Hitocume kodzo
Japonų mitologijoje Hitocume kodzo (jap. 一つ目小僧, Hitotsume-kozō) vardu yra vadinamas vienaakis vaikas, kuris yra priskiriamas jokajams (jap. 妖怪, Yōkai). Savo išvaizda jis primena mažą vaiką, kuris veido viduryje turi vieną akį. Jo galva, panašiai kaip ir ciklopo, neturi plaukų. Savo išvaizda jis neretai primena ir budistų vienuolį, kuris turi tik vieną koją arba ilgą liežuvį (Foster 2015). Hitocume kodzo legendos atsiradimas yra siejamas su Edo laikotarpiu (jap. 江戸時代 Edo jidai), kuomet miestų populiacijos skaičiai ėmė sparčiai augti (Foster 2015). Bendras Hitocume-kodzo aprašymas Hitocume kodzo yra laikomas jokajumi, kuris mėgsta žmonėms krėsti įvarius pokštus ir išdaigas. Jo elgesys nėra pavojingas ar agresyvus, jis niekada neturi jokių blogų ar paslėptų ketinimų. Vis dėlto, žmonės mano, kad jo pasirodymas gali būti blogu pranašišku ženklu ir jo reikėtų vengti. Kanto regione (jap. 関東地方, Kantō-chihō) „buvo tikima, jog kai kurios šeimos bus aplankytos vienaakio“ ir „tam kad atbaidytų šią grėsmę, žmonės...
Daugiau
Cukumogamis
Šinto (jap. 神道, Shintō) religijoje tikima, kad Cukumogamiai (jap. 付喪神 arba 九十九神, Tsukumogami) yra namų įrankiai, muzikos instrumentai ir kiti žmogaus pagaminti daiktai, kurie pavirto į jokajus (jap. 妖怪, Yōkai). Muromači laikotarpio (jap. 室町時代, Muromachi jidai) otogidzoši (jap. 御伽草子, Otogizōshi) pasakose teigiama, kad jei objektas išlieka šimtą metų, jis transformuojasi, įgauna dvasią (jap. 聖霊, Seirei). Nuo Muromači laikotarpio, o gal net ir anksčiau, buvo tikėta, jog objektai, kurie nėra naudojami su pagarba ar kurie yra netinkamai išmesti iš namų, gali atgyti, įgauti sielą ir siekti susidoroti su žmonėmis, kurie netinkamai elgėsi su jais (Foster 2015). Profesorius Michaelis Dilanas Fosteris pastebėjo, jog daugelyje istorijų apie jokajus, skaičius 100 vaidina svarbų vaidmenį. Japonų folklore sakoma, jog ilgai egzistuojantys daiktai, gyvi padarai ar net žmonės gali transformuotis ir pavirsti į kitą būtybę. Pavyzdžiui, tanukis (jap. 狸, Tanuki) gali įgauti magiškų galių, sena katė...
Daugiau
Teru teru bodzu
Teru teru bodzu (jap. てるてる坊主, teru teru bōzu) – tradicinė rankų darbo lėlytė, kabinama už durų, langų ar pastogėse tikintis, jog ši prišauks giedrus orus. Lėlės pavadinimas susideda iš dviejų skirtingų žodžių: teru (jap.てる, teru), kuris reiškia „šviesti, švytėti“, ir bodzu ( jap. 坊主, bōzu), kuriuo vadinami budistų vienuoliai. Pažodinis vertimas – „švytėk, švytėk vienuoli“. Pats pavadinimas yra užuomina į tikėjimą vienuolių magiškomis galiomis, kuomet atlikdami ritualus šie gebėdavo gydyti, atlikti egzorcizmus ir valdyti orus. Yra sakoma, jog pati lėlė simbolizuoja pliką vienuolio galvą ir yra daroma tuomet, kai norima, kad sekančią dieną šviestų saulė, kurios spinduliuose blizgėtų ir pati vienuolio galva. Lėlytė paprastai būna balta, primena vaiduoklį ir yra daroma iš audinio arba popieriaus lapelių. Kilmė Iki mūsų dienų išliko ne viena legenda aiškinanti apie teru teru bodzu kilmę. Japonijos folkloro tradicijas tyrinėjantys istorikai teigia, jog teru teru bodzu tradicija į Japoniją...
Daugiau
Tomiokos šilko fabrikas
Tomiokos šilko fabrikas (jap. 富岡製糸場, Tomioka Seishijou) – tai 1872 m. Tomiokos mieste, Gunmos prefektūroje, Meidži laikotarpio vyriausybės įsteigta ir 115 metų veiklą vykdžiusi šilko verpimo gamykla. Tuo laikotarpiu ši žaliavinio šilko verpimo gamykla buvo laikoma didžiausia pasaulyje. Tomiokos šilko fabrikas pastatytas siekiant įgyvendinti šiuos tris tikslus: supažindinti Japoniją su vakarietiškomis šilko verpimo technologijomis, įtraukti vadovų pareigas užimančius užsieniečius į Japonijos verslo rinką, įdarbinti ir apmokyti šilko verpimo amato moteris iš visos Japonijos (World Heritage Site 2014). Paskutiniais XIX a. dešimtmečiais Tomiokos šilko gamyklos kompleksas buvo pripažintas kaip vienas geriausių ir sėkmingiausių japoniškos ir vakarietiškos kultūros bendradarbiavimo pavyzdžių. Fabrikas buvo uždarytas 1987 m., kai dėl rinkoje sumažėjusios šilko paklausos, gamykla patyrė didelių finansinių nuostolių (World Heritage Site 2014). Dėl pastatų vakarietiškos architektūros autentiškumo, to laikmečio šilko verpimo technologijų bei įrangos išsaugojimo, 2014 m. Tomiokos šilko fabrikas buvo įtrauktas į UNESCO kultūrinio paveldo sąrašą...
Daugiau
Issei Sagava
Issei Sagava (jap. 佐川 一政, Sagawa Issei) – japonų verslininko sūnus, rašytojas, literatūros kritikas, žudikas, nekrofilas ir visame pasaulyje išgarsėjęs kanibalas. Studijuodamas Paryžiaus Sorbonos universitete, 1981 m. vasarą nužudė olandų kilmės moterį Renė Hartvelt ir jos kūno dalis vėliau panaudojo kanibalizmo procese. Praleidęs du metus Prancūzijos kalėjime, 1983 m. jis buvo deportuotas į tėvynę ir uždarytas į Tokijaus psichiatrijos ligoninę. Paleistas į laisvę Issei Sagava tapo vietine Japonijos įžymybe. Vaikystė Issei Sagava gimė 1949 m. balandžio 26 d., Kobėje (jap. 神戸, Kōbe). Jis turėjo sveikatos problemų dėl to, kad gimė neišnešiotas. Tai padarė įtaką jo išorinei išvaizdai: jis pasižymėjo žemu ūgiu ir kitais nepatraukliais fiziniais bruožais. Issei Sagava save įvardijo kaip: „ …labai mažą ir negražų žmogų, kuris yra panašus į geltoną beždžionę.“ Šis asmuo taip pat turėjo nemažai kitų kompleksų. Be to, jo šeima priklausė visuomenės elitui, kurioje tradicijos, pinigai ir...
Daugiau
