio, ant kaktos, smilkinių ir pakaušio plaukai labai prigludę. Bet po mandžiūriečių užkariavimo visus kinus vyrus privertė skusti priekinę galvos dalį, o likusius plaukus ant pakaušio susipinti į įžymiąją kasą. Ši šukuosena tapo savotišku Kinijos liaudies pavergimo simboliu, todėl sukilimų dalyviai nusipjaudavo nepakenčiamą kaselę (Siuvimas, 2016).
Moteriškajai šukuosenai užkariautojai buvo gailestingesni. Jos pagrindą vis dar sudarė mazgas. Šukuosenos buvo sudėtingos, bet lengvos ir išpuoselėtos. Jas sudėdavo iš tiesių plaukų su keliais skyrimais, simetriškomis plaukų kilpomis, voleliais. Kad kilpos iš plaukų gerai laikytųsi, jas sutepdavo lipniais skysčiais ir apvyniodavo ant aksominių volelių. Kuokštai, kuriuos sudarydavo keletas aukštų kilpų, šukuosenose buvo tvirtinami ant pakaušio. Kiekvienoje šukuosenoje jų buvo po du – tris. Nuo smilkinių plaukai buvo šukuojami į viršų, o kaktą įrėmindavo reti, trumpi kirpčiukai (Siuvimas, 2016).
Buvo ir kiti šukuosenų variantai, be kirpčiukų, nuo smilkinių krintančiomis sruogomis pritvirtintomis poriniais papuošalais. Kilmingos damos dėvėjo perukus. Nuotakai prieš vestuves supindavo plaukus į kasą arba susukdavo virve ir kryžmai sutvirtindavo smeigtukais ant pakaušio. Sutuoktuvių metu jaunajai ant kaktos iškirpdavo kirpčiukus, o smilkiniuose plaukus nukirpdavo kampu (Siuvimas, 2016).
Galvos apdangalai
Pagal senovės etiketo reikalavimus galva turėjo būti visada pridengta. Iš čia ir kilo galvos apdangalų įvairovė. Nepilnamečiai jaunuoliai mūvėjo ant galvos metalinius gaubtuvėlius. Aukštuomenės jaunuolių gaubtuvėliai galėjo būti ir iš aukso, puošti brangakmeniais. Sulaukus pilnametystės (dvidešimties metų) buvo atliekamas kepurės – „guanji“ užmovimo ritualas. Kinijos imperatorius mūvėjo galvos apdangalą, kuris buvo vadinamas „mian“. Šį apdangalą galėjo mūvėti ir kiti kilmingi asmenys atliekantys šventas apeigas. „Mianio“ konstrukcija buvo be galo sudėtinga ir visos jo detalės turėjo simbolinę reikšmę. Iškilmingais momentais buvo mūvima sudėtingu galvos apdangalu – „fenguan“ (Siuvimas, 2016).
Kūno priežiūra
Kinijoje nuo seno kūno priežiūros menas buvo ypač išaukštintas ir išpuoselėtas. Moterys plaukus tepdavo esencijomis ir aliejais, tepė laku ir vašku, apibarstydavo spalvota pudra. Šukuosenos buvo puošiamos gėlėmis, šakelėmis su lapeliais, smulkiais pumpurais. Nuotakoms į smilkinių sruogas įpindavo perlus, spalvotas šilkines virveles, girliandas iš smulkių gėlių. Senovės kinų kariai priešo įbauginimui veidą išdekoruodavo tušu. Raštas ant veido galėjo turėti simbolinę reikšmę. Pavyzdžiui, raštas ant dešiniosios veido pusės reikšdavo, kad šis žmogus yra nepaperkamas (Siuvimas, 2016).
800-1453
Viduržemio jūros regionas viduramžiais buvo pažangiausias mokslo, technologijų ir prekybos centras pasaulyje. Prabangos prekių į šį regioną ir Šiaurės Europą buvo pristatoma ir prieš kryžiaus žygius, ir po jų (1095-1291 m.). Senuoju Šilko keliu, ilgu prekybos maršrutu per Vidurinę Aziją, iš Kinijos gabenti brangūs audiniai. Rytietiškos audimo technologijos išplito į Bizantiją ir Persiją, į islamiškas Šiaurės Afrikos teritorijas ir į Andalūziją, maurų karalystę Ispanijos pietuose. Suklestėjo Venecija, kontroliavusi prabangos prekių prekybą su Artimaisiais Rytais. Rytų ir Vakarų stiliai viduramžiais nuolat keitėsi ir maišėsi (Dorling Kindersley 2012, p. 58).
Čingų dinastijai (清朝 Qīng cháo) atėjus į valdžią, Kinijoje atsirado ir naujų aprangos tradicijų. Ko gero, žymiausias mandžiūrų aprangos palikimas – dziapao. Dziapao – tai savitas moteriškų apdarų stilius, kurio elementus ir akcentus galima įžvelgti ir šiuolaikinėje madoje. Tai nebuvo mandžiūrų sukurtas aprangos stilius. Jį sukūrė kantoniečiai, o mandžiūrai įvedė kaip privalomą visoje imperijos teritorijoje kartu su privalomu galvos plaukų skutimu. Čingų dinastijos laikais aprangos medžiaga priklausė nuo moterų turtinės padėties. Imperatoriškos aplinkos moterys dėvėdavo šilką arba baldakimą, o dauguma moterų vilkėjo iš lino, medvilnės ar gazo pasiūtus drabužius. Šiuolaikinė čipao mada yra paprasta ir kartu labai elegantiška – tai vakarinės suknelės tiek oficialioms progoms, tiek dėvėti kasdien. Nors dziapao keitėsi, tačiau pati koncepcija yra išlikusi tokia pati, kokia buvo Čingų valdymo laikais.
Naudotos literatūros ir šaltinių sąrašas:
Dorling Kindersley, 2012. Mada. Nuo pirmykščių laikų iki šių dienų. London: Dorling Kindersley.
Darnipora, 2009. Moters grožio suvokimas. Darni pora [internete] rasta: <http://zurnalas.darnipora.lt/moters-grozio-suvokimas-3736.html> [žiūrėta: 2016 kovo 29].
Horoskopai, 2016. Heksagrama. Horoskopai [internete] rasta: http://www.horoskopai.lt/simboliai/heksagrama/ [žiūrėta: 2016 kovo 30].
Adomonis, J., 2008. Nuo taško iki sintezės. Taikomosios dailės kompozicijos pagrindai [internete] rasta: http://www.fructusartis.lt/contents/coid,3282/KA-SIMBOLIZUOJA-SPALVOS [žiūrėta: 2016 kovo 29].
Siuvimas, 2016. Senovės Kinija. Siuvimas.lt [internete] rasta: http://www.siuvimas.lt/index.php?module=content&action=content_article&id=348 [žiūrėta: 2016 kovo 29].
