Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Korėjietiška arbatos ceremonija

Parašė Egidija Vaškevičiūtė - 2016-05-25 - Pietų ir Šiaurės Korėja

Korėjietiška arbatos ceremonija

Korėjietiška arbatos ceremonija (茶禮, 다례 Darye, liet. „arbatos etiketas“ arba „arbatos ritualas“) – Korėjoje paplitęs tradicinis arbatos patiekimo būdas, praktikuojama ir saugoma korėjiečių daugiau nei tūkstantį metų. Pagrindinis Korėjos arbatos ceremonijos elementas yra lengvas ir natūralus mėgavimasis arbata per paprastą ceremonijos ritualą. Arbatos ceremonijos Korėjoje šiuo metu yra atnaujinamos, kad žmonės galėtų atsipalaiduoti ir rasti harmoniją šiuolaikiniame, greito tempo Korėjos kultūros gyvenime, o taip pat, atkurti ir palaikyti vieną iš ilgalaikių Korėjos meno tradicijų, kurios taip buvo puoselėjamos protėvių.

Istorija
Į Korėją arbata atkeliavo iš Kinijos ankstyvaisiais Gorjo (Goryeo) dinastijos metais (918-1392) per budistų vienuolius, bet iki 1970-tųjų metų nėra išlikusių jokių pėdsakų apie arbatos ceremonijas. Ne todėl, kad jų nebuvo, bet dėl politikos ir kultūros perversmų daug senovinių būdų buvo netekta“ (Teoh 2015).

Po 1953-ųjų metų Korėjos karo, vyras, vardu Čė Bomsulas (Choi Beom-sul) (vėliau vadintas Garbingasis Hjo Dangas (Hyo-Dang), kurio užduotis buvo atkurti arbatos gėrimo kultūrą Korėjoje. Pirmiausia jis turėjo iš naujo atrasti prarastąjį meną išsidėsčiusiose po visą šalį šventyklose, kurios išliko po politinių ir kultūrinių permainų, o vėliau sukurti šių apeigų užrašus.

Džosono dinastijoje (1392-1910) buvo tęsiami arbatos gėrimo ritualai. Prasidėjo ypatingos ceremonijos vadintos „karališkomis“ ceremonijomis, kurioms buvo naudota aukščiausios rūšies arbata, ir kurios buvo skirtos tik karališkajai I (Yi) šeimai. Bet dėl klimato problemų (klimatas buvo šaltesnis negu Japonijoje ar Kinijoje) arbata turėjo būti nurenkama labai anksti pavasarį, kol dar nebuvo ištirpęs sniegas, todėl tai sudarydavo daug problemų. Senovinis korėjietiškas žodis arbatai buvo seollok (설록 ), kuris reiškė „pirmas užpiltas arbatos lapas”. Ūkininkai, kurie augindavo arbatos miškus turėjo mokėti papildomą mokestį karaliui, todėl manoma, kad būtent dėl šios priežasties, smarkiai nukentėjo arbatos auginimas ir visa arbatos kultūra Korėjoje.

Džosono dinastijos viduryje buvo visiškai atsisakyta arbatos gėrimo, išskyrus per šventines ceremonijas. Dinastijos pabaigoje arbata buvo naudojama tik protėvių apeigoms. Arbatos ceremonijos egzistavo tik pas vienuolius, kuriais vėliau būtent dėl to susidomėjo to meto mokslininkai. Net šiuo metu Pietų Korėjoje nėra populiaru gerti žalią arbatą.

Ceremonijos rūšys
Yra kelios Korėjos arbatos ceremonijos rūšys:

  • Dienos arbatos ceremonija (Day Tea Rite) – Džosono (Joseon) dinastijos kasdieninė arbatos ceremonija, atliekama valdovų rūmuose.
  • Ypatinga arbatos ceremonija (Special Tea Rite) – Džosono (Joseon) dinastijos arbatos ceremonija, skirta atvykusiems užsieniečiams ir karališkoms vestuvėms.
  • Karalienės arbatos ceremonija (Queen Tea Ceremony) – ceremonija skirta tik karalienei, jos draugėms ir tarnaitėms (tik moterims), bet dažnai jose dalyvaudavo ir princas.

Įrankiai arbatos ceremonijai
Ceremonijai naudojami įrankiai dažniausiai priklauso nuo metų laiko arba nuo žmonių kurie atlieka ritualą. Patys dažniausi indai buvo iš metalo arba keramikiniai, nors keramikiniai yra labiau populiarūs šių dienų Korėjos arbatos ceremonijoje. Šiems įrankiams didelę įtaką turėjo ir religija žmonių, kurie atlikdavo ceremonijas. Nors keramikiniai indai buvo naudojami dažniausiai, kitos rūšys taip pat buvo naudojamos, pavyzdžiui iš akmens, porceliano ar drakonų piešiniais graviruoti imperatorių porceliano indai. Visi indai buvo natūralių spalvų, nes jie simbolizavo gamtą.

Tikrosios tradicinės Korėjietiškos arbatos ceremonijos buvo atliekamos specialiai skirtose arbatos nameliuose. Šeimininkės užduotis buvo pateikti arbatą, kuri dažniausiai buvo laikoma į arbatinuką panašiuose induose iš molio. Ceremonija buvo atliekama ant kilimėlio arba žemo stalelio su linine staltiese. Per ceremoniją buvo naudojami tokie įrankiai: taguanas (tagwan, tradicinis korėjiečių arbatinukas su ąsele iš šono), arbatos puodeliai be rankenų, vėsinantis indas, indas panaudotam vandeniui, arbatinuko padėkliukas, indas su arbata ir mediniai įrankiai tokie kaip puodelio padėkliukas ir žnyplės. Bet visgi svarbiausi indai buvo arbatinukas kaitinimui, medvilninė drobė ir stalelis.

Arbatai paruošti buvo naudojamas tik geriausias vanduo, todėl specialiai arbatos namukams buvo iškasami jų atskiri šuliniai. Taip pat per Korėjos arbatos ceremoniją dažniausiai yra naudojama korėjietiška žalioji arbata, kuri dar vadinama Panjaro (Panyaro) arbata. Ši arbata nebuvo plačiai auginama Korėjos Respublikoje iki 1960-tųjų metų dėl plantacijų netekimo Japonijai XVI a. Hjo Dangas sėkmingai atnaujino arbatos sodinimą ir ir visą jos produkciją Korėjoje. Be to, „Korėjoje populiari malta žalioji arbata, dar vadinama mača (matcha), kuri kaip manoma turi daug vitaminų ir geriau tonizuoja kūną, todėl buvo populiari tarp vienuolių, kurie dažnai nemiegodavo po kelias dienas“ (Teoh 2015).

Ritualas
Šeimininkė, dažniausiai apsirengusi hanboką (hanbok, tradicinis Pietų Korėjos rūbas), pila karštą (bet ne verdantį) vandenį iš arbatinuko į vėsinantį indą, tada iš vėsinančio indo į taguaną. Tada iš taguano  vanduo pilamas į visus atskirus puodelius, kad juo pašildyti. Arbatos gamintoja dar kartą pila karštą vandenį iš arbatinuko į vėsinantį indą. Su žnyplėm šeimininkė deda į taguaną keturis žiupsnelius arbatos ir perpila vandenį iš vėsinančio indo į tagvaną. Arbata užplikoma ir laikoma apie 2-3 minutes.

Išpylus karštą vandenį iš arbatos puodelių, šeimininkė įpila sau nedidelį kiekį arbatos, kad paragauti, ar arbata jau tinkama svečiams gerti. Kai arbatos gamintoja yra patenkinta skoniu, ji pradeda pilti arbatą svečiams. Pirmiausia pila į tolimiausia nuo savęs, su kelių sekundžių pauzės intervalu tarp kiekvieno puodelio pylimo. Per pirmą pilstymą įpilama tik puse puodelio arbatos, vėliau dar pripilama iki trijų ketvirtadalių puodelio. Taip daroma, tam kad būtu užtikrinta, jog arbata yra vienodo stiprumo visuose puodeliuose, nes žolelės vis dar brandinasi.

Kai arbata būna paruošta, puodelį su padėkliuku pastato ant staliuko prieš svečią. Svečias pakelia puodelį kartu su padėkliuku ir atsigeria tris kartus. Pirmą kartą mėgaujasi arbatos spalva, tada kvapu ir paskutiniu skoniu. Arbatą pildavo palikus didesni atstumą tarp indo su arbata ir puodeliu, kad įpylus susidarytu burbuliukai. Pats ritualas buvo laikomas raminančiu.

Korėjietiška arbatos ceremonija labai panaši į japonišką, tačiau Korėjos variantas yra daug paprastesnis. Korėjietiška ceremonija nereikalauja kambario papuošimo, indai nėra marginami paveikslėliais ir yra naudojamos arbatos žolelės, o ne mača. Panašumai yra dėl to, nes abi šalys turi protėvių vienuolių, kurie šį meną praktikavo pirmieji.

Arbatos rūšys

Pirmoji arbatos rūšis naudota per arbatos ceremonijas buvo „suspaustos arbatos plytos“. Taip vadinama arbata, dažniausiai juoda, kuri buvo suspausta į plytos dydžio formas ir naudoti pilni arbatos lapeliai arba šiek tiek susmulkinti lapeliai. Tokia rūšis buvo populiariausia senovės Kinijoje, bet šiais laikais retai naudojama. Ši arbata buvo Puer (Pu-erh, ilgai brandinta juoda arbata) arbatos pakaitalas.

Korėjoje buvo labai populiari iš Kinijos importuota arbata, tačiau iš vienuolių gauta arbata turėjo didesnę prasmę ir vertę arbatos ceremonijose. Nors dažniausiai Korėjos arbatos ceremonijose pateikiama arbata yra žalioji „Čaksol“ (Chaksol) arba „Čugno“ (Chugno), tačiau ir kitos arbatos gali būti patiekiamos, tokios kaip Bjoksorjung (Byeoksoryung), Čunhačun (Chunhachoon), Vujon (Woojeon), Džaksol (Jakseol), Džukro (Jookro), Okčon (Okcheon), taip pat ir vietinės chrizantemos arbata, persimonų lapų arbata, paprastojo kiečio arbata.

Arbatos rūšies pateikimas priklauso nuo metų laikų. Korėjos arbatos yra skirstomos į penkias skonio rūšis: kartumo, saldumo, sūrumo, rūgštumo ir aštrumo. Dažniausiai visos arbatos būna kaip galima šviežesnės. Arbatos auginimo regionai pasižymi viena iš skonių rūšių. Džedžiu (Jeju) sala pasižymi sūrumu dėl jūros vėjų. Kitos skonio rūšys įgaunamos auginant arbatą. Korėjų vienuoliai arbatas dar skirsto į tris grupes pagal jų sukeliamas mintis ir jausmus: raminančios, tyros ir sukeliančios pagarbą. Arbatos turinčios daugiausia šių savybių yra labiausiai vertinamos.

Literatūra:

3 votes