Tibeto aneksija
Tibetas – istorinis-kultūrinis regionas, esantis Tibeto plynaukštėje, 4000 m virš jūros lygio, į šiaurę nuo Himalajų. Ši šalis pasauliui gerai žinoma ne tik dėl savo paslaptingumo, gamtos grožio, bet ir virš tūkstantmečio besitęsiančiais konfliktais su Kinija. Nors Tibeto kaip suverenios valstybės istorija fiksuojama nuo 127 m. pr. Kr., geopolitinė šalies padėtis lėmė neišvengiamą kontaktą su Kinija, dėl kurio Tibetas šiuo metu nėra nepriklausoma valstybė.
Kinijos ir Tibeto santykių raida
Tibeto ir Kinijos santykių pradžia laikomas VII-VIII a. – karaliaus Songceno Gampo valdymo laikotarpis, kuomet Tibetas buvo galingiausia karinė jėga centrinėje Azijoje. Tuo metu Tibetas suvienijo visas kalnuotoje srityje buvusias gentines valstybes, taip dar labiau sustiprindamas šalį. Pirmasis žinomas kontaktas tarp Tibeto ir Kinijos tai VII-IX a. tibetiečių vykdytos karinės operacijos į Kinijos imperijos teritoriją, kurių metu Tibetas prisijungė dalį jos žemių.
Tibeto valdovas Songcenas Gampo 634 m. pasiuntė derybininkus pas Kinijos imperatorių, reikalaudamas santuokinio aljanso. Kinai tam priešinosi, tačiau buvo priversti sutikti, nes jie nebuvo pajėgūs pasipriešinti Tibeto karinei galiai. 640 m. susitarimas dėl santuokinio aljanso buvo pasiektas (Shakabpa 2010). Vėliau, 821–823 m. pasirašyta pirmoji oficiali taikos sutartis tarp Kinijos ir Tibeto. Ji patvirtino demarkacijos liniją tarp dviejų šalių ir užtikrino, kad „tibetiečiai laimingai gyvens Tibete, o kinai- Kinijoje”.
Nuo to laiko santykiai tarp Tibeto ir Kinijos buvo taikūs, o XIV a. vidurio mongolus Kinijoje pakeitus Mingų dinastijai, Tibetas tapo nepriklausoma valstybe. Nepriklausomybė tęsėsi beveik 4 amžius iki kol XVIII a. pr., Tibete valdant VI Dalai lamai Canjan Džamcui, Kinijoje iškilo mandžiūrai, įkūrę Čingų dinastiją, o Tibetas buvo okupuotas. Į šalį įvesta kariuomenė ir pradėtas susidorojimas su Čingų dinastijos nepalaikančiais žmonėmis. Okupacija tęsėsi iki pat 1912 m., kuomet žlugo Čingų dinastija.
Tibeto ir Kinijos santykiai XX a.
Du amžiai praleisti okupacijoje nepaveikė Tibeto žmonių nepriklausomybės siekio. Arčiausiai nepriklausomybės priartėta buvo 1913 m., kai XIII Dalai lama paskelbė proklamaciją, kuri laikoma de facto Tibeto nepriklausomybės paskelbimu (Sperlling 2004). Bet to nepakako, kad Tibetas galėtų išvengti šalia jo vykstančių tarptautinių procesų.
Norėdami sumažinti įtampą tarp Kinijos ir Tibeto, britai 1913 m. Šimloje sušaukė trišalę konferenciją, kur vienodomis teisėmis susitiko trijų šalių atstovai. Britų delegacija priminė kinams, kad Tibetas dalyvauja kaip visiškai nepriklausoma valstybė, nė kiek nepriklausanti nuo Kinijos. Konferencija nebuvo sėkminga, nes neišsprendė Kinijos ir Tibeto tarpusavio problemų. Tačiau buvo pasirašyta jungtinė deklaracija, kuria Didžioji Britanija ir Tibetas susitarė nepripažinti Kinijos suvereniteto ar kitų ypatingų jos teisių Tibete, kol ji nepasirašys Šimlos Konvencijos, kuria remiantis užtikrinamos Tibeto valstybės sienos, jos teritorinis vientisumas ir visiška autonomija. Kinija konvencijos niekada nepasirašė.
