Tibeto budizmas

Tibeto budizmas (dar vadinamas lamaizmu) – religinė tradicija, kuri remiasi Theravados (skr. thereváda) mokymais, meditacijos technikomis ir koordinacijų įžadais taip pat Mahajanos (skr. mahāyāna) filosofija ir kosmologija. Tibeto budizmas susiformavo maždaug VII a., karaliaus Songtseno Gampo laikais.

Tibeto budizmo pradžia

Tibete budizmas buvo įvestas VII a., o VIII a. pab. ši religija buvo paskelbta valstybine regiono religija. Nors ir budistų persekiojimų metais nuo 838 m. iki 942 m. jų įtaka mažėjo, tačiau vėlyvajame X a. buvo pastebėta religijos atgimimo pradžia. Ši religija greitai tapo dominuojančia, įvesdama vadinamąjį „vėlesnįjį budizmo paplitimą“. Pirmus kelis atsinaujinusių idėjų šimtmečius daugybė vienuolių iš Tibeto keliavo į Indiją, budizmo tėvynę, siekdami visko išmokti apie religiją. Mokyti ir supažindinti plačiau į Tibetą buvo kviečiami indų mokslininkai (Hays, 2015).

Prieš budizmo religijos įsitvirtinimą, Tibete buvo praktikuojama senovės šamanistų religija – bonas. Šiai religijai būdingi ezoteriniai ritualiai, egzorcizmai, talismanai, burtai, užkalbėjimai, trypimai, aukojimai, dievai ir piktosios dvasios bei mirusiųjų garbinimas. Iš Tibeto kilęs, už budizmą senesnis bonas stipriai paveikė Tibeto budizmą bei yra vis dar praktikuojamas kai kurių žmonių. Pamaldų vėliavos ir ratai, dangaus laidotuvės, šventiniai velnio šokiai, dvasiniai spąstai ir šventųjų akmenų įtrynimas siejami su Tibeto religija ir Tibeto budizmu bei išsivystę iš bono religijos (Hays, 2015).

Vėlyvajame VIII a., valdant karaliui Trisong Detsenui (ཁྲི་སྲོང་ལྡེ་བཙན Trisong Detsän), Tibeto budizmas prasiplėtė teritorijoje nuo Šigadzės (གཞིས་ཀ་རྩེ་གྲོང་ཁྱེར། Xigazê) iki Dzetango (རྩེ་ཐང་། Zêtang). Buvo statomi vienuolynai, šventyklos bei koplytėlės, raštai verčiami į tibetiečių kalbą. Religija išplito visais Centrinės Azijos prekybos keliais, kuriuos valdė Tibetas.

Skirtingus įsitikinimus turinčios frakcijos ir sektos sudarė ilgą Tibeto budizmo vystymosi procesą, kuomet aiškinosi ir diskutavo, kokia budizmo reikšmė. Tuo pačiu metu vyko tradicinių Tibeto papročių, dievybių, užkalbėjimų ir ritualų absorbavimas. Procesas nebuvo sklandus, susikūrė konkuruojančios sektos, kurios varžėsi ir kartais sukeldavo smurtinius konfliktus.

Apie 840 m., kai Tibeto kontrolė Centriniams Azijos prekybos keliams nusilpo ir imperija žlugo, budizmas Tibete buvo laikomas dar vienu nuosmukiu. Tolimųjų vakarų Tibetas, valdomas Ješeo (Yeshe-Ö) atgimė. 985 m. Ješeo atsisakė savo sosto, buvo įšventintas budizmo vienuoliu ir tuo naudodamasis skleidė religiją. X ir XI a. buvo pastatyta daugybė šventyklų ir vienuolynų. Vakarų Tibetas dar ateinančius 500 metų tapo Tibeto budizmo centru (Hays, 2015). 

