Vėlyvasis Džiosonas

Vėlyvojo Džiosono (조선 Joseon 1592–1876) laikotarpio pradžia galima laikyti japonų invaziją 1592 m. (25-uosius Sondžo (선조 Seonjo) valdymo metus). Šios dinastijos pabaigos įvykiu galima laikyti Gangvado sutarties pasirašymą 1876 m. ir uostų atidarymą vėlyvajame XIX a. (The Association of Korean History Teachers 2010, p. 204). Vėlyvajame Džiosone suklestėjo menai ir literatūra, buvo ištobulinta žemdirbystė, perimtos kitų šalių technologijos ir žinios (The Association of Korean History Teachers, 2005, p. 179).

Vėlyvojo Džiosono pradžia

1583 m. Ji I (이이 Yi I 1536–1584), šalies saugumo ministras, paprašė audiencijos pas karalių. Jis teigė, kad šalis turėtų ruoštis galimai kaimynų agresijai. Kadangi jo teiginys skambėjo tikroviškai, nes buvo jaučiama šiaurinių kaimynų džiurčenų (dabartinių mongolų) grėsmė, šis jo pareiškimas buvo priimtas. Tada Ji I pasiūlė sudaryti 100 000 karių atsargos armiją (Baek 2011, p. 126).

Po šio Ji I pareiškimo atėjo grėsminga žinia, kad po 120 metų suskaldyta Japonija pagaliau susivienijo ir artimoje ateityje gali pulti Džiosoną. Bijodama galimo karo, Džiosono valdžia pasiuntė agentus ištirti padėtį Japonijoje. Tačiau jiems grįžus valdžia negalėjo suprasti tikrosios situacijos, nes grįžę agentai pateikė skirtingas nuomones. Hvangas Jungilis reikalavo pradėti ruoštis karui su Japonija, kadangi atrodė, kad Japonija pradės invaziją. O Kimas Songilis prieštaravo jam sakydamas, kad yra labai nedidelė Japonijos invazijos tikimybė. Dėl tokių prieštaringų nuomonių nerasta bendro sprendimo ir pasirengimas galimam karui buvo perkeltas į kitus metus. Po metų Japonija užpuolė Džiosoną su 200 000 karių armija, ginkluota šautuvais ir techniškai pažangesniais ginklais (Baek 2011, p. 126).

Politinė raida

Vėlyvuoju Džiosono laikotarpiu nuo 1567 iki 1608 m. valdė karalius Sondžio (선조 Seonjo). Jis skatino konfucionizmą ir šalies politinės sistemos pertvarkymą. Japonijos invazijos metu, Sondžio valdymo pradžioje jo nekompetentingas valdymas sukėlė chaosą (Shin 2014, p. 101–103).

Guanhegunas (광해군 Gwanghaegun) buvo antrasis karaliaus Sondžio sūnus, gimęs Kim (Gongbin), jo sugulovei. Kai japonai užpuolė Džiosoną, norėdami užpulti Mingų imperiją, Guanhegunas buvo paliktas kaip karūnuotasis princas. Kai karalius pasitraukė į šiaurę prie Mingų sienos, Guanhegunas gynėsi nuo atakų. Per septynių metų karą (1592–1599) jis buvo paliktas ir elgėsi kaip faktinis Vėlyvojo Džiosono valdovas, rengė mūšių strategijas ir bandė atkurti šalį po alinančių karų. Nors tai ir suteikė gyventojų pripažinimą, jis vis tiek neturėjo savo stabilios pozicijos. Taip buvo todėl, kad jis turėjo vyresnį nekompetentingą brolį princą Imhė (임해군 Imhaegun) ir jaunesnį brolį, teisėtą sosto įpėdinį princą Jongą Čangą Dėguną (영창대군 Yeong-chang Daegun). Guanheguno laimei, staigi karaliaus Sondžio mirtis nepaliko galimybės mylimam sūnui Jongui Čangui Dėgunui paveldėti sosto.

Karalius Indžio buvo didžiojo princo Džiongvono sūnus, šio tėvas buvo karalius Sondžio. 1907 m. jam buvo suteiktas princo Nungjando (능양도정) vardas, po ko jis toliau gyveno kaip karališkosios šeimos narys, tačiau jokia politinė frakcija jo tuo metu nepalaikė (Shin 2014, p. 101–103).