Nepaisant to, 1913–1949 m. Tibetas turėjo visus tarptautinės teisės nustatytus nepriklausomos valstybės požymius: teritoriją, gyventojus, vyriausybę ir gebėjimą savarankiškai tvarkyti savo tarptautinius santykius.
Tibeto aneksija ir jos pasekmės
Tibeto aneksija prasidėjo 1949 m., kuomet Kinijos liaudies išlaisvinimo armija pirmą kartą įžengė į Tibetą. Kilusio karinio konflikto metu žuvo 1,2 milijono tibetiečių ir buvo sugriauta apie 6 tūkstančiai budistų vienuolynų. Nugalėjusi nedidelę Tibeto armiją ir okupavusi pusę šalies, Kinijos vyriausybė Tibeto vyriausybei 1951 m. gegužę primetė vadinamąjį „17 punktų sutartį taikiam Tibeto išlaisvinimui“. Sutartis buvo pasirašyta per prievartą, todėl nebuvo teisėta tarptautinės teisės požiūriu ir žymėjo naują etapą Kinijos ir Tibeto santykių istorijoje.
Nors sutartis tibetiečiams žadėjo Tibeto kultūros, religijos, socialinės, politinės sistemos užtikrinimą, reformų atidėjimą, tai buvo gudrus kinų taktinis manevras (FreeTibet). Tuo metu dalis tibetiečių dar tikėjo, kad budizmas ir komunizmas gali taikiai sugyventi. Tačiau Kinija buvo galingesnė, didesnė ir šiuo atveju protingesnė, tad sugebėjo palaužti modernios diplomatijos patyrimo neturinčius tibetiečius. Šis įvykis laikomas Tibeto nepriklausomybės praradimo ir kinų galios ir kultūros įsigalėjimo šalyje pradžia (Oster 2008).
Siekdamas didinti savo įtaką šalyje, 1955 m. Mao nusprendė įtraukti Khamo ir Amdo provincijas į „Socialistinių pakeitimų programą”. Į „demokratines reformas” įtraukus viešą gerbiamų Tibeto lyderių ir lamų pasmerkimą, abiejuose rajonuose prasidėjo maištai. Atsakydami į tai, kinai įvedė papildomus kareivių būrius.
Slopinant maištą rytinis Tibetas buvo kolektyvizuotas 1958 m. pagal „Didžiojo šuolio į priekį” planą. Po šių įvykių pasipriešinimas kinams augo, ypač, rytų Tibete, tačiau didėjo ir Kinijos represijos, įskaitant religinių pastatų griovimą ir vienuolių bei kitų valstybės veikėjų įkalinimą.
1959 m. liaudies sukilimas Lasoje virto masinėmis demonstracijomis, kurias Kinija žiauriai numalšino. Vien Lasos regione buvo nužudyta apie 87 tūkst. tibetiečių, o Dalai Lama pabėgo į Indiją (kur iki dabar vadovauja Tibeto vyriausybei tremtyje, Dharamsaloje).
Nors šie įvykiai nusinešė daug nekaltų žmonių gyvybių, Kinijos valdžia nebuvo nusiteikus sustoti pusiaukelėje, todėl 1966 m. birželį Mao įsakė raudoniesiems gvardiečiams griauti ir naikinti „keturias atgyvenas” : „pasenusias” idėjas, seną kultūrą, senas tradicijas ir senus papročius. Kultūrinė revoliucija Tibete oficialiai pradėta 1966 m. rugpjūčio 25 d. ir Tibeto kultūra „pertvarkoma” visais aspektais. Vienuolynai pradėti plėšti, naikinami religiniai tekstai. Privatūs religiniai statiniai jėga atiduoti Kinijos valdžiai. Išmontuotų religinių pastatų rąstai ir akmenys naudojami kinų namų, įstaigų ar armijos barakų statybai. „Reakcingi” Tibeto papročiai ir tradicijos keičiami „socialistiniais”, diegiama krikščionybė (Lal 2008).
Negana to, Liaudies išlaisvinimo armija jėga steigė komunas. 1974 m. komunų pristeigta apie 90% Tibeto vietovių. Nuo 1968 iki 1973 m. dėl netinkamos žemės ūkio politikos ir grūdų konfiskavimo kinų poreikiams tibetiečiai badavo, daug žmonių mirė dėl maisto nepritekliaus. Taip pat dėl komunizmo išaugo kinų kontrolė visuose Tibeto gyvenimo aspektuose. Tibeto žmonės nebeturėjo jokių saviraiškos galimybių ir gyveno nuolatinėje baimėje bei skurde.