Keturios tibeto budizmo mokyklos

Tibeto vertėjai, atvykstantys į Indiją ir Indijos išminčiai, keliaujantys į Tibetą, atgaivino budizmo mokymą nuo vėlyvųjų 900–ųjų iki 1200–ųjų metų. Ankstyvaisiais 1400 m. susiformavo keturios pagrindinės Tibeto budizmo mokyklos. Njingmos (རྙིང་མ་ Nyingma) mokykla prisijungė ankstesnio karališkojo periodo Vadžrajanos (རྡོ་རྗེ་ཐེག་པ Vajrayāna) mokymus. Kagju (བཀའ་བརྒྱུད Kagyü), Sakija (ས་སྐྱ་ Sakya)  ir Geluk (དགེ་ལུགས་པ Gelug) mokyklos rėmėsi vėlesniais Vadžrajanos mokymais, atėjusiais į Tibetą iš Indijos. Mokyklos formavosi pagal individualias mokymosi kilmes ir santykinį dėmėsį, kurį skyrė tam tikriems ezoteriniams mokymams. Šios, iki dabar egzistuojančios mokyklos vis dar atitinka svarbius budizmo mokymo tikslus (Sakya Monastery of Tibetan Buddhism, 2009).

Njingma yra seniausia Tibeto budizmo mokykla ir antra pagal dydį po Geluk mokyklos. Njingmos mokykla pirmiausia remiasi Padmasambavos (པདྨཱ་ཀ་ར་ Padmasambhava) mokymais. Jis šios mokyklos sekėjų vertinamas kaip „ Antrasis Buda“. Padmasambavos sistema, kuri remiasi Vadžrajana arba Tantros budizmu, XIV a. buvo susintetinta didžio mokytojo Longčempos (ཀློང་ཆེན་པ་ Longchenpa). Skiriamoji Njingmos mokyklos doktrina yra Dzogčenas (རྫོགས་ཆེན་ Dzogchen) – didysis tobulumas, dar kitaip vadinamas – Ati-joga (Nepaprastoji joga). Ši mokykla plačiai praktikuoja šamanizmą ir garbina vietines dievybes, pasiskolintas iš bono religijos. Njingmos vienuoliai neprivalo laikytis celibato (Johnsen, 2009).

Kagju yra trečia pagal didį Tibeto budizmo mokykla. Kagju mokymai buvo atnešti į Tibetą vertėjo Marpos (Marpa), kuris XI a. keliavo į Indija studijuoti Naropos jogos magistro ir rinkti budizmo raštus. Vienas svarbiausių Marpos mokinių buvo Milarepas. Marpos mokymai buvo perduoti Milarepui tik po to, kai jis sutiko daryti sudėtingiausius religijos tyrimus. Ši Tibeto mokykla didžiausią dėmesį skiria ir vertybe laiko mokytojo žinių perdavimą mokiniui. Kagju mokykla pabrėžia sudėtingesnį Hatos (Hatha) jogos praktikavimą. Centrinis mokymas vadinamas Mahamudra („Didysis antspaudas“), kuriam būdingas tuštumos realizavimas, išsilaisvinimas iš samsaros ir šių dviejų neatsiejamumas. Įprastas mahamudros praktikavimas yra „gyvenimas ramybėje“, kuris vadinamas „Tibeto Dzen“ (Tibetan Zen). Taip pat centriniam Kagju mokymui priklauso „Šešios Naropos doktrinos“ (Naro Chödrug). Tai meditacijų technikos, beveik sutampančios su mokymais „Tibeto mirties knygoje“ (Johnsen, 2009).

Sakija yra mažiausia iš keturių Tibeto budizmo mokyklų. Taip pavadinta buvo Sakijos vienuolyno, esančio pietiniame Tibete, garbei. Sakijos vienuolynas buvo įkurtas Konų (Khön) šeimos abatų 1073m. Abatai buvo pasišventę Vadžrajanos mokymų ciklo „Kelias ir tikslas“ perdavimui, Tantros mokymų sisteminimui ir budizmo logikai. XIII ir XIV a. Sakijos mokykla buvo stipriai veikiama politikos (Johnsen, 2009).

Geluk mokykla, dar vadinama „Geltonosios skrybėlės“, yra jauniausia Tibeto budizmo mokykla, tačiau šiuo metu ji yra pati didžiausia ir svarbiausia. Vėlyvajame XIV a. ją įkūrė Songkapas (ཙོང་ཁ་པ། Tsongkhapa). Songkapas įvedė griežtą vienuolių tvarką, atkūrė celibatą ir mėsos bei alkoholio draudimą, pagerino vienuolių mokymosi galimybes. Tibete besitęsiančios Vadžrajanos ezoterikos tradicijų paplitimą paįvairino Tantros ir jos magiškų ritualų leidimas. Geluk mokykloje praktikavimas yra sutelktas koncentracijos pasiekimui, pasitelkiant meditaciją, ir Bodisatvos (བྱང་ཆུབ་སེམས་དཔའ་ Bodhisattva) žadinimui. XV a. buvo pastatyti trys dideli vienuolynai netoli Lasos (ལྷ་ས་ Lhasa) miesto. Vienas iš jų buvo Braspungso (Bras-spungs), kurio vienuoliai pirmieji 1578 m. gavo dalai lamos vardą. Geluk mokykla išlaikė politinę lyderystę Tibete nuo to laiko, kai 1642 m. mongolų lyderis Guši Chanas (Güüshi Khan) paskelbė dalai lamos žmones regiono valdančiaisiais (Johnsen, 2009).

Lama – Dharmos mokytojas

Tibeto budizmo tradicija didžiulę svarbą religijoje skiria lamai (dorovės mokytojui). Šiems garbiems mokytojams dažnai suteikiamas ypatingai vertingas Rinpočės (རིན་པོ་ཆེ་ Rinpoche) titutas, kuris išvertus reikškia „įmantrusis“. Visi lamos užbaigia ilgą mokymosi kursą, kuris juos paruošia ateities iniciatyvų ir ezoterinių mokymų perdavimui kitiems. Išsilavinę lamos supažindina mokinius su konkrečiais mokymais ir dovanoja savo dvasinę energiją. Taip mokiniai įvairius praktikavimus atlieka sėkmingai. Atsiranda formalūs bei neformalūs dvasinės įžvalgos ir išminties žodžių perdavimai tarp lamos ir mokinio. Lama yra pasišventimui atsidavęs centras. Jis sutinka įkūnyti tris brangenybes (Budą, jo mokymus ir sangą (budizmo sąvoka, reiškianti bendrumą, susivienijimą)), taip pat kaip ir meditacines dievybių savybes (Sakya Monastery of Tibetan Buddhism, 2009).

Tibeto budizmas atnaujino „įsikūnijančių lamų“ idėją – tai tikėjimas, kad mirusio lamos protas gali atsirasti naujame kūne. Vienas įžymiausių lamų reinkaracijos pavyzdžių yra daugelio amžių tradicija, kur yra atpažįstamas Jo Šventenybė Dalai Lama (Sakya Monastery of Tibetan Buddhism, 2009).

Dalai Lama

Dalai lama – vyraujančios Tibeto budizmo mokyklos Geluk vadovas. Nuo 1642 m. iki 1959 m. dalai lama buvo dvasinis ir pasaulietinis Tibeto lyderis. Kol kinai neperėmė Tibeto, dalai lamos žiemą gyvendavo Potalos rūmuose Lase, o vasarą – Norbulinkos rezidencijoje (Johnsen, 2009).

Dabartinis dalai lama, Tenzinas Giatso yra keturioliktasis tęstinumo eilėje, kuri prasidėjo Gendunu Drubu (དགེ་འདུན་གྲུབ Gendün Drub) (1391–1475) – Tašilhunpo (བཀྲ་ཤིས་ལྷུན་པོ་ Tashilhunpo) (centrinis Tibetas) vienuolyno įkūrėju ir abatu. Jis ir jo pasakėjai buvo laikomi bodisatvos reinkarnacijomis. Keturioliktasis Dalai Lama gimė 1935 m. tibetiečių šeimoje Kinijoje. Jis buvo pripažintas tryliktojo dalai lamos įsikūnijimu 1937 m. ir viešpatavo iki 1940 m. Jam buvo suteikta visa valdovo galia, kuri tęsėsi iki 1950 m. 1959 m. tibetiečiams nepavyko pasipriešinti komunistinėms Kinijos pajėgoms ir Tibetas vis dar liko užimtas. Dėl šios priežasties dalai lama buvo laikomas tremtyje Indijoje. Ten jis įsteigė vyriausybę tremtyje, Daramsalos (དྷ་རམ་ས་ལ Dharamshala) mieste, Himalajų kalnuose. 1989 m. Keturioliktasis Dalai Lama buvo apdovanotas Nobelio taikos premija už savo antismurtinę kampaniją, siekiant užbaigti Kinijos dominavimą Tibete. Jis parašė ne vieną Tibeto budizmo knygą bei autobiografiją (Johnsen, 2009).

 Pasiruošimas mirčiai

 Bardo

Bardo yra būsena tarp mirties ir atgimimo. Skirtingos Tibeto budizmo mokyklos turi savus šios būsenos, kuri trunka 49 dienas, aiškinimus. Žmogaus, patiriančio bardo, išgyvenimas priklauso nuo to, kiek jis per gyvenimą dvasiškai treniravosi. Nesitreniravęs žmogus gali būti pasimetęs ir ne visiškai suprasti, jog numirė. Žmonės dažnai nelinkę paleisti prieš tai buvusį gyvenimą ir jų negatyvios emocijos gali sukelti neigiamas atgimimo pasekmes. Kitas gyvenimas gali būti ne toks geras, koks būtų buvęs atsisakius senojo.

Tibeto budistai naudoja vizualines meditacijas ir kitus pratimus, bandydami įsivaizduoti mirtį ir pasiruošti bardo. Jie siekia holistinio supratimo ir mirties sutikimo, kaip neišvengiamos jų gyvenimo dalies. Kitas pasiruošimo mirčiai būdas yra pagalba tiems, kurie mirė patirdami bardo. Tai ne tik padeda pasiruošimui mirti, bet ir leidžia gyvam Tibeto budizmo išpažinėjui įgauti tikros bardo patirties, prieš pačiam susiduriant su ja. Net ir tiems, kurie negali įgyti dvasinio supratimo turėti bardo sąmonę yra padedama pasiekti kuo didensnį laikinumo patyrimą (BBC, 2004).

Tradiciniame Tibeto budizme miręs žmogus, padedamas bardo ir lamos, kuris skaito maldas ir atlieka ritualus iš Mirties knygos, išsivaduoja nuo prisirišimo su praėjusiu gyvenimu ir mirusiu kūnu. Kai kuriose Tibeto budizmo mokyklose lamos aktyviai padeda mirusiam žmogui iš kūno paleisti sąmonę, ruošiantis atgimimui.

Daugybė Tibeto budistų tiki, jog tie, paliktieji nuošaly, gali padėti mirusiam žmogui jo kelionėje, darant dvasinius darbus, kurie padidina mirusiojo nuopelnus ir gelbsti atgimstant dar geresniu žmogumi.

49-ąją bardo dieną velionis gali aiškiai matyti paliktųjų mintis. Taip gyvieji gali padėti mirusiajam galvodami vien gerus dakykus, medituodami Budai ar kitai gerai dievybei bei užsiimant dvasiniais pratimais (BBC, 2004).

 

Naudota literatūra

1. BBC, 2004. Tibetan Buddhism. BBC, [internete] Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 balandžio 24].
2. Hays, J., 2015. History of Tibetan Buddhism. Facts and Details, [internete] Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 balandžio 24].
3. Johnsen, L., 2009. The Complete Idiot’s Guide to Hinduism. ALPHA
4. Sakya.org, 2009. Intro to Tibetan Budddhism. Sakya Monastery of Tibetan Buddhism, [internete] Prieiga per internetą: Čia  [žiūrėta 2017 balandžio 24].