Karalius Guanhegunas buvo puikus diplomatas, tačiau jo nepalaikė kiti politikai, tyrėjai, aristokratai, nes jis nebuvo pirmagimis ir buvo pagimdytas sugulovės. Šiaurinis judėjimas siekė paneigti visas šias nuomones apie karalių, dėl to jie nužudė princą Imhę, vyriausią karaliaus Sondžio sūnų, ir didįjį princą Jongą Čangą, karalienės sūnų.

Po 1623 m. labai konservatyvi Vakarų frakcija nuvertė karalių Guanheguną, jis buvo išsiųstas į Džedžiu salą mirti. Toliau buvo nužudyti Džiongas In Hongas ir Ji Jičomas, tada Vakarų frakcija nuvertė Šiaurinę frakciją ir tapo valdančiąja. Frakcija grąžino Indžio į rūmus ir karūnavo jį naujuoju valdovu. Nors jis ir buvo karalius, tačiau neturėjo jokio autoriteto, nes visa valdžia priklausė Vakarų frakcijai (Shin 2014, p. 94).

Po Indžio į valdžią atėjo Hjodžiongas (효종 Hyojong) ir valdė nuo 1649 iki 1659 m. Jis buvo antrasis karaliaus Indžio sūnus ir buvo grąžintas į rūmus kartu su tėvu (Shin 2014, p. 101–103). Hjodžiongas geriausiai žinomas dėl ekspedicinio plano į Mandžiūriją (Čingų dinastijos metu) ir plano prieš Rusijos imperiją, sukurtą Čingų dinastijai. Tačiau jo šiaurinės ekspedicijos planas niekada nebuvo įvykdytas, nes jis mirė prieš priimant sprendimą.

Karalius Hjondžiongas (현종 Hyeonjong) valdė nuo 1659 iki 1675 m.  (Shin 2014, p. 101–103). Jo valdymas labiausiai pasižymėjo dideliu konfliktu tarp politikų ir įvairiomis problemomis, ypač dėl jo laidotuvių. Po jo valdė karalius buvo Sukdžiongas (숙종 Sukjong, 1674–1720). Jis buvo karaliaus Hjodžiongo ir karalienės Mjongsong sūnus. Karūnuotas trylikos metų, jis tapo puikiu politiku, savo valdymo metu pakeitusiu ne vieną politinę frakciją.
Karalius Gjongdžiongas (경종 Gyeongjong) valdė nuo 1720 iki 1724 m. Jis buvo karaliaus Sukdžiongo sūnus. Tačiau dėl silpnos sveikatos turėjo perleisti sostą savo įbroliui Joningui, šis vėliau tapo karaliumi Jongdžio (영조 Yeongjo).

Karalius Jongdžio valdė 52 metus (1724–1776) ir pasižymėjo bandymais reformuoti mokesčių sistemą Džiosone. Taip pat įėjo į istoriją tuo, kad 1762 m. surengė žiaurią savo sūnaus princo Sado egzekuciją. Nepaisant visų kontroversijų, Jongdžio valdymas sulaukė teigiamo vertinimo Korėjos istorijoje dėl nuoširdžių pastangų valdyti šalį remiantis konfucionizmo idėjomis.

Karalius Džiongdžio (정조 Jeongjo) valdė nuo 1776 iki 1800 m. Jis buvo karūnuotojo princo Sado ir Hjegong sūnus. Savo valdymo metu Džiongdžio bandė reformuoti ir pagerinti Korėjos tautą. Į sostą jis atėjo po savo senelio, karaliaus Jongdžio, o po jo sostą perėmė jo sūnus, karalius Sundžio (순조 Sunjo).

Sundžio valdė sulaukęs vienuolikos metų, po tėvo mirties, nuo 1800 iki 1834 m. 1802 m. jis susituokė su Kim iš Andongų (nuo tada ji buvo vadinama karaliene Sunvon), Kimo Džiosuno, Andongų Kimų klano lyderio, dukra.

Karalius Hondžiongas (헌종 Heonjong) buvo Sundžio anūkas ir valdė nuo 1834 iki 1849 m. Į sostą atėjo būdamas aštuonerių metų. Kaip ir jo seneliui įžengus į sostą, valdžią perėmė senelė, karalienė Sunvon. Nors buvo paskelbtas karaliumi, politinės galios neturėjo. Kai Hondžiongas sulaukė pilnametystės, karalienė Sunvon atsisakė atiduoti jam valdžią, ir karalystė buvo perleista Andongų Kimų giminei. Galiausiai Hondžiongas atgavo valdžią, nors ir neilgam, nes mirė sulaukęs 21 metų.

Po Hondžiongo į sostą atėjo tolimas karaliaus Jondžio giminaitis karalius Čioldžiongas (철종 Cheoljong). Jis valdė nuo 1849 iki 1863 m. Į sostą įžengė būdamas devyniolikos metų. Kadangi karalius Hondžiongas nepaliko įpėdinio, Andongų Kimų klanas paskyrė jį karaliumi. Tačiau Čioldžiongas mirė sulaukęs 32-ejų ir nepaliko jokio vyriškosios lyties sostui tinkamo įpėdinio.

Galiausiai, baigiantis Vėlyvajam Džiosonui, į sostą atėjo karalius Godžiongas (고종 Gojong), jis vėliau tapo pirmuoju Korėjos imperatoriumi. Valdė nuo 1863 iki 1907 m. (Baek 2011, p. 155).

Kultūros raida

Nors Kinijos kultūros pavyzdžių modeliai išliko stiprūs literatūroje ir dailėje, galima pastebėti ryškių Korėjos istorijos, literatūros ir dailės pavyzdžių, kurie parodo šalies unikalumą.

Ryškus atskirties taškas literatūroje būtų XVII–XVIII a., kai buvo pradėta rašyti korėjietiškais rašmenimis – hanguliu (한글 Hangul) (The Academy of Korean Studies Press 2010, p. 170). Juo buvo rašomi įvairūs kūriniai –  nuo karo žygių iki Korėjos istorijos laikotarpių aprašymų. Taip pat ir grožinė literatūra, pvz.: „Karas su Japonija“, tačiau populiaresnės buvo meilės istorijos.

Vėlyvuoju Džiosonu išliko populiarus įprastas poezijos stilius – sijo. Tik XVIII a. jis šiek tiek pakito iš sijo į sasol sijo. Jis išlaikė tą patį sijo rašymo formatą su 15 skiemenų pirmoje ir trečioje eilutėse, bet viduryje galima buvo išsiplėsti ir prireikus pridėti papildomą eilutę (Shin 2011, p. 204).

Įdomus reiškinys Vėlyvajame Džiosone buvo moterų literatūra. Nors ir nedidelis procentas moterų buvo raštingos, atsirasdavo tų, kurios pasiekdavo mokslo aukštumų. Teigiama, kad Jun, Kimo Manjungo (1637–1692) motina, paruošė savo du sūnūs civiliniams egzaminams. Ho Nansorhon (1563–1589) buvo aukšto rango tarnautojo dukra, pasižymėjusi aukštu intelektu. Kai buvo jauna, buvo labai talentinga ir savo kūryba patraukė gerai žinomų poetų dėmesį, šie vėliau ją pradėjo mokyti. Tragiška, tačiau sulaukusi 26 m. ji mirė ir prieš mirtį sunaikino didelę dalį savo kūrinių. Tačiau jos broliui Ho Kiunui pavyko dalį jų išsaugoti. To pakako, kad Ho Nansorhon būtų galima laikyti sėkminga poete (Seth 2011, p. 205–206).

Kaip ir Japonijoje, taip ir Korėjoje moterys rašydavo paprastesniais rašmenimis – hanguliu, o vyrai liko prie kiniškųjų rašmenų. Moterys rašydavo apie namus ir buitį. XVIII a. atsirado motinų dukroms ir anūkėms perduoti užrašai. Juos sudarydavo patarimai ir viskas, kas buvo reikalinga merginai ištekant ir paliekant savo namus. Ši medžiaga būdavo pildoma ir perduodama iš kartos į kartą (Seth 2011, p. 206).

Dar vienas moteriškosios literatūros žanras yra rūmų literatūra, ją rašydavo rūmų tarnaitės, ponios ir karalienės. Juose įamžinami rūmų įvykiai ir kasdienybė. Šios literatūros yra išlikę nemažai ir tik nedidelė jos dalis išnagrinėta. Geriausiai žinomas yra anonimiškai parašytas „Kjėčuk Ilgi“ (계축 일기 Kyech‘uk Ilgi, 1613 m., liet. „Juodojo Jaučio metų dienoraštis“), kuris pasakoja Sondžio antrosios karalienės Inmok gyvenimo istoriją. Karalienė Inmok pristatoma kaip rūmų politikos ir pavydo auka. Ji stengiasi apsaugoti savo sūnų ir yra įkalinama Guanheguno. Istorija baigiasi, kai rūmų durys atsiveria, o Guanhegunas nuverčiamas nuo sosto.