Reaguodamas į vis agresyvėjančią Pekino politiką Tibete Dalai Lama nutarė vėl iškelti Tibeto klausimą į tarptautinį lygį, siekti paramos vakaruose. 1987-ųjų rudenį jis paskelbė „Penkių punktų taikos planą” Tibetui. Jo kalba sukėlė paramos demonstracijų bangą Lasoje, kuri virto maištu. Maištai pasikartojo 1988 m. gruodį ir 1989-ųjų kovą. Po jų liko daug mirusių ir šimtai sulaikytų tibetiečių. 1988 metų birželį, kreipdamasis į Europos Parlamentą Strasbūre, Dalai Lama pasiūlė priimti Kinijos suverenumą Tibeto atžvilgiu mainais suteikiant tikras ir gerai apibrėžtas autonomijos teises: visas Tibetas taptų savivaldžiu demokratiniu vienetu sąjungoje. Kinijos Liaudies Respublika ir ji būtų atsakinga už Tibeto užsienio politiką, bet tibetiečiai palaikytų ryšius per savo užsienio reikalų biurą religijos, verslo, švietimo, kultūros, turizmo ir kitose nepolitinėse srityse. Tibeto Vyriausybė turėtų teisę spręsti visus Tibeto ir tibetiečių reikalus. Panašus įstatymas veikia Honkonge po 1997 m. Dėl Tibeto autonomijos tibetiečiai pasisakytų referendume.
Tačiau Pekinas nesileido į tokias derybas – tibetiečių padėtis ir toliau blogėja. Tūkstančiai religinių ir politinių kalinių laikomi ir kankinami kalėjimuose bei priverstinio darbo stovyklose. Įprasta kinų valdžios priemonė gimstamumui reguliuoti – tai priverstinė tibetiečių moterų sterilizacija ir abortai. Daugybė kalinami kalėjimuose dešimtmečius, kiti periodiškai tardomi, kankinami ir žeminami dėl religinių ar politinių pažiūrų, vaikai, vyresni nei ketverių metų, areštuojami ir kankinami (dėl to apie 1000 vaikų kasmet išgabenama į Indiją), daugelis gyvena skurde ir nepritekliuje. Priemonės ribojančios gimstamumą, netinkamos gyventi gyvenimo sąlygos, vaikų perdavimas – visa tai tik dar aiškiau įrodo, jog Tibete buvo ir iki dabar yra vykdoma tibetiečių tautos įvairiapusė priespauda (Bacevičius 2004).
Tibetas šiandien
Kontaktas su kinais tibetiečiams buvo neišvengiamas dalykas, tačiau niekada Tibetas nebuvo atsidūręs tokioje padėtyje kaip šiandien, kai jų pačių žemė jiems beveik nepriklauso. Tibetas tapo sudėtinė Kinijos dalis, sudaranti aštuntadalį šalies teritorijos. Kinija Tibeto valdymą perėmė 1951 m. ir čia įsigalėjo 1959 m.
Nuo 1965-ųjų Tibetas administruojamas kaip Tibeto autonominis rajonas (TAR), todėl turi daugiau teisių nei Kinijos provincijos, tačiau tikrąją valdžią turi Kinijos sostinė. Nors Kinija valdo šią šalį jau daugiau kaip pusę amžiaus, protestai ir pasipriešinimas Kinijos valdžiai tęsiasi iki šių dienų. Tikroji padėtis Tibete, Kinijos valdžios yra kruopščiai slepiama nuo likusio pasaulio, naudojant informacines blokadas. Kinijos valdymo metu Tibeto žmonės dažnai turėjo išgyventi pragarą žemėje ir iki šiol yra priversti gyventi nuolatinėje baimėje, kuomet šalyje didžiąją dalį tibetiečių gyventojų pakeitė kinai. Nors tibetiečiai visdar svajoja apie laisvą, nuo komunistinės Kinijos nepriklausomą valstybę, Tibeto tapatybė ir kultūra artėja prie visiško išnykimo ribos.
Literatūra ir šaltiniai: