Korėjos nacionalinė išsivadavimo diena
Korėjos nacionalinė išsivadavimo diena (dar vadinama Gvangbokžolis (kor. 광복절 Gwangbokjeol) – yra viena iš svarbiausių Pietų Korėjos valstybinių švenčių, kuri minima kiekvienų metų rugpjūčio 15 dieną. Šią dieną 1945 m. Pietų Korėja išsilaisvino iš Japonijos imperijos okupacijos, kurioje ji buvo nuo 1910 m. Pats pavadinimas pažodžiui reiškia „šviesos dienos atkūrimas“ (pavadinime: kor. 광 gwang – šviesa, 복 bok– atkūrimas, 절 jeol– šventė) ir tai simbolizuoja, jog Korėja vėl išvydo šviesą po ilgos tamsos. Ši diena turi ne tik istorinės prasmės, bet ir tautiškumo bei pilietiškumo, kadangi tai parodo tautos nepasidavimą, kovą, viltį, kantrybę ir gebėjimą atgimti iš naujo.
Istorija
Kadangi XIX a. pabaigoje tarp valstybių vyko lenktynės dėl kolonijų, kiekviena tauta siekė gauti jų kuo daugiau. Korėja buvo įtraukta į Kinijos, Rusijos ir Japonijos konfliktą, nes kiekviena iš šių šalių siekė ją padaryti savo kolonija. Anksčiau, kai Korėjai grėsė pavojus, ji pasirinko Kiniją, kaip pagalbininkę. Korėjos vyriausybė, Džiosono (kor. 조선 Joseon, 1393–1894) laikotarpiu, lėčiau judėjo reformų link ir vis ieškojo apsaugos Kinijoje. Tačiau tai atrodė vis mažiau perspektyvu po Kinijos pralaimėjimo Kinijos-Japonijos kare (1895 m.). Japonija dar labiau įtvirtino savo įtaką Korėjoje, kai laimėjo Rusijos-Japonijos karą (1905 m.). Iki 1910 m. Japonija oficialiai perėmė Korėjos kontrolę ir pervadino ją „Išrinktąja“ (The Korea society 2007).
Japonijos okupacija Korėjoje tęsėsi iki 1945 m., kai japonai buvo nugalėti Antrajame pasauliniame kare. Valdant Japonijai, korėjiečiai vis stengėsi išlaikyti savo kultūrą ir tradicijas. Japonai griežtai uždraudė mokyti korėjiečių kalbos ir istorijos bei sudegino daugybę istorinių dokumentų. Taip pat korėjiečiai buvo priversti keisti savo vardus į japoniškus bei buvo liepiama kalbėti ir mokyti japonų kalba. Okupantų valdžia pirmąjį valdymo Korėjoje dešimtmetį stiprino savo politiką pasitelkdama rasinę diskriminaciją, sistemingą terorą ir kankinimus (Lee 2000). Religinės praktikos, ypač krikščionybė ir konfucianizmas, buvo ribojamos, o šalyje aktyviai diegta japonų šintoizmo ideologija. Tuo pat metu Japonija išnaudojo Korėjos gamtos ir žmogiškuosius išteklius: dešimtys tūkstančių korėjiečių buvo priversti dirbti Japonijos fabrikuose ir karo pramonėje. Taip pat daugelis ūkininkų buvo išvaryti iš savo žemių. Pastatai Korėjoje buvo perimti Japonijos kariuomenės ir vyriausybės reikmėms, o korėjiečių kurti ir kontroliuojami verslai buvo perduoti valdyti japonų biurokratams (The Korea society 2007). Dėl šios priežasties Korėja patyrė ekonominę ir socialinę krizę (Sohn, Kim, Hong 1970).
1919 m. kovo 1 d. kilo nepriklausomybės judėjimas, kai Seulo studentai protestavo prieš Japonijos valdžią ir buvo perskaityta nepriklausomybės deklaracija. Vos tik ji buvo perskaityta, žmonės pradėjo žygiuoti pagrindine gatve link Seulo centro. Per kelias dienas demonstracijos išplito visoje šalyje (Seth 2011). Po Korėją pasklidęs nepriklausomybės judėjimas pritraukė daugybę žmonių ir sulaukė didžiulio palaikymo, nepaisant jų gyvenamosios vietos ar socialinio statuso (Sohn, Kim, Hong 1970). Judėjime dalyvavo daugiau nei du milijonai žmonių visoje šalyje. Japonijos vyriausybė laikėsi kitokios nuomonės ir griežtai numalšino sukilimą. Tūkstančiai žmonių, kurie demonstravo arba buvo laikomi simpatizuojančiais nepriklausomybės judėjimui, buvo suimti ir įkalinti. Daugelis korėjiečių mirė nuo mušimo, kankinimų ir prastų kalėjimo sąlygų (The Korea society 2007, p. 58).
Antrojo pasaulinio karo metu Japonija savo karinėse pastangose naudojo korėjiečius. Korėjiečiai buvo šaukiami į jos armiją arba turėjo dirbti pavojingomis, vergiškomis sąlygomis. Taip pat Japonijos kariuomenė pagrobė tūkstančius korėjiečių mergaičių ir moterų ir privertė jas tarnauti kaip „paguodos moteris“, kurias išprievartavo japonų kareiviai. Po Japonijos pralaimėjimo 1945 m. Korėja atgavo nepriklausomybę. Tačiau ilga ir skausminga Korėjos ir Japonijos istorija tebėra ginčų priežastis iki šiol. Daugelis kolonijinės eros problemų nebuvo išspręstos, o korėjiečių jausmai neužgijo (The Korea society 2007).
Pasekmės
Korėjos išlaisvinimas 1945 m. rugpjūčio 15 d. pažymėjo ne tik Japonijos okupacijos pabaigą, bet ir naujos politinės realybės pradžią. Po Japonijos kapituliacijos Korėja buvo padalyta į dvi zonas: pietinę, už kurią buvo atsakingos Jungtinės Valstijos, ir šiaurinę, kurią kontroliavo Sovietų Sąjunga. Taip buvo sukurtos dvi skirtingos valstybės – Šiaurės ir Pietų Korėja (Cumings 2005).
Viena vertus, ši diena turėtų simbolizuoti laimę ir džiaugsmą, kadangi tai yra Korėjos nepriklausomybės atkūrimas, tačiau kita vertus, šalis automatiškai pakliuvo į įtakingiausių valstybių Šaltojo karo pinkles, nes Pietų Korėja po truputį ėmė formuotis į demokratinę valstybę, kartu su Jungtinių Valstijų pagalba, o šiaurėje pradėjo įsitvirtinti komunistinė sistema, remiama Sovietų sąjungos.
Korėjos nacionalinė išsivadavimo diena taip pat tapo svarbiu simboliu tautinės tapatybės ir kultūros atkūrimui. Po 35 metų buvimo priespaudoje, korėjiečiai siekė atgaivinti savo kalbą, raštą, švietimo sistemą ir kultūrinius papročius, kuriuos buvo bandyta ištrinti okupacijos metu. Būtent šiuo laikotarpiu sustiprėjo kultūrinis nacionalizmas, tapęs kertiniu elementu formuojant šiuolaikinės Korėjos visuomenę (Robinson 2007).
Ekonominiu požiūriu šios šventės pasekmės buvo itin sudėtingos. Dėl karo ir kolonijinės eksploatacijos šalis buvo nusiaubta – gamybos pajėgumai, infrastruktūra ir švietimo sistema buvo sunaikinti, o didelė dalis pramonės liko šiaurinėje dalyje. Tai nulėmė Pietų Korėjos ekonominį atsilikimą pirmuosius nepriklausomybės dešimtmečius (Eckert et al. 1990).
Nors šventė kartais vadinama Korėjos Nepriklausomybės diena, vietoj žodžio „nepriklausomybė“ vartojamas žodis „atkūrimas“. Taip siekiama pabrėžti, kad Korėja turi ilgą ir didžiuotis leidžiančią istoriją, ir kad Korėjos tauta buvo „atkurta“ 1945 m., o ne „įkurta“ (Armstrong 2025).
Korėjos nacionalinės išsivadavimo dienos atminimas
Šios šventės simboliu yra laikoma Tegukgi vėliava (kor. 태극기 Taegeukgi), kurios centre pavaizduotas raudonai mėlynas apskritimas simbolizuoja visatos pusiausvyrą, harmoniją tarp priešingybių – pozityvios ir negatyvios jėgų. Keturios juodos trigramos kampuose reiškia dangaus, žemės, vandens ir ugnies elementus. Šią dieną Pietų Korėjos gyventojai iškelia vėliavas prie namų ir viešųjų pastatų, taip išreikšdami pasididžiavimą ir pagarbą savo istorijai (Toyryla 2024).
Taip pat kiekvienais metais vyksta valstybinės iškilmės Seule, dažniausiai Nepriklausomybės salėje, kur Respublikos Prezidentas sako oficialią kalbą ir yra pagerbiami laisvės kovotojai. Tą dieną vyksta ir kultūriniai renginiai – įvairūs koncertai, parodos, istorinių filmų peržiūros. Taip pat šventės metu į daugumą muziejų įėjimas yra nemokamas.
Šventės reikšmė atsispindi ir Pietų Korėjos kultūroje bei mene. Populiari daina „Gvangbokdžolio daina“ tapo šios dienos himnu ir dažnai atliekama mokyklose. Taip pat yra sukurta ir filmų, kurie parodo kovą dėl nepriklausomybės ir laisvės troškimą.
Literatūros sąrašas
- Armstrong, J. 2025, „National Liberation Day of Korea (Gwangbokjeol) – Celebration of Independence“, 90 Day Korean. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2025 gruodžio 03]
- Cumings, B. 2005, Korea’s Place in the Sun: A Modern History, W.W. Norton & Company, New York.
- Eckert, C. J. et al. 1990, Korea Old and New: A History, Ilchokak, Seoul.
- Lee, T. S. 2000, „A Political Factor in the Rise of Protestantism in Korea: Protestantism and the 1919 March First Movement“, Church History. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2025 gruodžio 03]
- Robinson, M. 2007, Cultural Nationalism in Colonial Korea, 1920–1945, University of Washington Press, Seattle.
- Seth, M. J. 2011, A History of Korea. From Antiquity to the Present, Rowman & Littlefield Publishers, Maryland.
- Sohn, P. K., Kim, Ch. Ch. ir Hong, Y. S. 1970, The history of Korea, Korean National Commission for Unesco, Seoul.
- The Korean Society, 2007, „The Japanese Occupation of Korea: 1910–1945“, The Korean Society. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2025 gruodžio 03]
- Toyryla, L. 2024, „Korean flag – Meaning and symbols of this national banner“, 90 Day Korean. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2025 gruodžio 03]
