Amanodžiaku
Amanodžiaku (jap. 天邪鬼 Amanojaku) japonų mitologijoje yra demonas, kurio vardas reiškia „dangiška piktoji dvasia“. Ši būtybė yra priskiriama jokajų (jap. 妖怪 yokai) demonų rūšiai. Amanodžiaku yra žinomi dėl žmonių provokavimo pasielgti nedorai, pažadinant giliai jų širdyse paslėptus bedieviškus troškimus. Jos skleidžia dvasinę nesantaiką ir nuodija žmonių dvasingumą visur kur tik jos pasirodo. Išvaizda Amanodžiaku mitologijoje neretai yra vaizduojami kaip maži oni (jap. 鬼 oni). Paveiksluose jie dažniausiai vaizduojami demoniškos išvaizdos, ilgais nagais, pikto veido ir su vienu arba pora ragų iškilusių virš galvos. Kilmė Šie demonai gyvavo dar iki budizmui atsirandant Japonijoje, tačiau amanodžiaku paprastai budizme vaizduojami kaip blogio simbolis, kuris dažniausiai yra nugalimas gėrio ir teisingumo. Keturi Dangaus Karaliai (jap. 四天王 Shitennō) dažnai yra vaizduojami stovintys, spaudžiantys demonus – sakoma, kad tie spaudžiami demonai ir yra amanodžiaku. Dievo Bišiamono (jap. 毘沙門天 Bishamon-ten) šarvai yra dekoruoti demonų atvaizdais, ir...
Daugiau
Ema
Ema (jap. 閻魔 Emma) – viena iš japonų budizmo dievybių, mirusiųjų karalystės valdovas, po mirties teisiantis mirusiųjų vėles. Jis bešališkai pasveriąs per gyvenimą nuveiktus gerus ir blogus darbus ir atsižvelgdamas į juos, skiria bausmę pragare arba siunčia vėles atgal į žemę. Jis vaizduojamas apsirengęs Kinijos pareigūno drabužiais, besinešiojantis šiaku – ploną, plokščią lentelę, naudojamą teismo pareigūnų skirtą prispausti rankraščiams, kuri tapo autoriteto ir luomo simboliu, nešiojo karūną arba kepurę ant kurios buvo simbolis reiškiantis „karalius“. Edo periodo menininkas Tani Bunčio suteikė jam japoniško stiliaus aprangą ir šukuoseną. Tai yra vienas iš pavyzdžių kaip kinų mitai buvo pritaikomi japonų kultūroje. Jis vaizduojamas rūsčia išraiška, raudonu veidu ir kyšančias iltiniais dantimis. Atitinka Janluo Kinų mitologijoje ir mirties dievą Jamą indų mitologijoje. Emos istorija Ema buvo Vaišalio (ankstyvuoju budizmo laikotarpiu klestėjęs miestas, tarp Gangos ir Himalajų) valdovas. Vykstant nuožmiam karui, jis įsigeidė...
Daugiau
Pretai
Pretas, arba alkanas demonas (kin. 饿鬼 Èguǐ) – tai antgamtinė būtybė, kuri yra aprašyta budistų, induistų bei džainizmo tekstuose, laikoma pomirtinio gyvenimo vaiduokliu (Kaza 2011, 51). Remiantis budistų kanonu, tai yra viena iš šešių egzistavimo sferų. Kinai pretą labiau linkę sieti su vaiduokliais, o budizme ši būtybė gali būti siejama ir su vampyrais. Pagal tradicinį kinų tikėjimą, yra manoma, kad, kai žmonės miršta, jie tampa vaiduokliais. Todėl ši būtybė yra laikoma žmogaus dvasia, kaip neigiamas karmos rezultatas. Žmogaus, kurio gyvenimas kadaise buvo paremtas godumo, gobšumo ir pavydu kitiems. Todėl atgimusi būtybė bando išvengti kančių, ieškodama pasitenkinimo, sukeldama skausmą kitiems (Bing 1994, 130). Pretas ypač emocionalus, nuolat lydimas įniršio ir noro kankinti kitus dėl savo paties neįvykdomų troškimų, kurių jis pats niekaip negali patenkinti. Todėl dažnai yra vadinamas „Alkanuoju vaiduokliu“ (Li 2005, 53). Ši būtybė pasmerkta gyventi niūriose vietose, dažnai slėniuose....
Daugiau
Avalokitešvara
Avalokitešvara (skr. अवलोकितेश्वर, liet. „Stebintis viešpats“) – budistinė dievybė, atjautos idealą įkūnijanti Bodhisatva (budizmo koncepcija, žmogus, atsisakęs nirvanos ir pasirinkęs savo išmintimi padėti kitiems pasiekti nušvitimą), dar kitaip vadinama dangiškuoju Buda. Avalokitešvaros kultas kilo Indijoje, kuomet kinų piligrimai aprašė jo garbinimą Indijoje V-VII a. Vėliau paplito Kinijoje, Tibete bei tarp teravados budistų Šri Lankoje, Mianmare, Kambodžoje. Kinijoje ji vadinama Guanyin (kin. 觀音 guānyīn), Japonijoje – Kannon (jap. 観音), Korėjoje – Gwaneum (kor. 관음), Tibete – Čenrezig (tib. སྤྱན་རས་གཟིགས), o vietnamietiškai – kaip Quan Am. Vaizdavimas Avalokitešvara apsireiškia įvairiomis formomis ir pavidalais. Dažniausiai pasitaikantis vaizdavimo būdas – baltos spalvos dievybė su 4 arba su 1000 rankų, kurių kiekvienos delną puošia akis. Didelis akių skaičius simbolizuoja gebėjimą vienu metu pamatyti žmonių kančias, o didelė rankų gausa – galią padėti tiems, kurie kreipiasi pagalbos. Ji gali būti vaizduojama tiek vyriškos, tiek moteriškos...
Daugiau
Dacueba
Dacueba (dar vadinama Pragaro sene) (jap. 奪衣婆 arba 脱衣婆, Datsueba) yra Japonijos mitologijos būtybė, viena iš budistinio pragaro sergėtojų, kurios pagrindinė užduotis nurengti nuo nusidėjusių sielų rūbus. Tiesiogiai išverstos Dacuebos vardo脱衣 kiniškos ideogramos perteikia šią jos užduotį, nes reiškia „nuimti/nuplėšti kažkieno rūbus“. Dacueba taip pat yra žinoma tokiais pavadinimais kaip Sanzu no Baba (jap.; 三途の婆), Shozuka no Baba (jap. 正塚の婆), ir Jigoku no Baba (jap. 地獄の婆) (Heritage of Japan 2013). Ši mitologinė būtybė pirmą kartą buvo paminėta vėlesnio Heiano laikotarpio japoniškoje budistinėje sutroje pavadinimu Bussetsu Jizō Bosatsu Hosshin Innen Juō Kyō (jap. 仏説地蔵菩薩発心因縁十王経), kurioje kalbama apie Kšitigarbhą (jap. 地藏; Jizō) ir 10 pragaro karalių. Dacueba taip pat yra dažnai vaizduojama kartu su senu vyru Keneō (jap. 懸衣翁) sėdintys budistiniame pomirtiniame pasaulyje esančios Sanzu upės (jap. 三途の川; Sanzu no kawa) pakrantėje (Schumacher 1995-2014). Dacueba yra apibūdinama kaip sena moteris su bjauriu, perbalusiu...
Daugiau