Kitas labai skaitomas kūrinys yra „Handžiunghokas“ (Hanjunghok, liet. „Užrašai, parašyti tyloje“), jį parašė Hiegiong (1735–1815). Tai karūnuotojo princo žmonos autobiografija, parašyta keturiais memuarais, realistišku būdu parodant, kokia jos gyvenimo dalia buvo po to, kai mirė jos vyras, ir tai, ką jai teko iškentėti su šeima atsilaikant prieš politinius priešus. Hiegiong memuarai yra meno kūrinys, nes atvirumas ir nuoširdumas parodo tikrą XVIII a. rūmų gyvenimą (Seth 2011, p. 206).

Dailė Vėlyvajame Džiosone stengėsi labiau susitelkti į aplinkos vaizdus, o ne į scenas iš kinų literatūros, atitolo nuo nuobodžių linijų ir suteikė piešiniams gyvybės bei spontaniškumo. Deimantinius kalnus, esančius šalia rytinių Šiaurės Korėjos krantų, nutapė vienas geriausių to laikmečio kalnų tapytojų Čiongas Sonas (1676–1759) (Seth 2011, p. 207).

Ryškus ir tik Korėjai būdingas dailės žanras, atsiradęs XVIII a., jame buvo vaizduojami kasdieniai darbai: tarnai, dirbantys savo darbus, kaimiečiai, plušantys laukuose, žaidžiantys vaikai ir t. t. Šio žanro atstovas Kimas Tukšinas (1754–1822) tapė paprastus žmones, kurie dirbo, žaidė ir pan. Kitas atstovas, Šinas Junbokas (gimęs 1758 m.), nutapė „Kasdienybės scenų albumą“, jame pagrindiniai veikėjai buvo moterys: dirbančios su pjūklais, namų šeimininkės, skalbiančios drabužius, pardavinėjančios vyną ir flirtuojančios su vyrais. Tačiau dalyje Šino Junboko darbų buvo nukrypta nuo konfucionizmo idėjų, todėl jis buvo pašalintas iš Tohvaso (Seth 2011, p. 206).

Unikalus korėjietiškos kultūros objektas, atsiradęs Vėlyvajame Džiosone, buvo dainavimo forma – pansoris (판소리). Atlikdamas pansorį, atlikėjas pasakodavo istoriją ją dainuodamas, o jam pritardavo būgnininkas, palaikydamas ritmą ir skatindamas atlikėją savo šūksniais. Dainininkas atlieka kūrinį ne tik jį dainuodamas, bet ir kūno judesiais bei veido išraiška. Pansoris sujungia šokį, muziką ir dramą į vieną ritmišką junginį, ko neatrastumėme niekur kitur. Jis atsirado XVIII a. Čiolos provincijoje ir išpopuliarėjo XIX a., atliekamas keliaujančių menininkų (Seth 2011, p. 208).

Naudota literatūra

1. Baek O. et al. 2011, Understanding Korean History, Ewha Womans University, Korea.
2. Ebrey P., Walthall A., Palais. J. 2009, East Asia A Cultural, Social and Political History, Wadsworth, Boston.
3. Seth M. J. 2011, A history of Korea: From Antiquity to the Present, Rowmnas and Littlefirld press, Maryland.
4. Shin M. I. et al. 2014, Korean History in Maps, From Prehistory to the Twenty-First Century, Cambridge University Press, New York.
5. The Academy of Korean Studies Press, 2010, Exploring Korean History Through World Heritage, the Academy of Korean Studies Press, Gyeonggi.
6. The Association of Korean History teachers, 2010, A Korean History for International Readers, Humanist Publishing Group Inc., Seoul.
7. The Association of Korean History teachers, 2005, Korea through the Ages Vol. 1 Ancient, The Academy of Korean Studies, Gyeonggi.
8. The Center for Information on Korean Culture, 2005, Exploring Korean History through World Heritage, The Academy of Korean Studies, Gyeonggi.

Redagavo Paulina Grigaliūnaitė